„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 m. spalio 22 d., Nr.17 (176)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ukrainoje bręsta konstitucinė krizė

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Spalio 8 dieną Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka paskelbė dekretą dėl Ukrainos Aukščiausios Rados paleidimo ir paskelbė priešlaikinių rinkimų datą – gruodžio 7 dieną. Tačiau premjerė Julija Timošenko ir jos šalininkai pareiškė, kad jie laiko prezidento dekretą neteisėtu bei antikonstituciniu. Spalio 11 dieną Kijevo apygardos administracinis teismas paskelbė nutartį, kuria sustabdė V. Juščenkos dekretą dėl parlamento paleidimo. Tada prezidentas apskundė šį teismo sprendimą Ukrainos Apeliaciniam teismui, be to, pareiškė manantis, kad šį klausimą turi svarstyti Konstitucinis teismas. Taigi, teismų karuselė gali tęstis dar ilgai. Politinė kova perauga net į susirėmimus gatvėse. Spalio 14 dieną prie Vyriausiosios rinkimų komisijos būstinės pastato susirėmė J. Timošenko šalininkai ir specialios paskirties policijos būrio „Berkut“ pareigūnai, susirėmimo metu  keletas žmonių sužeista. V. Juščenka savo įsaku „Berkut“ būrį ir vidaus kariuomenės dalinius priskyrė Valstybinės apsaugos valdybos žiniai. Vidaus reikalų ministras J. Lucenka pavadino tokį Juščenkos sprendimą neteisėtu.

Kova tarp pagrindinių Ukrainos politinių partijų vis aštrėja. V. Juščenkos remiamas blokas „Mūsų Ukraina“ aršiai kovoja su J. Timošenko bloku. Be to, „Mūsų Ukrainos“ blokas, į kurį įeina dešimt partijų ir judėjimų (Liaudies demokratinė partija, Krikščionių demokratų sąjunga, Respublikonų partija ir kitos), nesutaria ir su Regionų partija. Destruktyvia veikla pasižyminti Regionų partija ir jos lyderis Viktoras Janukovičius tikisi, kad „Mūsų Ukrainos“ ir J. Timošenko bloko konfliktai bus naudingi jų partijai. Regionų partijos veikloje daug populizmo elementų, o realiai ji yra įrankis kelių oligarchinių klanų, pirmiausia R. Achmetovo vadovaujamo klano, rankose. Pats V. Janukovičius priklauso R. Achmetovo klanui, kurio vienas iš lyderių yra ir buvusio prezidento L. Kučmos žentas milijardierius Viktoras Pinčiukas. Dar viena politinė jėga – Litvino blokas, vadovaujamas buvusio Aukščiausiosios Rados pirmininko Vladimiro Litvino, yra ne toks įtakingas kaip kitos politinės jėgos, bet šis blokas yra artimas Regionų partijai. Į bloką įeinančių Liaudies partijos (vadovas V. Litvinas) ir Darbo partijos (vadovas I. Čižas) lyderiai nuo seno susiję su V. Janukovičiumi, nes yra kilę iš senosios komunistinės nomenklatūros ar yra jaunesnės kartos politikai, buvę buvusio prezidento Kučmos aplinkoje.

Ukrainoje išlieka didžiuliai skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Ukrainos. Tai esminiai skirtumai – nuvykus iš rytinės Ukrainos į vakarinę šalies dalį, pavyzdžiui, iš Donecko ar Krymo į Lvovą, gali susidaryti įspūdis, kad esi jau kitoje valstybėje. Rytinės Ukrainos miestų gatvėse vyrauja rusų kalba, daug apšiurusių, apleistų pastatų, dažnai vyksta nusikaltėlių grupuočių susišaudymai. Vakarų Ukrainos miestuose vyrauja ukrainiečių kalba, čia gerai prižiūrimos gatvės, parkai, kur kas mažiau nusikaltimų. Be to, ir žmonių atlyginimai čia didesni 20-30 procentų. Rytinėje Ukrainos srityse žemiau skurdo ribos gyvena 32-38 procentai gyventojų, o vakarinės Ukrainos srityse skurdžiai gyvenančių daug mažiau – 22-24 procentai. Per daugelį metų susiformavusi padėtis nekinta. Rytų Ukraina jau nuo 1662 metų buvo prijungta prie Rusijos imperijos, o vakarinė Ukrainos dalis – Galicija, Podolė bei Volynė liko Lietuvos-Lenkijos valstybės sudėtyje. Po pirmojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1772 metais, Galicija ir vakarinė Podolės srities dalis atiteko Austrijai, o 1794 metais rytinė Podolės dalis ir Volynė atiteko Rusijos imperijai. 1920-1939 metais Galicija,Volynė ir vakarinė Podolė priklausė Lenkijai, o 1939 metų rudenį šias ukrainiečių žemes okupavo SSRS. Ypač nuo rytinės Ukrainos skiriasi Galicija.

Yra nemažai panašumų tarp dabar besiklostančios padėties Ukrainoje ir 1993 metais Rusijoje vykusios prezidento Boriso Jelcino ir dalies Aukščiausiosios Tarybos priešpriešos. Kaitinti politinę situaciją Ukrainoje suinteresuotos Rusijos specialiosios tarnybos, kurių agentai kelia šalyje sumaištį, kursto politines aistras. Be to, oligarchinių klanų veiksmai, jų beatodairiška kova dėl savanaudiškų tikslų kenkia valstybės interesams. Buvęs „Rucho“ lyderis, rašytojas Ivanas Dračas teigia: „Oligarchai ir jiems tarnaujanti nomenklatūra daro įtaką pagrindiniams politiniams procesams. Juščenkai sunku kovoti su oligarchais, nes yra mažai patikimų politikų, kuriais jis gali remtis“. Ukrainoje didesnę politinę įtaką prarado sovietmečio disidentai bei judėjimo „Rucho“ įkūrėjai, buvę įtakingais Ukrainoje 1990-2000 metais. I. Dračas, M. Gorynis ir dar keli „Rucho“ lyderiai jau nepatenka į parlamentą, o garsusis opozicijos lyderis Viačeslavas Černovilas žuvo autokatastrofoje 1999 metais. Iš buvusių „Rucho“ lyderių vienintelis Jurijus Kostenka yra Aukščiausios Rados narys. Pačiame „Mūsų Ukrainos“ bloke yra nemaža trintis tarp skirtingų politikų. V. Juščenka, matydamas besiklostančią padėtį, šių metų pavasarį inicijavo partijos „Vieningasis centras“ įkūrimą. Šiai partijai vadovauja prezidento sekretoriato vadovas Viktoras Baloga.

Artėjant priešlaikiniams rinkimams, kuriasi ir naujos politinės jėgos, tarp jų ir žinomo boksininko Vitalijaus Kličko blokas. Spalio 12 dieną Vitalijus Kličko aštuonių raundų kovoje ryškia persvara įveikė pasaulio čempioną iš Nigerijos Samuelį Piterį ir susigrąžino pasaulio bokso profesionalų čempiono titulą. Ukrainoje V. Kličko yra labai populiarus. V. Kličko bloką tikisi prisivilioti įvairūs politiniai blokai – „Mūsų Ukraina“, J. Timošenko blokas, Litvino blokas. Tačiau V. Kličko ir kiti jo bendražygiai neatmeta galimybės, kad į rinkimus žengs savarankiškai.

Vis prastėjanti Ukrainos situacija kelia rūpestį Europos Sąjungos lyderiams. Spalio 15 dieną į Briuselį atvykusi Ukrainos premjerė Julija Timošenko susitiko su Europos Sąjungos komisaru Chavjeru Solana. Į susitikimą su Solana buvo kviečiamas ir V. Juščenka, bet jis pareiškė, kad į Briuselį galės atvykti tik lapkričio mėnesį. Europarlamentaras iš Vokietijos Elmaras Brokas, komentuodamas Ukrainoje susidariusią situaciją, pareiškė: „Tikėjomės, kad po oranžinės revoliucijos Juščenka ir Timošenko dirbs kartu. Deja, to neįvyko. Ukrainos prezidentas ir premjerė turi prisiminti savo atsakomybę ir ieškoti sutarimo“. Nemažai europarlamentarų ir Vakarų politikos apžvalgininkų pripažįsta, kad Ukrainos ateitis priklauso nuo to, ar jai pavyks ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos. Tai sunkus uždavinys, nes Kremlius skiria didžiules lėšas kai kuriems ukrainiečių politikams papirkti, naudoja ir kitus spaudimo svertus, net ir grasinimus karine jėga.

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija