„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 rugsėjo 10 d., Nr.14 (173)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Akla višta“ ir politiniai grūdai

Vilius BRAŽĖNAS

Maskvos agresija prieš kaimynę Gruziją priminė vieną nestandartinį sveikinimą mano 95 metų sukakties minėjime Vilniaus karininkų ramovėje. „Miško brolių“ vadovas Albinas Kentra palinkėjo, kad kiekvienas kandidatas į Seimą ar į kurią kitą valdžios instanciją „būtų perskaitęs Viliaus Bražėno knygas“. Matyt, jis turėjo mintyje tas tris knygas, kuriose svarstomi geopolitiniai klausimai.

Sprogus Rusijos agresijos prieš kaimynę Gruziją „bombai“, peržvelgiau savo knygas. Prisiminęs jose paskelbtų rašinių temas, tikėjausi, kad kaip „aklai vištai“ pavyks užtikti su šių dienų įvykiais susijusių „grūdų“. Atrodo, kad pavyko rasti keletą, dėl kurių tiktų „pakudakuoti“ ir skaitytojų dėmesį atkreipti.

Pirmiausia: jei kas tikėjosi Gruzijai pagalbos iš Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO), praras tikėjimą, paskaitęs 1975 metų rašinį „JTO – pasaulinio komunizmo viltis“ 1975 metais išleistoje knygoje „Sąmokslas prieš žmoniją“.

Knygoje gausu JTO pagrindinių kūrėjų – slaptų JAV komunistų ir atvirų SSRS komunistų nuotraukų ir pavardžių, be to, komunistų entuziazmo apraiškų sukurti JTO. Tad vargu ar JTO ištiestų pagalbos ranką kagėbistinės Putino Rusijos aukai.

Daug ką nustebino žinia, kad Osetijoje ir Abchazijoje JTO „taikdarių“ žydriuosius šalmus, kaip paaiškėjo, dėvėjo Rusijos kariai. Nustebusieji būtų mažiau nustebę, jei būtų paskaitę 2000 metų knygą „Nauja pasaulio santvarka“. Joje yra straipsnis „Kam tarnauja JTO?“, kurio pabaigoje primenama pasaka apie „ponaičio“ po velniabalę vedžiojamą žmogų, pabudusį su (arklio) „auksinių obuolių“ pilnu maišu: „Panašaus, atrodo, pasakiško ryto sulaukia ir tautos, patikėjusios JTO propaganda, sudėjusios daug vilčių į JTO ir jos taikdarius – „žydruosius šalmus“. Kremliaus valdovai ir dabar vis bando saviems omonams užmauti žydruosius šalmus taikai „artimame užsienyje“ saugoti ir rusakalbių teisėms ginti“. Ką tik tai išvydome Gruzijoje. Kai kas gali pasakyti, jog tai ne mažas „aklos vištos“ grūdas minėtoje knygoje?

O kaip paaiškinti „problemas“, su kuriomis, kaip girdime, Maskva susiduria dėl pažado „iki penktadienio“ išvesti savo okupacinę kariuomenę iš Gruzijos? Labai lengva. Užtenka paskaityti „Po dvylika vėliavų“ (2005 m.) knygos straipsnį „Stebint Maskvos – Miami „viršūnių susitikimą“ (perspausdintą iš „Laisvosios Lietuvos“, 1990-06-21, Nr. 13). Tame „viršūnių susitikime dalyvavau Majamio (Florida) ALT (Amerikos Lietuvių Tarybos) kvietimu ir rūpesčiu – mat talkon mane pasikvietė išgirdę apie būsimą Kremliaus propagandinį desantą. O man iki Majamio tik 2,5 valandos automobiliu – nuo Meksikos įlankos iki Atlanto.

Susitikimą organizavo rausvas Majamio universiteto institutas Sovietų ir Rytų Europos studijoms. Paaiškėjo, jog tai būta bendro renginio su tokiais „tiesos siekėjais“, kaip „SSRS Mokslo Akademija“, (KGB) „Taikos Komitetas“ ir su panašiais „institutais“ JAV ir Kanadoje. „Perestroikai“ ir „naujai galvosenai“ amerikiečių  galvon įkalti į Majamį (pakeliui į Bušo ir Gorbio „viršūnių susitikimą“ Vašingtone) užsuko rinktinė komanda, kuri buvo pažįstama okupacinių dienų tautiečiams: Georgij Arbatov, Genrik Borovik, Fiodor Burlatski, Nikolaj Šmeliov, Jurij Afanasjev, Viktor Kremeniuk, Andrei Kortunov, generolas Kim Cagolov, Sergo Mikojan, Andrej Fiodorev, Aleksandr Pumpianskij, Viktor Pekšev, Ivan Ivanov, Stanislav Kondrašov, Jegor Jakovlev, V. A. Starkov. Lankstinuke, išleistame anglų kalba, nebuvo paminėti jų titulai ir nuopelnai.

Dviejų dienų konferencijoje buvo daug susidūrimų su sovietų delegatais – net viešbučio liftuose. Tačiau šiandien, Gruzijos okupacijos šešėlyje, paminėtinas susikirtimas su Gorbačiovo patarėju G. Arbatovu. Po iškilmingų pietų „garbės svečio“ pasakytos kalbos (apie Sovietų Sąjungos meilę taikai) jį paklausiau: „Kokių problemų Maskva turi dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos?“ Sakiau buvęs ten liudytoju, kad 1940 metais Raudonajai armijai truko ne daugiau trijų dienų okupuoti Lietuvą, o dabar reikalaujate penkerių metų tai kariuomenei išvesti. Užkluptas netikėto ir keblaus klausimo bei (apie 120 amerikiečių ir pabėgėlių kubiečių) auditorijos man pritariančių plojimų ir juoko, G. Arbatovas, pasitikrinęs su vertėju, matyt, nutarė pagudrauti: „Tai įrodo, jog lengviau okupuoti kraštą, negu iš jo išeiti“.

Tuo jis patvirtino tai, ką neigė Gorbis ir neigia Putinas: sovietai buvo okupavę Lietuvą. Antra, jis jau tada paaiškino Gruzijoje iškilusią istorinę Kremliaus problemą: „didelius sunkumus“ išvesti kariuomenę iš okupuoto krašto. Be to, tai įrodo, kad Rusija yra okupantas Gruzijos teritorijoje.

Pasirodo, įmanoma ką nors aktualaus užtikti net savo senas knygas „aklos vištos“ principu pasklaidžius. O kiek dar tais, mūsų tautos išlikimui opiais, klausimais idėjų ir faktų užtiktume pavartę daugybės kitų autorių knygas! Ieškojimas mūsų tautos išlikimą lemiančios tiesos yra kiekvieno lietuvio inteligento pareiga. Tai yra didysis jo egzaminas tautoms lemtinguose laikuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija