„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. vasario 4 d., Nr.3 (182)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Globalinės krizės aidai

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Globalinės ekonominės ir finansinės krizės požymiai vis labiau reiškiasi visame pasaulyje. Tačiau egizstuoja tam tikri skirtumai. Kai kurias šalis krizė palietė labai skaudžiai, o kai kuriose šalyse krizės požymiai dar nėra ryškūs. Krizė vis labiau reiškiasi JAV, Italijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, tame tarpe ir Lietuvoje bei kaimyninėje Latvijoje.

Su krize susiję klausimai svarstomi ir Davoso forume. Šį kartą į forumą neatvyko daug žymių bankininkų, kurie užsiėmė savo verslo reikalais. Neapsieita be įvairių kuriozų ir skandalų. Sausio 30 dieną tarp forume dalyvaujančių Turkijos premjero R. Erdogano ir Izraelio prezdento Š. Pereso užvirė tikras žodžių mūšis. Debatuose Š. Peresas gynė Gazos ruože vykusią Izraelio kariuomenės operaciją. R. Erdoganas pareiškė: „Ten žuvo moterys ir vaikai. Ar jie buvo Izraelio priešai?“. Į tai Š. Peresas atsakė – „Ką jūs darytumėt, jei į Stambulą kiekvieną naktį atskrietų dešimtys raketų?“ Supykęs Turkijos premjeras atkirto: „Prezidente Peresai, jūs esate vyresnis už mane. Gal jaučiatės kaltas ir todėl keliate toną. Jūs žudėte žmones. Kai kalbama apie žudymą, jūs turėjote žinoti ir apie kariuomenės veiksmus“. Žodžių dvikova vyko tol, kol galų gale R. Erdoganas išėjo iš salės ir išvyko į Turkiją, pareiškęs, kad daugiau nemato prasmės atvykti į Davoso forumą. Susidaro įspūdis, kad Turkijos premjeras vadovavosi populistiniais motyvais, siekdamas sustiprinti savo svyruojančią padėtį.

Krizės akivaizdoje įvairiose pasaulio šalyse vyksta daug streikų, mitingų, demonstracijų, vis dažniau pasireiškia masiniai neramumai. Masių judėjimai, jų veiklos pobūdis ir veiklos ypatybės yra gana skirtingi. Skiriasi įprasta kova už darbo žmonių teises ir įvairių komunistinių bei anarchistinių organizacijų provokuojami masiniai neramumai. Deja, kaip liudija istorijos raida, tokie skirtumai egzistavo ir anksčiau, prieš kelis dešimtmečius ir dar seniau. 1917 metais Rusijoje galutinai išryškėjo takoskyra tarp realių demokratinių permainų siekiančių politinių jėgų – eserų, kadetų, menševikų ir vadinamosios proletariato diktatūros siekiančių bolševikų. Kai po 1917 metų Vasario revoliucijos Rusijoje demokratinės opozicijos jėgos vykdė reformas ir siekė sukurti demokratinę respubliką, bolševikai rezgė sąmokslus, kaip užgrobti valdžią šalyje. Rusijos nelaimei, grobuoniški bolševikų kėslai buvo įvykdyti ir šalis ilgam nugrimzdo į tironiją. Reikia atskirti socialinio teisingumo siekius nuo bravūriškos kovos prieš turtuolius, kurią dabar propaguoja kai kurie antiglobalistai, komunistų ir anarchistų grupuotės. Įdomu pastebėti tai, kad žymi dalis Vakarų antiglobalistų yra kilę iš pasiturinčių šeimų, jiems dalyvavimas įvairiose smurtingose akcijoje yra tarsi pramoga. Lietuvos atveju galime konstatuoti, kad profsajungų veikla, siekti geresnių įstatymų savo nariams, įvairių visuomeninių organizacijų pastangos burtis ir kartu kovoti už pilietines teises ir socialinį teisingumą yra teigiami reiškiniai. (To pavyzdys – sausio 31 dieną įsikūręs Jungtinis demokratinis judėjimas, vadovaujamas advokato K. Čilinsko). Tuo tarpu A. Paleckio vadovaujamo „Fronto“, ar M. Murzos vadovaujamos organizacijos ir panašių judėjimų veiklą galime priskirti antrajam, destruktyviam masinių judėjimų tipui.

Dabartinėje situacijoje, kai krize naudojasi populistinės jėgos, prisimenami jau klasika tapę veikalai apie masių psichologiją, nagrinėjami ir palyginus neseniai pasirodę leidiniai šia tema. Viena iš klasikinių masių psichologiją nagrinėjančių knygų yra G. Lebono knyga „Masių psichologija“. Ją mėgo skaityti daug žymių politikų – V. Leninas, A. Kerenskis, Š. de Golis, V. Čerčilis.

Dabartinis Izraelio prezidentas Š. Peresas yra pripažinęs, kad ši G. Lebono knyga yra viena jo mėgstamiausių knygų. Pažvelkime į „Masių psichologijos“ puslapius: „Miniai patinka ne tie, kurie duoda aiškius orientyrus, o tie, kurie suteikia miniai svaiginančią iliuziją. Minios vadai nepasižymi ypatingu talentu, bet turi charizmą ir pateikia miniai paprastus, bet patrauklius, lengvai įsimenančius šūkius. Minios savybes atspindi keli bruožai – impulsyvumas, nesugebėjimas realiai mastyti, ryškus kategoriškumas“. Masių psichologijos kertinės savybės nagrinėjamos ir Ch. Ortegos I Gaseto knygoje „Masių sukilimas“. „Koks gi yra minios žmogus? Tai maištingas ir ekspansyvus žmogus. Minios žmogus linkęs į prievartą ir pasiryžęs tariamo teisingumo vardan griauti ir naikinti viską, kas pasipainios jo kelyje. Tamsi minia yra gaivališka jėga, primenanti Romą sunaikinusias barbarų minias“. Šiek tiek kitaip į psichologiją žvelgiama S. Kara-Murzos knygoje „Sąmonės manipuliacija“. „Žmones, nepriklausomai nuo jų ideologijos ir politinių pažiūrų, galima skirstyti į du tipus. Vieni mano, kad žmogus – tai tiesiog didelis vaikas ir manipuliacija jo sąmone – ne tik leistina, bet ir progresyvus būdas. Kiti mano, kad žmogaus laisva valia, kurios būtina sąlyga yra aiškus protas ir atsakingi sprendimai – didžiulė vertybė. Tokie žmonės atmeta manipuliacijos sąmone moralinį pateisinimą. Manipuliacija pasireiškia per tironiškų valstybių lyderių ar įvairių destruktyvių politinių ar religinių judėjimų vadų peršamą propagandą. Ši propaganda veikia kaip nuodas, jos tikslas – pavergti žmonių sąmonę“.

Rusijoje, vis giliau grimztančioje į krizę, gausėja įvairių propagandinių manipuliacijų. Atsiranda vis nauji politiniai mitai. Neseniai akademikas Igoris Panarinas pareiškė, kad 2010 metais Jungtinės Amerikos Valstijos subyrės, jos suskils į penkias-šešias dalis. Anot I. Panarino, Kalifornija bus įtraukta į Kinijos sudėtį, Teksasas atiteks Meksikai, šiaurinė JAV dalis priklausys Kanadai, Havajai turėtų atitekti Japonijai, o Aliaska – Rusijai. Visos I. Panarino teorijos įgyja savitą prasmę, kai pažvelgiame į jo biografiją. Šis mokslininkas sovietmečiu dirbo KGB analitiku, po 1991 pagal sutartį kurį laiką vadovavo vienam iš FSB analitinių skyrių. KGB-FSB struktūros turi visą būrį tokių propagandinių „ruporų“, per kuruos skleidžia sau parankią informaciją.

Ryškesnės krizės ir masinių neramumų dar išvengia Skandinavijos šalys. Tiesa, praėjusių metų pabaigoje Danijoje ir Švedijoje vyko lokalinės riaušės, kurias sukėlė vietos anarchistai ir islamo ekstremistų grupuotės. Bet vietos finansų ir saugumo ekspertų teigimu, padėtis nėra džiuginti. Vis tik tikimasi išvengti Islandijos scenarijaus, kai per pusmetį žlugus finansų sistemai, šalį užlieji masinių neramumų banga.

Tačiau problemos, dėl kurios kyla masiniai neramumai, realiai egzistuoja. Lietuvos atveju greta objektyvių krizės priežasčių papildomus faktorius suteikė ir didžiulė korupcija, neefektyvi mokesčių sistema ir valstybės biudžeto lėšų švaistymas. Šie reiškiniai ypač suklestėjo 2003–2008 metais. Lietuva – monopolinio kapitalizmo valdoma valstybė. Šis monopolinis kapitalizmas yra su ryškiu kriminaliniu atspalviu. Greta monopolinės oligarchijos yra ir kiti su šiuo sluoksniu artimai susiję sluoksniai – pirmiausia tai kriminalinės kastos. Tarp korumpuotų politikų, monopolinės oligarchijos ir kriminalinių kastų egzistuoja labai glaudūs, simbioziniai ryšiai. Tai buvo pastebėta dar XX amžius šeštajame-aštuntajame dešimtmečiuose kai kuriose valstybėse – Italijoje, Portugalijoje, Lotynų Amerikos šalyse. Dabar tokie procesai pastebimi Bulgarijoje, Rumunijoje, Kroatijoje, Latvijoje. Greta šių valstybių rikiuojasi ir Lietuva. Iš komunistinės nomenklatūros ir KGB gretų kilę oligarchai dar savo karjeros pradžioje – 1992–1996 metais suartėjo su senais bičiuliais iš LKP CK ir rajonų partkomų, tuo metu sudariusiais didžiąją valdžios elito dalį.Tuo laikotarpiu iškilę oligarchai suartėjo ir su įtakingiausiais kriminaliniais baronais. Galiausiai jau 2002–2005 metais jau galutinai susiformavo galingi klanai. Šie klanai – tai nomenklatūrinės kastos, kurių branduolį sudarė buvę įtakingi kompartijos ir komjaunimo pareigūnai, KGB darbuotojai, asmenys, siejami su Rytų šalių slaptosiomis tarnybomis. Šalia jų įsitvirtino ir iš kriminalinio elito – įtakingų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Tauragės, Marijampolės gaujų iškilę veikėjai, legalizavę savo kapitalą ir net pradėję finansuoti kai kurias partijas. Šie klanai veikė piramidės principu, jie suaugo su teismine ir vykdomąja valdžia. Tai ir sąlygojo oligarchinės sistemos susiformavimą Lietuvoje. Oligarchinė sistema lengvai nepasiduoda. Sėkmingu atveju ji neutralizuojama per keletą metų, bet tai – tik pradinis šios sistemos išskaidymo etapas. Kaip liudija Lenkijos pavyzdys, po 2005 metų rudenį pradėtų esminių reformų, kurias inicijavo Kačynskiai, per keletą metų pavyko pažaboti oligarchinių – kriminalinių klanų įtaką valstybės valdymui ir ekonominiams procesams.

Ir Vakaruose vis daugiau svarstoma apie monopolijų įtaką valdžios sprendimams ir finansų sistemai. Ši įtaka yra didžiulė, ji formavosi dešimtmečiais. Tikimasi, kad krizės akivaizdoje pasverti vyriausybių sprendimai ir aktyvi profsąjungų ir pilietinių judėjimų veikla padės išvengti pernelyg destruktyvių krizės padarinių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija