Rūpesčiai dėl „juodojo aukso“

Netikėtai kritus naftos kainoms pasaulinėje rinkoje, pastebimas tam tikras erzelis ir nerimas Kremliuje. Kremlių aptarnaujantys žurnalistai ir politikos apžvalgininkai jau ėmė mušti pavojaus būgnus, skelbdami, kad Vakarų korporacijos siekia susigrąžinti Irako naftą ir dujas, kurias buvo praradusios Sadamo Huseino laikais. Kaip pažymi pasaulio spauda, jau netrukus amerikiečių kompanijos „Excon Mobil“, „Shell“, „Chevron“ kartu su Didžiosios Britanijos „BP“ ir prancūzų „Total“ pasirašys kontraktus su Irako vyriausybe dėl naujų naftos ir dujų telkinių Irake paieškų ir jau veikiančių modernizavimo. Ekspertų duomenimis, Irakas pagal naftos atsargas užima antrąją vietą pasaulyje – jos sudaro daugiau kaip 15 milijardų tonų. O paieškojus naudojantis naujausiomis technologijomis, neatmetama galimybė, kad Irakas gali tapti pirmaujančia pasaulyje valstybe pagal naftos atsargas. Apie tai oficialiai pranešė Irako vicepremjeras Barchamas Salechas. Jo žodžiais, Irako gelmėse yra mažiausiai 47 milijardai tonų naftos. O blogiausia tai, kad, pasak Irako laikraščių, Rusijai iš tų atsargų „niekas nešviečia“. Todėl Rusijos „Lukoil’o“ bosas Vagitas Alekperovas pareiškė, jog netrukus pats asmeniškai vyks į Bagdadą derėtis, kad šiam Rusijos gigantui būtų leista dalyvauti ir vadovauti, kaip manoma, didžiuliam naftos telkiniui „Vakarų Kurna – 2“. Kaip teigė V. Alekperovas ir jo šeimininkai Kremliuje, Irako vyriausybė privalo suteikti „Lukoil’ui“ veikimo laisvę vien dėl to, kad Rusija nurašė beveik 12 milijardų dolerių skolų Irakui. Kol kas Kremlius apgailestauja, kad iš Bagdado jokių teigiamų  atsakymų nesigirdi. Todėl imta kaltinti net ir patį Vladimirą Putiną, kad tas esą pasidarė JAV spaudimui ir nurašė Irako skolas. Kaip ironizavo žinomas Rusijos politologas Olegas Odnokolenko, „muziką, pasirodo, užsako ne tie, kurie moka, o tie, kurie šaudo“. Kad ir kaip ten būtų, jeigu Irako natos pramonė atsigaus ir suklestės, tai ne tik Rusijai, bet ir OPEK atsiras labai rimtas konkurentas pasaulio naftos rinkoje. Jeigu dabar Irake išgaunama 2,5 milijono barelių naftos per dieną, tai, vieno Irako ministro įsitikinimu, padedant amerikiečių ir Europos kompanijoms, jau 2009 metais šis skaičius išaugs mažiausiai iki trijų milijonų naftos barelių per dieną. Maskvoje neslepiama nepasitenkinimo, jog Irako valdžia neklauso Maskvos, o svarbiausia, kad JAV dėl Irako naftos verslovių eksploatavimo ir gavybos augimo taps nepriklausoma nuo kitų energetinių resursų. Dar daugiau – ims diktuoti savo kainas pasaulio naftos ir dujų rinkoje.

Akivaizdu, kad toks įvykių posūkis Rusijai nieko gero neduotų. Pirmiausia gerokai sumažintų įplaukas į valstybės biudžetą. Juk dabar faktiškai Rusijos biudžetas pučiasi tik nuo naftos ir dujų dolerių. Kito eksporto iš Rusijos beveik nėra. Na, gal dar prisideda ginklų, pirmiausia raketų, karo naikintuvų, laivų eksportas. Bet pajamos iš ginklų eksporto nepalyginamai mažesnės nei iš „juodojo aukso“.

Tačiau džiūgauti dėl naftos kainų sumažėjimo pasaulio rinkoje nevertėtų. Dauguma ekspertų įsitikinę, kad naftos kainos, jų augimas ar mažėjimas susiję daugiau su psichologiniais faktoriais, o ne su pasiūla ar paklausa. Yra ir kitokie požiūriai. Pavyzdžiui, garsiosios britų kompanijos „BP“ vadovas Tonis Heivordas įsitikinęs, kad „pigios energijos laikai negrįžtamai praėjo. Ir su tuo nori nenori privalome skaitytis“. O kaip paveiks naftos ir dujų kainas Irako naftininkų ambicijos, sunku pasakyti. Dabar Amerikos priešai ir kritikai, kurių netrūksta, prognozuoja, jog viskas priklausys nuo to, kada amerikiečiai išves savo karius iš Irako, kaip žada kandidatas į JAV prezidentus Barakas Obama. Pagaliau, kaip į tai reaguos Irako valdžia ir ar iš viso ji išsilaikys po amerikiečių ir jų sąjungininkų pasitraukimo. Pagaliau, kas gali atsitikti su turtingomis Irako naftos verslovėmis, jeigu valdžią Irake užimtų islamistų radikalai.

Petras KATINAS 

© 2008 „XXI amžius“