„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. sausio 7 d., Nr.1 (180)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Internetiniai sukčiai ne tokie pavojingi kaip politiniai

Gintaras VISOCKAS

Tuoj po Naujųjų metų sulaukiau net keliolikos žinučių į elektroninę pašto dėžutę ir į mobilųjį telefoną, pranešančių, kad esu milijonierius. Elektroniniai laiškai atkeliavo iš Didžiosios Britanijos, JAV, Jungtinių Arabų Emyratų, žinutės į mobilųjį telefoną – iš Lietuvos. Jose buvo tvirtinama, jog garsios, turtingos pasaulio bei Lietuvos firmos nusprendė būtent mane apdovanoti vertingais piniginiais bei daiktiniais prizais. Norėdamas sulaukti dovanų privalau kuo skubiau į nurodytas sąskaitas pervesti po kelis šimtus dolerių ar kelis šimtus litų. Nieko nuostabaus, kad interneto bei mobiliųjų telefonų pagalba sukčiaujantys asmenys savo nusikalstamą veiklą suaktyvino būtent visuotinių švenčių metu. Tokiomis akimirkomis žmonės atsipalaidavę, džiugiai nusiteikę ir... visiškai nesitiki klastos. Liūdniausia, kad tokių sukčių sugauti beveik neįmanoma. Elektroninius laiškus ar žinutes mobiliojo ryšio telefonais jie siunčia iš neregistruotų šaltinių. Braižas jų visų vienodas. Jie prašo, kad prizą neva laimėjęs asmuo nurodytų savo banko sąskaitą, kur bus pervesta tariamai laimėtoji suma, arba reikalauja, kad asmuo į jų nurodytą sąskaitą pervestų nedidelę sumą pinigų persiuntimo išlaidoms padengti. Apsisaugoti nuo tokių sukčių nėra sunku. Tiesiog nereikia atsakinėti į jų žinutes, nereikia leistis su jais į diskusijas. Tačiau kaip apsisaugoti nuo tų sukčių, kurie dirba valstybinėse įstaigose, bankuose, policijoje, žiniasklaidoje, kurie išrenkami į Seimą, savivaldybes?

Europarlamentaro Vytauto Landsbergio iniciatyva

Įsiminė europarlamentaro profesoriaus Vytauto Landsbergio mintis, išsakyta viename interneto portale, jog tokio NATO aljanso, koks egzistuoja šiandien, jau nebeužtenka. Jis tvirtino, jog be politinio-gynybinio aljanso, kuris galingas ir savo politiniu vieningumu – 5-uoju straipsniu, ir savo tankais, turėtų būti įkurtas dar ir informacinis NATO. Akivaizdu, kad NATO aljansui priklausančios valstybės šiandien privalo ginti ne tik savo teritoriją, savo turtus, savo piliečius, bet dar ir gintis nuo tendencingų straipsnių, meluojančių, tikrovę iškreipiančių televizijos, radijo laidų, nuo dezinformuojančių knygų – bestselerių. Taip pat privalo gintis ir nuo tokių pramoginių ar neva pažintinių laidų, kurios visuomenės dėmesį nukreipia klaidinga kryptimi – šunkeliais. Suprask, verčia visuomenę gilintis į nereikšmingus dalykus, ilgam pamirštant tikrąsias blogybes.

Nereikia nė vieno šūvio

Iškeldamas šią mintį prof. V. Landsbergis pabrėžė, jog kalbėdamas apie informacinio NATO reikalingumą jis omenyje turėjo ne tik prieš Estiją neseniai surengtas internetines atakas, kai įsilaužėliai iš Rusijos „užkimšo“ Estijos valstybinių įstaigų kompiuterius be perstojo siunčiamais virusais. Taigi iš pirmo žvilgsnio visai nekaltu, plika akimi nepastebimu būdu buvo blokuota kai kurių valstybinių institucijų kompiuterių veikla. O tai reiškia, kad trumpam buvo paralyžiuotas ir tų valstybinių institucijų darbas, o dėl to Estija keletą valandų ar net parų buvo nepajėgi atlikti svarbių valstybinių funkcijų. Juk nesunku įsivaizduoti, koks chaosas gali kilti šalyje, jei, sakykim, Estijos kariuomenės kompiuterių duomenų bazės staiga taptų nebeprieinamos estų generolams. Nereikia nė vieno šūvio, nė vieno sprogimo, o kariuomenė – neutralizuota. Be kita ko, ir pats priešas, nuginklavęs Estijos kariuomenę, nematomas, neįvardinamas. Juk nustatyti, kas būtent internetu pasiuntė milijonus virusu užkrėstų elektroninių laiškų, – neįmanoma. Virusus siunčiantys kompiuterių įsilaužėliai gali dirbti Maskvoje, o gyventi Vašingtone. Galų gale kenkti kitos šalies saugumui juos gali skatinti ne vien politikai ar žvalgybos karininkai – jie tai gali daryti vien iš chuliganiškų paskatų, atsiliepdami į ugningą Rusijos prezidento kalbą, „esą Estijoje skriaudžiami rusakalbiai ir už tai Estiją būtina nubausti“.

Analitinių centrų daug, bet ...

Manau, kad iškeldamas idėją dėl informacinės gynybos politikos suaktyvinimo prof. V. Landsbergis pirmiausia omenyje turėjo nuožmią kovą už žmonių protus, už įtaką visuomenės nuotaikoms. Šią prof. V. Landsbergio idėją būtina remti bei įgyvendinti. Juolab kad Rusijoje panašaus pobūdžio institucija seniai veikia. Kalbu apie Dezinformacijos biurą, kuris sausio 11 dieną minės savo oficialaus įkūrimo datą. Rusijos Dezinformacijos biurui šiais metais sukaks jau 86-eri. Neminėsiu, kokių laimėjimų pasiekė šio biuro analitikai, mulkindami naiviuosius vakariečius Berlyne, Briuselyje, Vašingtone ar Londone, nes apie tai buvo išsamiai rašyta „XXI amžiaus“ priede „Slaptieji takai“. Tiesiog esu tikras, kad per pastaruosius kelius dešimtmečius Rusijoje pradėjo veikti ir daugiau panašaus pobūdžio dezinformacijos sritį kuruojančių įstaigų, nukreiptų būtent prieš Vakarus. Tik jos labiau įslaptintos nei minėtasis Dezinformacijos biuras. O NATO iki šiol neturi vieningos, galingos institucijos, kuri analizuotų informacijos srautus, plūstančius tiek iš Rytų, tiek ir iš Vakarų. Įvairaus pobūdžio politikos, geopolitikos, ekonomikos tyrimo centrų tiek JAV, tiek Kanadoje, tiek Vakarų Europoje esama kur kas daugiau nei bet kur kitur pasaulyje. Statistika tarsi byloja, kad Vakarai informacijos apdorojimo reikalams bei politinės ir ekonominėms prognozėms skiria išties daug dėmesio, lėšų. Bet kokia nauda iš tų institutų, jei Rusija sėkmingai mulkina Vakarus iki šiol?

Lietuvai reikalingas savas informacijos gynimo centras

Tikiu, kad ilgainiui, tegul ir labai pavėluotai, NATO turės savąjį informacijos gynimo biurą, kuris domėsis, kas, kaip ir kodėl tarpusavyje kiršina, pavyzdžiui, Aljanso valstybes.

Tikiu, kad toks institutas ar centras gilinsis ne tik į reiškinius, bet bus pajėgus įvardinti ir priežastis, ir kaltuosius. Tačiau ar Lietuvai nereikėtų turėti ir savojo analitinio centro? Pavadinkime jį sąlygiškai – Teisingos informacijos gynimo centru. Juk NATO centrai, kad ir kokie galingi būtų, negali labai smulkiai ir išsamiai analizuoti padėties Lietuvoje. Šitaip sakydamas rizikuoju sulaukti skeptikų priekaištų, jog Lietuva jau turi užtektinai analitinių strateginių centrų. Taip, turi. Pavyzdžiui, Strateginių studijų centrą. Štai visai neseniai internete aptikau ir jau ne vieną mėnesį veikiančio Rytų geopolitikos studijų centro adresą. Bėda ta, kad neaišku, ką jie iš tiesų veikia, ką analizuoja, kas juos finansuoja. Neaišku, kokie žmonės tuose centruose dirba, kiek vertingos jų analizės bei prognozės. O juk informacijos srautas, plūstantis iš laikraščių, TV, interneto, radijo, nuolat gausėja. Kaip atsirinkti, kas meluoja, o kas sako tiesą?

Advokato Kęstučio Čilinsko priekaištai

Buvęs parlamentaras advokatas Kęstutis Čilinskas teigė, jog Lietuva elgiasi neapdairiai, Teisingumo ministro postą siūlydama vienam iš Laisvosios rinkos instituto (LLRI) vadovų Remigijui Šimašiui. Mat tokie ministrai greičiausiai gins ne visų valstybės piliečių, o tik saujelės saviškių interesus. Vakarų Europa ir JAV jau bando pažaboti laisvosios rinkos liaupsintojų, kuriems rūpi tik jų asmeninė gerovė, apetitus. Vakarų Europa ir JAV jau teisia bankininkus, kurie, neatsižvelgdami į realią padėtį jiems patikėtose finansinėse įstaigose, išmokėjo sau ir savo parankiniams šimtų tūkstančių dydžio premijas. „O Lietuva elgiasi taip, tarsi vis dar tikėtų LLRI sekamomis pasakomis“, – teigė advokatas K.Čilinskas.

Interviu gauti nepavyko

Informacijos apie LLRI paskirtį, tikslus, finansavimo šaltinius, darbuotojus surinkau labai daug, tačiau pasakyti, kokias politines ir ekonomines intrigas kurpia šis institutas, taip ir negaliu. Neužtenka viešojoje erdvėje esančios informacijos. Informacijos tarsi ir užtektinai ir tuo pačiu ta informacija – nesvarbi, nereikšminga. Tada oficialiai kreipiausi į LLRI analitikę Rūtą Vainienę, beje, institute dirbančią nuo pat jo įkūrimo dienos – nuo 1990-ųjų. R. Vainienė susitikti atsisakė. Kalbėjo mandagiai, bet pasipūtimo, susireikšminimo paslėpti nepajėgė. Pasiūlė atsiųsti klausimus elektroniniu paštu ir pažadėjo kuo greičiau atsakyti, pabrėždama, kad esanti labai užsiėmusi. Klausimų poniai R.Vainienei iš LLRI nenusiunčiau. O kam? Beprasmiška. Jau galiu spėti, koks būtų buvęs jos atsakymas.

Vieni iš didžiausių tuščiažodžiautojų – bankininkai

Atsakytų maždaug taip pat, kaip atsakė ir kai kurie bankai, kurių analitikams pateikiau dešimt klausimų ir kurių atsakymus jau spausdino „XXI amžius“. Informacijos – daug. Skaičių – dar daugiau. O esmės – nė už centą. Rašydamas šį straipsnį specialiai pakartotinai peržvelgiau gautus bankų atsakymus. Dabar akivaizdu, kad jie „pilstė iš tuščio į kiaurą“, net melavo, tvirtindami, jog verslininkams ir šiandien įmanoma gauti kreditų. Į vaizdo kamerą turiu įsirašęs verslininko liudijimą, jog stambus, Lietuvoje filialą turintis skandinaviškos kilmės bankas specialiai nesako tiesos apie savo realią finansinę padėtį. Dar tiksliau kalbant, tik apsimeta galintis išduoti solidžią paskolą verslininkams. Mano pašnekovas pareiškė, jog tas bankas mane apgavo, sakydamas, jog verslininkams laisvai išduoda kreditus. „Kai į juos kreipiausi paskolos, jie man pareiškė galintys išduoti tik kelių tūkstančių litų paskolą, nors puikiai žino, kad iš tokio „didelio“ kredito jokio verslo neišvystysi“, – ironizavo verslininkas.

Dėl ekonominės krizės kalti ir bankai

Bankininkus ypač aštriai kritikavo buvęs Seimo NSGK pirmininkas A. Matulevičius. Pasak buvusio parlamentaro, dėl šiandieninių finansinių sunkumų kalti tiek Vakarų, tiek Lietuvos bankininkai. Mat jie visuomenei labai dažnai pateikdavo ne visiškai teisingą informaciją. Pateikdavo tik tas žinias, kurios būdavo naudingos bankams. Buvęs Seimo narys teigia, kad bankininkai bei bankų analitikai sąmoningai iškreipdavo tikrovę. Bankininkai žinojo, kad artinasi finansinė krizė, tačiau visuomenės neinformavo apie būsimus sunkumus. Ne tik neinformavo, bet ir, pavyzdžiui, skatino skolintis, ragino investuoti į vertybinius popierius – pirkti privačių fondų akcijas. Buvęs parlamentaras pasiūlė prisiminti, kokie ekspertai mirgėte mirgėjo laikraščių, televizijos ekranų puslapiuose? Gitanas Nausėda tikriausiai buvo lyderis. Neatsiliko ir Raimondas Kuodis. O štai kiti analitikai į viešumą negalėdavo prasibrauti – jų prognozės nebuvo įsileidžiamos. Bent jau į stambiuosius dienraščius, į populiariausias televizijas.

Utopiška idėja

Štai tas būsimas Teisingos informacijos gynimo institutas (pavadinimas – ne taip jau svarbu, svarbiausia – sąžiningumas ir patikimumas) ir turėtų kaupti tikrą, neiškraipytą informaciją na kad ir apie LLRI ar Vilniaus banko peršamas idėjas, kad eilinis pilietis, norėdamas galėtų žinoti realią padėtį, turėtų teisingą atspirties tašką. O palyginęs dvi diametraliai priešingas nuomones ar prognozes pats galėtų nuspręsti, kas meluoja, o kas sako tiesą. Štai tas Teisingos informacijos gynimo institutas ir turėtų įsileisti net tuos ekspertus, kurie nesutinka su G. Nausėdos ar R. Kuodžio įžvalgomis. Tačiau šitaip sakydamas puikiai suprantu, jog šios mano idėjos – utopiškos. Institutų, analitikos, geopolitikos tyrimų centrų mes tikriausiai pristeigsime – naujų, modernių, sočiai finansuojamų, su gražiomis iškabomis. Bet ar nuo to teisingos informacijos viešojoje erdvėje padaugės – drįstu abejoti. Laimės ta informacija, kuri turės solidžiausių finansinių rėmėjų. O pinigai – tų pačių laisvosios rinkos propaguotojų rankose, kurie neužjaučia nei vargstančių, nei skurstančių.

Ir vis dėlto būtina ieškoti teisingos informacijos bei priešintis melui, demagogijai, sukčiavimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija