„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. sausio 21 d., Nr.2 (181)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Greiti pokyčiai Rusijoje vargu įmanomi

Rytų geopolitikos studijų centro
analitikas Rokas Grajauskas
Autoriaus nuotrauka

2007 metų pabaigoje Lietuvoje pradėjo veikti Rytų geopolitikos studijų centras. Tai – dar vienas mokslinis centras, kuris specializuojasi analizuodamas bei vertindamas Lietuvos ir jos rytinių kaimynių – Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos tarpusavio santykius. „XXI amžiaus“ svečias – šio centro analitikas Rokas Grajauskas. Su Lietuvos Tarptautinių santykių ir politikos institute ir Didžiojoje Britanijoje žinias tobulinusiu analitiku Roku Grajausku kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Kaip Jūs vertinate šiandieninius Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykius? Geri jie ar blogi? Kas dėl to kaltas?

Santykiai su Rusija nėra tokie geri, kokių norėtume. Lietuvos ir Rusijos tarpusavio bendravimas yra problematiškas. Tai – akivaizdu. Bet kas dėl to kaltas? Dėl tokios padėties tikriausiai nereikėtų nieko kaltinti. Juk nesutampa pagrindinės strateginės Lietuvos ir Rusijos ateities vizijos. Rusija prieštarauja Rytų Europos integracijai į Vakarus. Ypač kertasi Rusijos ir Vakarų pozicijos dėl NATO aljanso plėtros. Dėl Europos Sąjungos slinkimo Rytų kryptimi Rusija taip stipriai neprieštarauja, kaip dėl NATO plėtimosi. Lietuvos ilgalaikis strateginis interesas – pilna integracija į Vakarus. Tad būtų naivu manyti, jog tokie interesų skirtumai skatintų Lietuvos ir Rusijos draugystę. Be to, Lietuva turi ir kitų interesų, kurie nepatinka Kremliui. Lietuva ne tik pati nori kuo labiau ir giliau įsitvirtinti NATO ir ES struktūrose. Ji rūpinasi demokratijos stiprinimu pačioje Rusijoje bei valstybėse, kurios, Kremliaus manymu, patenka būtent į Rusijos politinių, ekonominių bei kultūrinių interesų ratą. Omenyje turima Baltarusiją, Ukrainą ir Gruziją.

Beje, šiems strateginiams interesams – Lietuvos integracijai į Vakarus ir Lietuvos pastangoms plėsti demokratines tradicijas Rytuose – Lietuvoje niekas neprieštarauja. Pagrindinės politinės ir visuomeninės jėgos sutaria, kad tokia šalies laikysena – teisinga ir neturi alternatyvų. Rusijos tikslas – stabdyti šiuos politinius procesus. Dabartinis Rusijos režimas jaučia pavojų, kad demokratijos plėtra į Rytus kelia rimtą pavojų jo paties egzistavimui. Todėl mūsų santykiai su Rusija ir negali būti draugiški, be įtampų, barnių.

Tačiau kyla natūralus klausimas, ar, siekdami strateginių tikslų, mes pasirinkome pačią geriausią taktiką? Kai kas nuoširdžiai mano, kad itin aktyvi, emociška, ambicinga Lietuvos laikysena Rusijos atžvilgiu galėtų būti nuosaikesnė, atsargesnė, labiau orientuota į tylų, nedemonstruojamą darbą. Kai kurie politikai įsitikinę, kad mes Rytų Europos valstybes galėtume pirmiausiai įtakoti ne politiškai, bet struktūriškai. Tuo pačiu savo veiksmus privalėtume kuo mažiau demontruoti. Kitaip tariant, tą pozityvų darbą, kurį šiandien atliekame labai viešai, galėtume nuveikti ir tyliai, mažiau erzindami Rusiją savo pareiškimais bei vizitais. Taigi jei Lietuvoje ir galima diskusija, tai ji galima tik dėl požiūrio į taktiką. Strateginiai interesai nesikeičia, dėl taktikos variantų galima ir pasiginčyti.

Kaip apibūdintumėte Europos Sąjungos laikyseną Rusijos atžvilgiu? Ar čia nėra per daug pragmatizmo? Ar Europa, žiūrėdama vien ekonominių interesų, nepamiršta pagrindinių, fundamentalių taisyklių: chuliganiškai besielgiančiam kaimynui būtina pasakyti, jog jis elgiasi nepadoriai ir ne tik pasakyti, bet ir sudrausminti...

Europoje Lietuva laikoma šalimi, kuri aktyviausiai, dažniausiai, principingiausiai kritikuoja Rusiją. Europa taip pat yra panašios nuomonės apie dabartinę Rusiją. Skirtumas tik tas, kad Vakarų Europa, sakykim, didžiosios Europos Sąjungos valstybės, neskuba Rusijos kritikuoti viešai, nepuola reaguoti į kiekvieną Rusijos nusižengimą demokratijai, žmogaus teisėms. Vokietijos ir Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu, mano supratimu, – labai panaši. Tačiau oficialusis Berlynas daugiau plėtoja žmogiškuosius kontaktus, Jis tai daro tyliai, nes orientuojasi į ilgalaikį efektą. Tuo pačiu siekia išlaikyti kuo pragmatiškesnius ekonominius santykius su Rusija. Vokietijai rūpi demokratijos plėtra į Baltarusiją ar Ukrainą, tačiau vokiečiai pasirinkę kiek kitokią taktiką nei Lietuva.

Ar Lietuvos taktika – bloga? Ar tikrai Lietuva elgiasi neprotingai, kai kada viešai ir garsiai išsakydama priekaištus Kremliui? Ar blogai yra sakyti aštriai? Juk kai kada nepasakydami visos tiesos mes rizikuojame, kad blogai besielgiantis kaimynas ateityje ims dar labiau kvailioti. O gal tarp Lietuvos ir Europos egzistuoja kažkoks nerašytas slaptas susitarimas: Vakarų Europa Rusiją kritikuoja Lietuvos lūpomis?..

Tokia taktika gal būtų ir visai gera. Bet abejoju, kad toks dalykas šiandien būtų koordinuotas. Europa per daug susiskaldžiusi, per daug įvairi, kad būtų galimi tokie susitarimai.

Lietuva greičiau pati yra apsisprendusi bei nusiteikusi tokiam vaidmeniui. Lietuvos taktika remiasi skaudžia istorine patirtimi. Kadaise mes buvome palikti vienui vieni priešintis agresoriui, todėl dabar patys geriau suvokiame ir suprantame tuos, kuriems Rusija daro spaudimą. Mes patys, niekieno neįtakojami, nuolat primename Rusijai, kada ji elgiasi neteisingai. Čia galima paminėti Lietuvos pastangas blokuoti ES ir Rusijos derybas. Rusija šantažavo savo kaimynes panaudodama savo energetinius ginklus  bei karinę jėgą prieš Gruziją. Lietuva pareiškė, kad ES vadovybei nederėtų atnaujinti derybų su taip besielgiančia Rusija. Tokiu savo elgesiu Lietuva nepatogių klausimų neleidžia užmiršti nei Rusijai, nei ES vadovybei. Būtent Lietuvos iniciatyva šie Rusijai nepatogūs klausimai svarstyti ES posėdžiuose. Jei Lietuva jų nebūtų kėlusi, Europa jų nebūtų ir svarsčiusi. Taigi diskutuota buvo apie Rusiją tik todėl, kad to reikalavo Lietuva. Tačiau ar Lietuva pasiekė savo tikslų – tai jau kitas klausimas.

Jeigu Europos Sąjunga ir Lietuva siekia tokių pat tikslų, tai kodėl Europa dažnai nepalaiko Lietuvos iniciatyvų, balsuoja priešingai, nei Lietuva?

Didžiosios Europos valstybės siekia išlaikyti pragmatiškus santykius su Rusija. Nuolatinis Lietuvos ar Lenkijos priešgyniavimas kai kada erzina Europą. Nes tiek Vokietija, tiek Italija, tiek Prancūzija turi didelių ekonominių interesų Rusijoje. Nenuostabu, kad Paryžius, Roma ir Berlynas stengiasi bičiuliautis su dabartiniais Rusijos vadovais. Sakyčiau, situacija šiek tiek net ironiška. Lietuva gali sau leisti pyktis su Rusija, nes ji didelių verslo interesų Rusijoje šiuo metu neturi. Kita vertus, mūsų verslininkai bei pramonininkai norėtų, kad mūsų politika būtų nukreipta būtent Rusijos neerzinimo kryptimi. Jie norėtų daugiau prekiauti su Rusija., todėl siekia, kad mūsų valdžia su Rusija kalbėtų nuolankiau. Ką mes turime daryti, esant tokiai situacijai? Mes turime nepamiršti ir verslininkų interesų, privalome jiems padėti bet kokiu atveju. Nes Rusija turi didelę rinką. Žvelgiant iš kitos pusės, mūsų prekyba su Rusija nėra tokia bloga, nepaisant visų politinių nesutarimų. Jei neklystu, ji siekia apie 12 procentų. Žinoma, šis skaičius galėtų būti ir didesnis. Mums tai būtų naudinga. Bet ir dabartinė padėtis nėra labai prasta. Taigi Lietuva gali sau leisti žaisti abstrakčius strateginius žaidimus su Rusija, nes šioje šalyje neturi labai aiškiai išreikštų verslo interesų. Galų gale dar visai neaišku, ar mes, užėmę nuolankesnę politinę poziciją, sugebėsime išsireikalauti didesnių teisių savo verslui rusiškose platybėse.

Kaip įvertintumėte Estijos ir Latvijos santykius su Rusija? Talinas ir Ryga elgiasi protingiau už Vilnių?

Šiuo atveju nevartočiau palyginimo „protingiau“. Tiesiog egzistuoja skirtingos situacijos, skirtingos vizijos, ir nė viena iš jų nėra nei kvaila, nei protinga. Estija ir Latvija vykdo truputį nuosaikesnę politiką Rusijos atžvilgiu. Bet kitaip, matyt, ir negali būti, kadangi šiose valstybėse gausios rusakalbių diasporos. Jos negali neįtakoti Latvijos ir Estijos užsienio politikos. Rusija tiek Latvijoje, tiek Estijoje turi šiuos nuolat veikiančius dirgiklius, kuriuos bet kada gali panaudoti savo tikslams. Nepaisant gausios rusakalbių bendruomenės, Talinas ir Ryga Rusijos atžvilgiu elgiasi panašiai, kaip ir mes.

Mes rėmėme Gruziją, kai Rusija panaudojo jėgą prieš šią šalį. Kokia mums iš to nauda? Moralinė, politinė? Ar visai nėra jokios naudos? Galų gale, ar Gruzijai buvo reikalinga mūsų parama?

Tokiais atvejais svarbiau yra ne moraliniai ar finansiniai, bet ilgalaikiai strateginiai interesai. Jei Gruzija – demokratiška, nepriklausoma valstybė, ir Lietuvai dėl to saugiau bei ramiau. Mes privalome Vakarams priminti, kad Rusija užpuolė Gruziją. Privalome priminti jau vien tam, kad ateityje būtų išvengta įvairiausių suokalbių, sąmokslų, slaptųjų protokolų. Mes turime reikalauti, kad Europa nesusitaikytų su Rusijos agresyvumu vien todėl, kad nebūtų pakartotos istorinės klaidos. Skaudi 1940-ųjų patirtis mums leidžia giliau suprasti tuos, kuriems šiuo metu Rusija kelia relaų pavojų.

Kokia Rusijos ateitis: subyrės į kelis mažesnius regionus, išvaistys naftos ir dujų resursus, nesugebės atsispirti kinų invazijai ar vis dėlto sugebės tapti stipria valstybe, turinčia realios įtakos pasauliniams procesams?

Panašu, kad dabartinis režimas Rusijoje stipriai įsitvirtinęs, todėl nesibijama poveikio nei iš išorės, nei iš vidaus. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Vakarai turėjo vilčių, kad Rusiją galima patraukti savo pusėn, sužavėti demokratijos vertybėmis. Dabar akivaizdu, kad ši politika nepasiteisino. Vladimiras Putinas sukūrė savąjį valdymo modelį, kuris, sakyčiau, kažkuo panašus į Kinijos valdymo modelį. Kinijoje veikia autokratinis kapitalizmas, kai ekonominės laisvės didelės, o politinės laisvės rimtai suvaržytos. Ir čia Vakarai beveik neturi jokių svertų, kuriais galėtų įtakoti Kremliaus laikyseną. Įmanomi tik ilgalaikiai procesai. Greitų poslinkių tikrai nebus. Rusijoje nėra rimtos opozicijos. Rusijos valdžia neleidžia net pasireikšti kitokioms vizijoms. Rusijoje šiandien nėra net rimtos diskusijos, kokia turėtų būti Rusijos laikysena kitų valstybių atžvilgiu, kokia galėtų būti vidaus politika.

Vadinasi, privalome susitaikyti su mintimi, kad Rusija dar ilgai, agresyviai ir įžūliai kišis į kitų valstybių vidaus reikalus?

Artimiausiu metu Rusijoje negali būti rimtų pokyčių, apie kuriuos mes svajojame. Tokiems pasikeitimams reikia daug laiko. Manau, kad Rusijoje ilgainiui susiformuos vidurinioji klasė, būtent tada ji ir ims reikalauti daugiau politinių laisvių. Ir vis dėlto dabartinė padėtis Rusijoje kelia daugiau pesimizmo, nei optimizmo.

Ar tikrai esama vilčių, jog Rusijoje gali susiformuoti vidurinioji, pasiturinti klasė? Juk Rusijos ekonomika priklauso Kremliui ir keliems Kremliaus kontroliuojamiems klanams, kurie, savo ruožtu, labai priklausomi nuo dujų ir naftos kainų. Kai šių energijos resursų kainos kyla – jie turtėja, kai krenta – jie bankrutuoja. O kita pramonė, verslas Rusijoje apleistas.

Nepaisant visų sunkumų vidurinioji klasė po truputį gausėja. Bent jau didžiuosiuose Rusijos miestuose. Maskvoje, Sankt Peterburge. Bet sutinku, kad Rusija serga vadinamąja olandiška liga. Rusijos ekonomika šiandien tapusi dviejų-trijų pramonės šakų įkaite. Visas investicijas valdžia nukreipia tik į kelias šakas – naftos, dujų, karinė pramonės, kosmoso tyrinėjimų, aviaciją bei metalurgiją. Sutinku, kad šias pramonės ir verslo šakas kuruoja kelios oligarchų grupuotės, susijusios su Kremliumi. Taigi pagrindiniai Rusijos turtai – vos kelių klanų rankose.

Kai kurie ekspertai dar visai neseniai prognozavo, kad artimiausiu metu Rusija suskils į keletą regionų – europinę Rusiją, Sibirą, Tolimuosius Rytus. Bet šiandien akivaizdu, kad jie – klydo. Visi separatististiniai nusiteikimai buvo nuslopti grubia karine jėga.

Akivaizdu, kad į valdžią atėjęs V. Putinas sugebėjo susidoroti su Rusijos teritorinio vientisumo problema. Kol valdo Rusiją Putinas, tol Rusija nepraras nė pėdos žemės. Tai rodo ir Čečėnijos, ir Tatarstano pavyzdys. Kiurilų salos – tik išimtis, patvirtinanti taisyklę, jog Putinas nesitaikstys net su menkiausiomis separatistinėmis nuotaikomis ir bet kokius bandymus atsiskirti slopins jėga, be jokio gailesčio. Tiesa, Sibiro platybėse nuolat daugėja kinų. Kinai ten buriasi į savo bendruomenes, kuria savo įmones, kur įdarbina vietinius rusus. Kremlius suvokia, kokius pavojus kelia kinų invazija, todėl Rusijoje gyvenančių kinų verslas ribojamas pačiais įvairiausiais įstatymais, iš kurių pagrindinis – žemės įsigijimo draudimas.

Kokia Baltarusijos ir Ukrainos ateitis? Rusijai naudinga turėti nedemokratišką Baltarusiją ir politiškai susiskaldžiusią Ukrainą?

Akivaizdu, kad nedemokratišką Aleksandro Lukašenkos režimą palaiko Rusija, ir kol Rusijai bus naudinga turėti Baltarusiją kaip visiškai paklusnią satelitinę valstybę, tol visi Baltarusijos prezidentai mažai kuo skirsis nuo Aleksandro Lukašenkos. Vakarai bandė iš išorės įtakoti demokratinius procesus Baltarusijoje, investavo daug jėgų, lėšų, o rezultato – beveik jokio. Iš vidaus pokyčiai mažai tikėtini, kadangi Lukašenka Baltarusijoje viską kontroliuoja. Panaši padėtis ir Ukrainoje. Rusija suinteresuota, kad Ukraina būtų susiskaldžiusi, nestabili ir klausytų Maskvos, o ne Briuselio. Beje, Ukraina Rusijai kur kas reikalingesnė, svarbesnė, nei Gruzija, todėl kova dėl įtakos Ukrainai – labai rimta ir svarbi. Rusija darys viską, kad savo įtakos zonoje išlaikytų Ukrainą.

Vakarai nepažadėjo Ukrainai, kad ši šalis bus priimta į Europos Sąjungą. Kodėl? Juk tokiu žestu ji Ukrainoje susilpnino provakarietiškas nuotaikas...

Vakarai remia Ukrainą. Bet iš Vakarų pusės nėra esminio dalyko – pažado, jog Ukrainai numatyta vieta prie ES stalo. Vakarai nežada, kad Kijevas, kad ir negreitai, bus priimtas į ES. Sutinku, tokia ES vadovybės laikysena skatina Ukrainoje pesimizmą. Bent jau neskatina Ukrainos pasitempti. Neskatina imtis radikalių reformų. Tokia ES politika nėra gera. Bet galima suprasti ir ES. Europoje jaučiamas plėtros nuovargis. Priėmusi daug naujų narių ES susiduria su didelėmis problemomis. Ukrainos priėmimas tas problemas dar labiau pagilintų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija