„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 rugsėjo 24 d., Nr.15 (174)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Turkija atkakliai siekia narystės Europos Sąjungoje

Nepaprastasis ir įgaliotasis
Turkijos ambasadorius Lietuvoje
ponas Oguz OZGE

Šiandien „XXI amžiaus“ svečias – nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje  Oguz OZGE. Pagrindinė pokalbio tema: ar įmanomas greitas Turkijos įsiliejimas į Europos Sąjungą, ar Europos Sąjunga teisingai elgiasi bijodama Turkijos narystės? Be kita ko, ambasadorius O. Ozge sutiko atsakyti ir į kur kas sudėtingesnius klausimus. Pavyzdžiui, dėl kaltinimų armėnų tautos genocidu, apie sudėtingus santykius su Rusija, apie teroristų rengiamus sprogdinimus Turkijos miestuose. Su ambasadoriumi O. Ozge kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Kokia dabar politinė, kultūrinė, ekonominė padėtis Turkijoje?

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad per trumpiausią įmanomą laiką Turkija siekia prisijungti prie Europos Sąjungos. Ir šiuo metu su ES mes sėkmingai vedame derybas dėl įstojimo. Suprantame, prieš akis mums dar sudėtingas kelias, tačiau tam rengiamės ir savo tikslus tikimės pasiekti iki 2013 metų. Taigi tuo metu Turkija bus jau pasirengusi įsijungti į ES kaip pilnateisė narė.

Politiniai procesai Turkijoje vyksta sėkmingai. Deramai veikia demokratinė sistema, partijos laikosi nustatytos konstitucinės tvarkos, Turkijos piliečiai nevaržomai gali naudotis visomis konstitucijos nustatytomis teisėmis.  Aš manau, politiškai Turkijai niekas nesukliudys eiti prisijungimo keliu. Ekonomiškai, galiu pasakyti, kad daugiau kaip 10 metų turime sudarę su ES muitų sąjungą. Turkijos ekonomika, pramonė, paslaugų, žemės ūkio sektorius šiuo metu yra suderinti su ES. Kalbant apie ekonomiką, mes esame rinkos ekonomika: viskas veikia laisvai ir, mano nuomone, šioje srityje viskas veikia pagal ES reglamentus. Turkija yra šalis, kurią sudaro kultūrinės įvairovės lydinys. Kultūros gyvenimas taip pat vyksta konstitucijos nubrėžtose ribose, todėl su viltimi tikimės kuo geriausios ateities.

Ką jūs atsakytumėte tiems, kurie mano, jog Turkija simpatizuoja musulmonams fanatikams?

Pirmiausia labai aiškiai noriu pabrėžti, kad Turkijoje nejaučiame simpatijos islamo fanatikams. Pastaruoju metu pasaulyje pastebimas polinkis į konservatyvizmą. Taip pat stiprėja tikėjimas, religiija. Turkija taip pat yra veikiama šių pasaulinių tendencijų. Turkijoje taip pat jaučiama simpatija islamo idealams, islamo vertybėms, tačiau tai nėra iškeliama į fanatizmo lygį. Žinoma, kiekvienoje visuomenėje gali pasitaikyti žmonių, prijaučiančių fanatikams, tačiau nemanau, kad šis pavojus Turkijai kelia realią grėsmę.

Lietuvoje per žinias girdime apie dažnus teroro aktus Turkijoje – sprogimus prie restoranų, viešbučių ir gatvėse. Kas ir kodėl rengia šiuos teroro aktus?

Tai teroristinės organizacijos, vadinamos PKK, darbas. Imamasi saugumo priemonių prieš tą organizaciją. Turkijos saugumo pajėgų, kariuomenės pastangomis tos organizacijos veikla Turkijos teritorijoje buvo veiksmingai apribota. Šiuo metu jie turi savo bazes šiaurės Irake, kur labai silpna centrinės Irako vyriausybės kontrolė, iš ten jie gali gana nevaržomai rengti atakas kirsdami Turkijos sieną. Tačiau dėl pastaruoju metu įvykdytų veiksmingų kariuomenės priemonių, manau, dabar jų galia ir pajėgos susilpnintos. Jie nori pasauliui įrodyti, kad vis dar gyvuoja, todėl organizuoja tokius teroro aktus.

Kokie dabar jūsų santykiai su Graikija ir su kurdais?

Mūsų santykiai su Graikija, ypač ekonominiai, sėkmingai klesti, dvišalės prekybos apimtis nuolat auga. O politinėje srityje yra keletas klausimų, kuriuos nuolat aptarinėjame. Esame įsitikinę, kad sėkminga ekonominių santykių plėtra, darydama teigiamą įtaką, padės ateityje išspręsti ir tuos politinius klausimus.

O kurdai patys gyvena Turkijoje, jie naudojasi visomis konstitucinėmis teisėmis, yra pilnateisiai Turkijos Respublikos piliečiai. Jie pasklidę po visą Turkiją, tik vakarinėje Turkijos dalyje jų gyvena daugiau nei rytinėje. Jie visur draugiškai sugyvena su turkais, tačiau yra pastangų parodyti, kad kurdai nenori gyventi Turkijos Respublikoje, kad jie nori autonominio valdymo pietrytinėje Turkijos dalyje. Žinoma, yra ir tokių, kurie to nori. Galiu tik patvirtinti, kad Turkijoje šalies piliečiai – turkai, kurdai ar kiti – visur yra laikomi lygiateisiais Turkijos piliečiais. Visi jie lygūs prieš įstatymą ir vienodai naudojasi visomis pilietinėmis teisėmis.

Ką atsakytumėte tiems, kurie turkus kaltina armėnų tautos genocidu?

Tiesa, yra tokiu tvirtinimų. Paprastai armėnų diaspora teigia, kad 1915 metais per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų armija nužudė daug armėnų. Norėčiau visa tai pateikti deramame kontekste. 1915 metais turkų Osmanų imperija kariavo su rusais, su carine armija. Osmanų armija surengė puolimą prieš rusų armiją dabartinės Turkijos rytinėje dalyje, tačiau rusai apginklavo toje teritorijos dalyje gyvenusius armėnus. Rytuose gyvenę rusų apginkluoti armėnai rusų buvo naudojami Osmanų armijai puldinėti iš užnugario. Todėl Osmanų valdžia buvo priversta imtis tam tikrų priemonių, kad perkeltų ten gyvenusius armėnus į pietinę Anatoliją, kad armija galėtų vykdyti karinius veiksmus be pavojaus užnugariui. Armėnus perkeliant iš rytų į pietus kai kurie armėnai neteko gyvybės dėl mūšių su nereguliaria armėnų kariuomene, dėl konfliktų su vietiniais gyventojais arba dėl atšiaurių rytų Turkijos klimato sąlygų. Galiu pridurti, kad tuo metu Osmanų imperijoje negyveno 1,5 milijono armėnų. Mokslininkų duomenimis, tas skaičius yra apie 300 tūkstančių. Nesuprantama, kaip galėjo rastis 1,5 milijono armėnų, kai visoje Osmanų imperijos teritorijoje gyveno tik 300 tūkstančių armėnų. Manau, kad tokie teiginiai neteisingi. Taip pat galima pridurti, kad per tuos karo veiksmus su armėnais žuvo ir 200 tūkstančių Osmanų imperijos gyventojų turkų. Kariaujant su armėnais dėl armijos puolimo ir dėl priešiškumo tarp armėnų ir vietos gyventojų Turkijos rytuose per sporadiškus susirėmimus buvo daug žuvusiųjų. Abi šalys – ir turkai, ir armėnai – patyrė didelių netekčių, tačiau negalima teigti, kad armėnų žuvo 1,5 milijono. Su armėnais taip, kaip teigiama, nebuvo elgiamasi.

Antai šių metų rugsėjo 6 dieną Jerevane įvyko istorinės armėnų ir turkų futbolo komandų rungtynės. Armėnijos prezidento kvietimu rungtynes stebėjo ir mūsų prezidentas. Tai buvo pirmasis kartas istorijoje, kai Turkijos prezidentas apsilankė Jerevane. Prezidentai bendravo, kalbėjosi. Manau, kad iš Turkijos prezidento pusės tai buvo geros valios gestas, kuris turės įtakos gerinant šalių santykius.

Ką atsakytumėte tiems Europos Sąjungos vadovams, kurie sako, kad Turkija dar nepasiruošusi įstoti į Europos Sąjungą. Ar tikrai Turkija yra nepasiruošusi Europos Sąjungai ir ar tikrai ji labai nori pakliūti į ES?

Žinoma, mes dar turime atlikti savo namų darbus. Gerai suprantame, kad juos turime atlikti kuo greičiau. Vykstant stojimo deryboms tarp ES ir Turkijos turi būti suderintas ES teisynas ir Turkijos įstatymai. Tikimės, kad atėjus stojimo metui, tuos namų darbus būsime atlikę.

Kaip jūs vertinate Gruzijos ir Rusijos konfliktą? Kokie Turkijos-Rusijos santykiai yra šiandien?

Pirmiausia dėl padėties Gruzijoje. Mūsų nuomone, turi būti gerbiamas Gruzijos teritorinis vientisumas. Ne tik dėl to, kad Gruzija yra mūsų kaimynė, bet ir dėl to, kad laikomės pozicijos, jog Gruzijos nepriklausomybė, teritorinis vientisumas ir suverenumas gerbtini be išimčių. O mūsų dvišaliai santykiai su Rusija, kuri yra labai svarbus prekybos partneris, plėtojami ekonomikos srityje. Mes importuojame dujas ir naftą. Rusija yra didžiausias mūsų prekybos partneris, todėl dvišaliams santykiams skiriame daug dėmesio. Esame įsitikinę, kad santykiai tarp mūsų šalių turi būti grindžiami pagarba suverenumui, teritoriniam vientisumui. Su Rusija turime daug bendros istorinės patirties. Buvo laikotarpių, kai būdavome draugai, o buvo ir toks metas, kai santykiai tapdavo priešiški. Vyko daug tarpusavio karų. Per du šimtmečius, XVIII-XIX amžiuje, vyko 14-15 karų, todėl mūsų šalys gerai supranta taikos ir tarpusavio supratimo vertę.

Lietuviai Turkiją pamėgę kaip šalį, kurioje galima puikiai ir nebrangiai pailsėti, o kuo Turkiją domina Lietuva? Kaip įvertintumėte dvišalius Turkijos ir Lietuvos santykius?

2007 metais Turkijoje su turistinėmis vizomis lankėsi apie 71 tūkstantis Lietuvos gyventojų. Šiemet tikimės, kad tas skaičius pasieks 80-85 tūkstančius. Lietuviai Turkijoje randa geras gyvenimo sąlygas, puikų maistą, saulę ir šiltą jūrą. Be to, ir turkų svetingumą. Paprastai dėl mūsų kultūrinių sąlygų ir papročių turkai palankiai žiūri į užsieniečius. Manoma, kad tautos turi sugyventi. Lietuviai Turkijoje randa draugišką atmosferą, o tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl jie vėl ir vėl vyksta į Turkiją.

Dvišaliai Lietuvos ir Turkijos santykiai yra geri. Šiemet gegužę Turkijoje su vizitu lankėsi ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas. Manome, kad mūsų dvišalių santykių plėtrai yra daug erdvės ekonomikos srityje. Turkai dažniausiai į Lietuvą atvyksta verslo reikalais, ieškodami naujų kontaktų ir galimybių verslui. Tarp Turkijos turistų Lietuva nėra populiari. Pirmiausia dėl to, kad gana sunku gauti vizas. Daugelis kelionių agentūrų mieliau organizuoja keliones į Estiją ir Latviją, kurios vizoms ar bent jau kelionių agentūrų gaunamoms vizoms kelia ne tokius griežtus reikalavimus. Manau, jei mums pavyktų išspręsti šiuos vizų klausimus, turistų srautas į Lietuvą padidėtų.

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija