Postkolonializmo epochos atgarsiai

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Pasaulyje ilgai egzistavo kolonializmo epocha. XVI-XX amžiuose iki 1970-ųjų metų daugelyje net išsivysčiusių valstybių buvo kolonijinės santvarkos, kurios egzitavo daugybėje kolonijų. Didžioji Britanija, Prancūzija, Olandija, Portugalija, Ispanija, Turkija ilgą laiką valdė daug užgrobtų kraštų. Dabartinė Rusija, nors dabar įvardijama kaip buvusi kolonijine valstybė, buvusi imperija, faktiškai iki šiol yra tikra imperija, pavergusi ištisas tautas. Čečėnų ir ingušų tautos jau keliolika metų kovoja už savo laisvę. Norą kurti nepriklausomas valstybes yra pareiškę ir kai kurie totorių bei baškirų politikai, tačiau, kol egzistuoja dabartinis Kremliaus režimas, sunku tikėtis, kad jų viltys išsipildys.

Dažnai grūmojama ir prieš porą dešimtmečių iš raudonosios imperijos išsivadavusiai mūsų valstybei. Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją dar bando įtakoti Kremliaus „vanagai“.

Per ganą trumpą laikotarpį, 1947-1967 metais iš kolonijinės priespaudos išsivadavo dauguma Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Olandijos kolonijų. Ispanija daug savo kolonijų prarado gerokai anksčiau, dar XIX amžiuje. Šeštajame ir septintajame praėjusio amžius dešimtmečiuose masiškai kūrėsi naujos valstybės. Kai kurios buvusios kolonijos išsivadavo po ginkluotos kovos, kai kurios – taikiai.

Skirtingai susiklostė buvusių kolonijinių valstybių ir jų kolonijų, tapusių nepriklausomomis valstybėmis, santykiai. Gerai susiklostė Didžiosios Britanijos ir jos buvusių kolonijų bei protektoratų santykiai.

Jau daugelį metų egzistuoja Tautų Sandrauga – didelė valstybių bendrija, į kurią įeina Didžioji Britanija ir didžioji dalis jos buvusių kolonijų. Tautų Sandraugai priklausančių valstybių teritorijose gyvena per 1,8 milijardo žmonių. Tai sudaro arti 30 procentų žemės gyventojų. Sandraugos šalys padeda viena kitai, organizuoja įvairius bendrus kultūros projektus, sporto žaidynes.

Galima paminėti Prancūzijos pavyzdį. Ši šalis dar turi išlaikiusi kai kurias savo teritorijas užjūryje. Tai – Martinikos ir Gvadelupos salos Karibų regione, netoli esanti Prancūzų Gviana, San Pjero ir Mikelono salos prie Kanados krantų, Prancūzų Polinezija (sudaryta iš Taičio ir Markizų salų), Naujoji Kaledonija, Rejunjono sala. Šių teritorijų gyventojai džiaugiasi, kad priklauso Prancūzijai. Martinikos ir Gvadelupos gyventojai supranta, kad jie gyvena kur kas geriau nei netoliese esančių nepriklausomų valstybių Jamaikos ar Sent Lusijos gyventojai. Prancūzų Polinezijos vietiniai gyventojaiyra išlaikę savo unikalius papročius, tradicijas, čia atvykę turistai žavisi išlikusiais vietos papročiais ir gamtos grožiu. Kalbant apie Rejunjono salą, reikia paminėti, kad ji yra buvusios Prancūzijos valdos – Seišelių salos, Maurikijus ir Komorų salos. Dabar tai jau nepriklausomos valstybės. Rejunjono sala, Maurikijus bei Seišelių salos gyvena iš turizmo sektoriaus bei žvejybos.

Rejunjono saloje, kur gyvena 800 tūkstančių gyventojų, yra aukštas pragyvenimo lygis, tai – saugi sala, čia labai rūpinamasi ir unikalia vietos gamta. Tuo tarpu greta esančias Komorų salose – nesibaigianti kova dėl valdžios ir didžiulė korupcija pavertė ją viena skurdžiusių pasaulio valstybių. Į Komorus atvyksta mažai turistų, ginkluoti susirėmimai ir valdžios korupcija trukdo ir vietos žvejybai.

Olandija išlaikė artimus ryšius su savo buvusia kolonija Surinamu. Ši valstybė yra Lotynų Amerikoje. Olandai dar yra išlaikę kelias užjūrio teritorijas, esančias Karibų jūros regione. Viena jų – Aruba, kurioje gyvena 105 tūkstančiai žmonių. Tai – klestinti sala, čia išvystyta lengvoji pramonė, klesti turizmas, žvejyba. Neseniai vykusiame referendume dauguma vietos gyventojų pasisakė už tai, kad Aruba ir toliau priklausytų Olandijai.

Rusai įžengė į Sibirą XVI amžius pabaigoje. XVII ir XVIII amžius pirmoje pusėje visiškai užvaldė šį didelį, turtingą kraštą. Reikia pripažinti, kad carinė administracija mažai kišosi į Sibiro tautų ir tautelių vidaus reikalus. Dalis tų tautų buvo išlaikiusios gentinę santvarką, turėjo genčių vadus, seniūnus, savo dvasininkus. Padėtį Sibire, vietos tautų būklę iš esmės pakeitė sovietmetis. Jau nuo 1925-1926 metų stalininė valdžia ėmėsi masinių represijų prieš vietos seniūnus, šamanus, budistų vienuolius. Daug jų buvo sušaudyta, dalis ilgam laikui įkalinti, kai kurie nuo persekiojimų bėgo į atkampias vietas. Tik nuo 1990 metų Sibiro tautos kiek lengviau atsikvėpė, ypač nacionalinio atgimimo procesai vyksta Tuvoje, Buriatijoje, Jakutijoje.

Kolonializmo epocha paliko įvairius pėdsakus – tiek teigiamus, tiek neigiamus. Dabartinis įvairių iš kolonijinės priespaudos išsivadavusių šalių ekonominis lygis, kultūrinė raida, vietos žmonių politinės laisvės lygis priklauso ir nuo to, prieš kiek laiko jos išsivadavo iš priespaudos ir nuo kitų aplinkybių. 1918-1920 metais Lietuva ir Suomija išsivadavo iš carinės Rusijos jungo. Abi valstybės tuo laikotarpiu buvo agrarinės šalys su menkai išvystyta pramone. Lyginant 1939 metų ekonominį ir socialinį lygį, abi valstybės buvo labai panašios. Bet vėliau vykę procesai šią padėtį pakeitė. Suomija išlaikė nepriklausomybę ir po Antrojo pasaulinio karo vystėsi kaip nepriklausoma valstybė, vystė ekonomiką, tapo demokratine valstybe. Tuo tarpu Lietuva, okupuota sovietinės kariuomenės ir patekusį į raudonosios SSSR imperijos sudėtį, gerokai atsiliko nuo Suomijos. Iš kitos pusės, pati nepriklausomybė negarantuoja nei gero ekonominio išsivystymo, nei demokratizacijos procesų. Makao ir Honkongas, abi daugiausia kinų gyvenamos teritorijos, ilgą laiką buvo valdomos portugalų (Makao) ir anglų (Honkongas). Šie kraštai dabar pasižymi aukštu pragyvenimo lygiu, gerai sutvarkyta vietos infrastruktūra, čia paisoma ir piliečių teisių bei laisvių. Tuo tarpu didžioji Kinija, nors ir buvo nepriklausoma, gerokai atsiliko. Dabartinis didžiosios Kinijos ir buvusių kolonijų Makao be Honkongo, vis dar turinčių autonomijų statusą, lygis be galo skiriasi.

Tos valstybės, kurios išsivadavo iš kolonijinės priespaudos, bet nugrimzdo į korupcijos liūną, nesugebėjo sukurti daugeliui vietos gyventojų palankios ekonominės-socialinės sistemos, gyvena nuosmukyje, tuo tarpu valstybės, kuriose buvo pasirinktas tinkamas ekonomikos modelis, kovojama su korupcija, vyko nuosekli demokratizacija, turi kuo pasigirti. Įdomus Barbadoso pavyzdys. Ši Tautų Sandraugai priklausanti valstybė, buvusi britų kolonija dabar yra tarp trisdešimties mažiausiai korumpuotų pasaulio valstybių. Tai stabili valstybė, kurioje aukštas pragyvenimo lygis, o bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui siekia 17 200 dolerių (Lietuvoje BVP vienam gyventojui – 14 300 dolerių, Latvijoje – 15 700 dolerių)

Dabartinė postkolonializmo epocha pasaulyje yra gana neapibrėžta. Nors pavergtų tautų mažėja, tačiau kai kurios valstybės norėdamosi kitas engti ir susaistyti ekonominiais saitais, naudoja tam tikrą šantažo strategiją. Pirmiausia tokia taktika pasižymi Rusija ir komunistinė Kinija. Abi šios valstybės kuria savo šnipų ir įtakos agentų tinklus, imasi ekonominio spaudimo taktikos. Rusijos ,,energetinė politika“ yra gana efektinga ir tiesiog klupdo kai kurias valstybes, tarp jų ir Lietuvą. Bet paskutinių kelių dešimtmečių patirtis rodo, kad kur kas tikresnis yra kitas kelias – tas, kuriuo eina Tautų Sandrauga ir panašūs laisvanoriški valstybių susivienijimai. Lietuva jau XVIII amžiaus pradžioje patyrė pragaištingą kaimyninės Rusijos imperijos įtaką, XVIII amžius viduryje faktiškai virto Rusijos protektoratu, o amžiaus pabaigoje galutinai prarado valstybingumą.

Jau 18 metų esame nepriklausomi, bet pastebime, kad vis dar sunku atitrūkti nuo mūsų kraštui pragaištingos imperinės Kremliaus politikos. Bet ateities gairės yra mūsų rankose, bendradarbiavimas su draugiškomis valstybėmis, tinkama ekonominė politika ir gerai sutvarkytas krašto valdymas gali atverti kelius Lietuvos klestėjimui.

© 2008 „XXI amžius“