Prisimename Aną Politkovskają

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Ana Politkovskaja

Spalio 7 dieną suėjo dveji metai nuo to laiko, kai pasaulį sukrėtė žinia apie prie savo namų žiauriai nužudytą Rusijos žurnalistę Aną Politkovskają, vieną žymiausių Rusijos demokratijos krypties žiniasklaidos darbuotojų. Ji iki paskutinės akimirkos aktyviai dirbo, rengė dar vieną stambų straipsnį apie korumpuotą Kadyrovo režimą, valdantį Čečėniją. Į ją buvo paleisti keturi šūviai iš Makarovo pistoleto, vienas iš jų – kontrolinis. Nors greitai į įvykio vietą atvyko milicija, žudikų sulaikyti nepavyko.

Ana Politkovskaja gimė 1958 metais Niujorke, kur tuo metu dirbo jos tėvas diplomatas Aleksandras Mazepa. 1980 metais ji baigė Maskvos universitetą, 1982-1993 dirbo ,,Izvestijų“ laikraštyje, 1986-1991 metais dar pusę etato „Pariteto“ leidykloje. 1993-1999 metais dirbo savaitraštyje „Obščiaja gazeta“. Nuo 1999 metų Ana Politkovskaja – laikraščio „Novaja gazeta“ apžvalgininkė.

A. Politkovskajos nužudymas įsirašė į ilgą žinomų žurnalistų nužudymų istoriją. 1994 metais susprogdintas Dmitrijus Cholodovas, 1995 metų kovo mėnesį nušautas Vladislavas Listjevas, 2003 metų liepą Maskvoje nunuodytas ir po ilgų kančių ligoninėje mirė žinomas žurnalistas Jurijus Ščekočichinas. 2004 metais nužudytas Polas Chlebnikovas, beje, šio žurnalisto nužudymas siejamas su po kelių savaičių nužudytu generolu Janu Serguninu-Rešetnikovu. Šis romų kilmės milicijos generolas 2001-2003 metais ėjo Čečėnijos vicepremjero pareigas, daug bendravo su P. Chlebnikovu ir atskleidė jam nemažai korupcijos faktų apie Čečėnijos vyriausybės ir Rusijos kariuomenės generolų veiklą.

A. Politkovskajos nužudymo tyrimas ilgą laiką buvo bevaisis. 2007 metų rugpjūčio viduryje sulaikyta dešimt įtariamųjų – FSB pulkininkas P. Riaguzovas, buvęs milicijos pareigūnas S. Chadžikurbanovas, kriminalinis autoritetas M. Dimelchanovas, valdininkas iš Čečėnijos Š. Barajevas, milicijos pareigūnai A. Lebedevas, A. Berkinas, O. Alimovas, D. Gračiovas, čečėnų kriminalinės gaujos nariai D. Machmudovas ir R. Machmudovas. Vėliau sulaikyti dar keli įtariamieji. Tyrimas vyksta vangiai, atsiranda daug neaiškumų, nesutampa kai kurios tyrėjų versijos. Visuomenei ir žurnalistės kolegoms iškyla klausimas – kas yra Politkovskajos nužudymo užsakovai? Deja, atsakymo į šį klausimą nėra. Iš pradžių pagrindiniu užsakovu buvo įvardytas Š. Barajevas, bet vėliau tos versijos atsisakyta. Kai kurie tyrėjai neoficialiai įvardija užsakovus – vieni mini B. Berezovskio pavardę, kiti čečėnų tautybės kriminalinį lyderį Ch. Nuchajevą. Deja, paties Ch. Nuchajevo asmenybė apipinta legendomis, kyla klausimas, ar šis veikėjas dar gyvas. Teigiama, kad 2002 metais jis apsigyveno Azerbaidžane, vėliau išvyko į Turkiją, čia 2004 metais ir buvo nužudytas. Kol kas jam „priskiriama“ daugelio garsių nužudymų organizavimas – ne tik A. Politkovskajos, bet ir P. Chlebnikovo ir kitų garsių žurnalistų bei politikų.

A. Politkovskaja rašė įtaigius, gerai parengtus straipsnius, daug kartų lankėsi karo veiksmų zonose Čečėnijoje, pabėgėlių stovyklose Dagestane ir Ingušijoje. Savo straipsniuose ji minėjo Kremlius pareigūnus, tarp jų ir aukščiausio rango – prezidentą V. Putiną ir artimiausią jo bendražygį I. Sečiną. Ji rašė apie korupciją Rusijos gynybos ministerijoje, apie Čečėniją valdantį prokremlišką Kadyrovo režimą ir Ziazikovo režimą Ingušijoje. Parašė knygas „Antrasis Čečėnijos karas“, „Reportažai iš Čečėnijos“, „Putino Rusija“. Knyga „Putino Rusija“ atskleidžia dabartinės Rusijos santvarkos esmę, čia pateikta nemažai pavyzdžių iš Rusijos provincijos – Uralo, Sibiro sričių, Tverės. Viename iš šios knygos skyrių A.Politkovskaja nagrinėja dabartinės Rusijos santvarkos ypatumus, pateikdama konkrečius pavyzdžius iš Uralo: „Rusijoje įsigalėjo galingos kriminalinės bendrijos, turinčios didžiulę įtaką. Čečėnijoje tai Putinas – caras ir valdovas, kuris vienus baudžia, kitų pasigaili, o stambius mafijozius bijo paliesti. Jie turi  tiek pinigų, kiek dauguma iš mūsų ir nesisapnavo. Žodžio, garbės ir gyvybės kaina tampa niekine, kai pelnas siekia šimtus milijonų dolerių. Teko bendrauti su žmonėmis Jekaterinburge jau po to, kai ten įsigalėjo Fedulajevo mafija, įveikusi iki tol ten galingiausią „Uralmašo“ gaują. Klausiau, ką jie gerbia – gubernatorių Roselį, Fedulajevą, merą Černeckį? Jie man atsakydavo – gerbiame „Uralmašo“ vaikinus. Tai yra banditus, gyvenančius pagal senuosius nusikaltėlių papročius. Ir tada aš žmonių klausdavau – kodėl. Jie atsakydavo – nors jie nusikaltėliai, bet laikosi savo įstatymų, paprotinės teisės. „Naujieji“ banditai jau nepripažįsta ir kriminalinio pasaulio įstatymų. Štai iki ko prisigyvenome – liaudis remia vieną mafiją labiau nei kitą dėl to, kad ta kita – kur kas blogesnė už pirmąją“. Šioje knygoje nemažai vietos skiriama paties Putino asmenybei: „Aš kaltinu Putiną už jo nusikaltimus, už čečėnų tautos genocidą, už jo politiką, propaguojančią smurtą, melą ir klastą, už fašistinės santvarkos kūrimą“.

Ana Politkovskaja pelnė nemažai garbingų apdovanojimų bei premijų. 2000 metais ji buvo apdovanota „Auksine Rusijos plunksna“, 2002 metais – A. Sacharovo fondo premija, 2003 metais – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos premija „Už žurnalistiką ir demokratiją“, 2004 metais – Ulofo Palmės, 2006 metais – A. Boroviko premija. 2006 metų pabaigoje (po mirties) jai paskirta Ticiano Tercanio vardo literatūrinė premija, o 2007 metais JUNESKO premija. Europarlamentaras prof. V. Landsbergis, prisimindamas šią drąsią žurnalistę, teigė: „Politkovskaja drąsiai žvelgė į akis rusų fašizmui. Ji gynė skriaudžiamus ir žeminamus žmones, kovojo su melu ir savivale“. A. Politkovskaja žuvo, nes išdrįso pasipriešinti Kremliaus režimui, sukūrusiam melo ir smurto sistemą. Ji kovojo su kagėbistų klanais, su korumpuotais generolais, su Kadyrovo režimu Čečėnijoje ir Ziazikovo režimu Ingušijoje, gynė laisvės, tiesos ir demokratijos idealus. Ir krito šioje nelygioje kovoje, kaip ir kitos sistemos aukos – A. Litvinenka, S. Jušenkovas, J. Ščekočichinas, M. Javlojevas ir daugelis kitų. Bet daugeliui žmonių A. Politkovskaja lieka pilietinės drąsos ir pasiaukojimo pavyzdys – ši narsi moteris sakė tiesą, kovojo už laisvę ir demokratiją, panaudodama tam galingą ginklą – plunksną.

Deja, žurnalistai Rusijoje ir toliau žudomi – ir šiais metais nužudyti keli žurnalistai. Paskutinė auka – rugpjūčio 30 dieną Nazranėje nužudytas ingušų žurnalistas ir politikas M. Javlojevas. Nuo 1993 metų iki šių dienų Rusijoje nužudyti 103 žurnalistai.

© 2008 „XXI amžius“