Prahos įvykių aidai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Prahos pavasaris AFP nuotrauka

Ciniškos Rusijos karinės invazijos į Gruziją metu prisimename kitas SSRS ir jos teisių perėmėjos Rusijos Federacijos vykdytas operacijas. Šį rugpjūtį sueina 40 metų, kai sovietinė kariuomenė kartu su kitų Varšuvos pakto valstybių kariniais daliniais įsiveržė į tuometinę Čekoslovakiją ir jėga nuslopino nuo garsiojo Prahos pavasario įsisiūbuojantį reformų kursą.

Visos 1968 metų reformos, prasidėjusios su Prahos pavasariu, siejamos su Aleksandro Dubčeko vardu. Slovakas  A. Dubčekas tada atstovavo Čekoslovakijos komunistų partijos reformatorių sparnui, buvo faktinis reformatorių lyderis. 1966-1967 metais Dubčekas įgijo didelį populiarumą Čekoslovakijoje gindamas inteligentus, spaudžiamus prezidento A. Novotno ir jo šalininkų. Jis teigė, kad kraštui reikalingos reformos, tikra socialdemokratija. 1967 metų pabaigoje A. Dubčekas rašė: „Mums reikia radikalios demokratizacijos, žodžio ir spaudos laisvės. Žmonėms turi būti suteikta galimybė realiai dalyvauti šalies valdyme“. 1968 metų sausio 5 dieną A.Dubčekas buvo išrinktas Čekoslovakijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi. 1968 metų kovo mėnesį postą prarado Čekoslovakijos prezidentas A. Novotnas ir naujuoju prezidentu tapo A. Dubčeko bendražygis Liudvikas Svoboda. 1968 metų balandžio-gegužės mėnesiais jau buvo padaryti realūs žingsniai – atkurtos spaudos ir žodžio laisvės, panaikinta cenzūra, vėl buvo leista organizuoti iki tol uždraustų knygų leidybą, žmonės galėjo rinktis į mitingus.

Čekoslovakijoje vykstančiuose procesuose SSRS vadovai įžvelgė didelį pavojų. Buvo manoma, kad jei pasiseks įgyvendinti šias reformas, tai gali paskatinti permainas ir kituose socialistinio lagerio kraštuose. 1968 metų rugpjūčio 20-21 dienomis į Čekoslovakijos teritoriją įžengė gausios Varšuvos pakto valstybių karinės pajėgos. Bendras jų skaičius siekė 200 tūkstančių žmonių. Didžiąją okupacinės kariuomenės dalį sudarė SSRS kariniai daliniai – 153 tūkstančiai, likę kariškiai buvo atsiųsti iš Vengrijos, Bulgarijos, Lenkijos. Dar prieš įvedant jungtinę kariuomenės grupę į Čekoslovakijos teritoriją, SSRS gynybos ministras mašalas Andrejus Grečko paskambino Čekoslovakijos gynybos ministrui Martinui Dzurui ir įspėjo nesipriešinti. Čekoslovakijos kariuomenė netrukdė okupacinėms pajėgoms užimti kraštą. Prahoje ir kituose šalies miestuose prasidėjo stichiški žmonių protestai prieš okupaciją, mitingai, piketai, eitynės. Demonstrantų susirėmimuose su okupacine kariuomene žuvo per 90 žmonių, apie 500 buvo sužeista.  A. Dubčekas ir artimiausi jo bendražygiai buvo areštuoti ir išvežti į Maskvą. 1969 metų pradžioje jiems leista grįžti į tėvynę. Dubčekui dar kurį laiką buvo leista dirbti diplomatinį darbą, bet 1970 metais jis buvo pašalintas iš kompartijos ir ištremtas į Slovakiją, kur ir sulaukė lemtingų 1989 metų įvykių.

Invazija į Čekoslovakiją buvo ne pirmas ir ne paskutinis sovietinių pajėgų įsiveržimas į nepriklausomų valstybių teritorijas nuo 1918 metų, nuo to momento, kai faktiškai ėmė kurtis Sovietų Sąjunga. 1919-1920 metais bolševikų daliniai veržėsi į Lietuvą bei Lenkiją, tačiau buvo sustabdyti. 1920 metų pabaigoje sovietinės pajėgos įsiveržė į Armėniją ir ją okupavo, 1921 metų pavasarį toks pats likimas ištiko ir Gruziją. 1939-1940 metais sovietinė kariuomenė okupavo Baltijos kraštus, Moldovą ir didelę dalį Lenkijos teritorijos. Po Antrojo pasaulinio karo stalininės SSRS įtaka augo visoje Europoje, o Rytų ir Vidurio Europoje įsitvirtino marionetiniai komunistiniai režimai. 1956 metais Vengrijos lyderiai bandė atsikratyti Maskvos įtakos, tačiau įsiveržusi gausi sovietinė kariuomenė žiauriai numalšino vengrų laisvės siekius. Po Čekoslovakijos sekė invazija į Afganistaną 1979 metais, vėliau, praėjus dešimtmečiui, 1989 metais buvo malšinami vadovavimui iš Kremliaus nepaklusę žmonės Tbilisyje ir Vilniuje – 1991 metų sausį. Rusijos Federacija 1994-1996 metais buvo okupavusi faktiškai nepriklausomą Čečėnijos respubliką, tačiau patyrusi didelį pasipriešinimą, 1996 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais pasitraukė iš šios respublikos teritorijos. Deja, 1999 metų rudenį prasidėjęs antrasis Čečėnijos karas ir vėliau vykę procesai Abchazijoje bei Pietų Osetijoje pademonstravo imperinius ir grobuoniškus Kremliaus siekius. Dalis valstybių, ilgą laiką buvusių Rusijos carinės imperijos priespaudoje ir 1918 metais įsikūrusios raudonosios „blogio imperijos“ tiesioginėje įtakoje, išsivadavo iš šio jungo. Dabar Čekoslovakija laisva, laisvę atgavome ir mes, Lietuvos piliečiai, tik reikia ją išsaugoti įvairių išbandymų akivaizdoje.

© 2008 „XXI amžius“