Aklavietė ar naujo kelio pradžia

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Vasario 16-ąją minėjome Nepriklausomybės atkūrimo akto 9-ąsias metines ir kartu Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos Vasario 16-osios deklaracijos 60-ąsias metines. Šia deklaracija, kurios tekstą parengė žymūs partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Šibaila-Merainis ir Leonardas Grigonis-Užpalis, buvo išreikšta už laisvę kovojančios lietuvių tautos valia. Visi aštuoni šią deklaraciją pasirašę partizanų vadai žuvo, kaip ir didžioji dalis pokario Lietuvos kovotojų, bet jų didvyriška kova įkvėpė laisvės viltį daugeliui mūsų krašto žmonių.

Lietuvoje įsibėgėja kandidatų į prezidentus kėlimo metas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) LKD bendrijos valdyba vasario 12 dieną nusprendė šiuose prezidento rinkimuose iškelti europarlamentaro prof. Vytauto Landsbergio kandidatūrą. „Sutikimą būti keliamu V. Landsbergis yra davęs. Manome, kad partija turi iškelti rimtą ir stiprų kandidatą“, – teigė vienas iš LKD bendrijos lyderių P. Saudargas. Vasario 13 dieną V. Landsbergio kandidatūrą parėmė ir Lietuvos Sąjūdžio taryba. Apie savo ketinimus kandidatuoti pareiškė generolas Česlovas Jezerskas. Kaip paskutiniu laikotarpiu tapo įprasta, neapsieita ir be šou elementų: apie ketinimą dalyvauti prezidento rinkimuose paskelbė buvusi „Be tabų“ laidos veikėja Sidonija. Jeigu taip įvyktų, ši kandidatė, ko gero, surinktų tam tikrą dalį ,,protesto balsų“.

Vasario 13 dieną Kaune įvyko Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) Kauno skyriaus steigiamoji sueiga. Joje dalyvavo per šimtą kauniečių. Išrinkta skyriaus taryba, JDJ Kauno skyriaus pirmininke išrinkta aktyvi visuomenės veikėja, bendruomenės „Nemuno krantai“ vadovė Rūta Zabielienė. Sueigoje buvo svarstoma neskaidri „Leo LT“ veikla, didelė kitų monopolijų įtaka įvairioms Lietuvos gyvenimo sritims. Priimta rezoliucija, kurioje pagrindiniai punktai – siūlymas Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei inicijuoti neskaidraus „Leo LT“ įsteigimo sandorio panaikinimą ir sudaryti laikinąją Seimo komisiją, kuri ištirtų paskleistą šmeižikišką informaciją apie V. Pociūno žūtį, įvardintų jo išsiuntimą į Baltarusiją organizavusius atsakingus valstybės pareigūnus ir už kolaboravimą su Lietuvos valstybei priešiškomis struktūromis pašalintų juos iš valstybės tarnybos.

Krašto apsaugos ir nacionalinio saugumo klausimai šiuo metu yra patys aktualiausi. Daug svarstoma, ar teisinga, kad Lietuvoje atsisakyta šauktinių kariuomenės. Kažin ar perspektyvu siekti, kad vėl būtų Lietuvoje įteisinta šauktinių kariuomenė. Kur kas perspektyvesnis kitas kelias – stiprinti savanorių pajėgas, siekti, kad vidurinėse mokyklose atsirastų karinio parengimo fakultatyvai. Be to, ir kitų valstybių patirtis rodo, kad gerai parengta teritorinės gynybos sistema ir karinis-patriotinis auklėjimas užtikrina tinkamą krašto apsaugos lygį.

Kultūros sferoje regime tiek teigiamų, tiek neigiamų ženklų. Pravartu žvelgti į praeitį, prisiminti, kas buvo svarstoma kultūros forumuose prieš 15 metų. 1992 m. gegužės 13 dieną Nidoje tuometinis švietimo ministras Darius Kuolys, kalbėdamas apie kultūros ir švietimo vystymo modelius, teigė: „Kaip valstybė gali ugdyti kultūrą? Ar iš viso ji turi teisę ugdyti kultūrą? Čia turbūt turime rinktis tarp keleto modelių, kurie galėtų būti pritaikyti Lietuvai. Žvelgdami į negausių Europos tautų patirtį, galime sakyti, kad pagrindinis valstybinės kultūros ugdymo kelias yra švietimas. Nelieka kito kelio, kaip išpažinti tokią tiesą, kad ir valstybė, ir valstybinė mokyklą turi teisę pasiūlyti vertybinę sistemą visai visuomenei, sykiu sudarydama sąlygas vertybinėms sistemoms reikštis per kultūrines, konfesines bendruomenes ir jas Lietuvoje puoselėti. Norvegijos švietimo filosofijoje deklaruojamas krikščioniškųjų vertybių išpažinimas visoje ugdymo sistemoje. Lygiai tą patį liudija daugelio kitų Vakarų Europos valstybių praktika“. 1993 metais žymus literatūros tyrinėtojas prof. Vytautas Kubilius teigė: „Subrendusi totalitarizmo sistemoje LDDP bando primesti totalitarinį mąstymą bei vieno lyderio diktatą ir kitoms kultūros sritims. LDDP pavyko neutralizuoti didelę dalį kūrybinės inteligentijos lemtingame kovos dėl valdžios etape ir net sulaukti jos paramos. Pasipriešinimo, opozicijos tradicija, gyvybiškai būtina kultūrai, vis labiau užtušuojama, o iškeliami susitaikymo su valdžia, konformistinės laikysenos pavyzdžiai. Demokratinėje valstybėje kultūra – tai skirtingų mąstymo klodų, individualių požiūrių dialogas“. Regime, kad nuo 1993 metų situacija Lietuvos kultūroje ir mene ilgą laiką klostėsi specifine vaga. LDDP-LSDP struktūros ir jiems artimos klano partijos – Valstiečių partija bei Liberalų ir centro sąjunga – kultūros vagą suko pigaus protekcionizmo kryptimi. Ilgą laiką valdžia ypač rėmė sau artimus meno ir kultūros veikėjus bei abejotinus projektus, susidarė landos korupcijai. Tai liudija ir „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ projekto įgyvendinimas. Paskutiniu metu kai kurios kūrybinės organizacijos, iniciatyvūs kultūros ir meno veikėjai siekia kurti skaidrią ir savitą Lietuvos kultūrinę erdvę.

Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje klostosi sudėtinga situacija. Kai kuriose kolegijose žadama mažinti dėstytojų atlyginimus, aukštųjų mokyklų finansavimo klausimas apskritai pakibęs ore. Jau kuriami projektai, pagal kuriuos valstybės finansuojamų vietų aukštosiose mokyklose bus labai mažai, pagal tokius projektus didžioji dalis studentų turėtų mokėti už mokslą solidžias sumas. Siūloma žymiai sumažinti Lietuvos aukštųjų mokyklų skaičių. Tai, ką siūlo ministras G. Steponavičius ir kiti taip mąstantys politikai, yra nusikalstama, nes tai nepadėtų pakelti aukštojo mokslo kokybės, o greičiau sužlugdytų Lietuvos aukštojo mokslo sistemą. Paskui skubotų reformų taisymas pareikalaus daug laiko ir naujų investicijų – tai pastaruoju metu jau dažnai tenka stebėti.

Krizės akivaizdoje mūsų krašto žmonės ieško išeities. Suvalkiečiai – Marijampolės, Kalvarijos, Šakių rajonų gyventojai, sparčiai prastėjant ekonominei situacijai šalyje, taupo važiuodami apsipirkti į Lenkiją, kur daugelis prekių kainuoja pigiau. Kuras Lenkijoje pigesnis 40–50 centų, 60 centų pigesnis cukrus, kilogramas kiaulienos kumpio kainuoja tik 9 litus, kilogramas bulvių – 0,6–0,7 lito, obuoliai – 1–1,2 lito. Lietuviai Lenkijoje perka ir drabužius, avalynę, statybines medžiagas. Dabar į šią kaimyninę šalį apsipirkti jau vyksta ir Vilniaus, Kauno gyventojai.

Dar ne taip seniai, 2002–2003 metais, situacija buvo atvirkštinė – Lenkijos piliečiai vykdavo į mūsų kraštą apsipirkti. Lenkija pakilo iš ekonomikos nuosmukio ir korupcijos liūno, bet tai ne atsitiktinė pažanga, ji pasiekta ryžtingais veiksmais. Dar 2005 metų pabaigoje Lenkijos prezidentas L. Kačynskis ir generalinis prokuroras J. Ziobro ėmėsi griežtos politikos: buvo suimami korumpuoti atsakingus postus užimantys valstybės tarnautojai ir pareigūnai, korupcines schemas organizavę asmenys. Už grotų pateko keli oligarchai, ilgą laiką užsiėmę valstybės turto grobstymu ir stambiomis aferomis, kai kurie jų bendražygiai, vengdami atsakomybės, pabėgo iš šalies. Suimtas ir buvęs vidaus reikalų ministras J. Kačmarekas. Be to, Lenkijoje pavyko apriboti monopolijų galią, padėjo ir gerai sureguliuota mokesčių sistema.

Matome, kad mūsų krašte situacija kitokia. Ilgą laiką klestėję korumpuoti klanai, tiesiogiai susiję su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, gerokai sujaukė visą ekonomikos sistemą. Žalinga tokių klanų veikla ir nulėmė didžiulę socialinę atskirtį. Verta pažvelgti į nepriklausomybės laikų pradžią – kokia tada klostėsi situacija ir kas pasikeitė per tuos keliolika metų. 1993 m. liepos 16 dieną Kovo 11-osios akto signataras Č. Stankevičius taip įvertino tuometinę situaciją: „Saugiai bendradarbiauti su Rusija ir NVS galėsime tik pakankamai įsijungę į Europą. Tai gali būti patikima atsvara įtraukimo į Rusiją pastangoms, kurios įgyvendinamos akivaizdžiai mums matomu ekonominiu spaudimu. Galima sakyti, kad Lietuvos integravimas į Europą nėra mūsų laisvas pasirinkimas, bet neišvengiama būtinybė. Vieni patys nuo Rusijos neapsisaugosime. Išlikti Rusijos integracijos erdvėje beveik nereikia jokių pastangų, nes Rusija pati visokiomis formomis perša gyvenimą „susidėjus“. Turime aiškiai suformuluoti mūsų saugumo interesus. Ypač svarbu apsaugoti mūsų valstybę nuo galimos griaunančios veiklos. Reikalas gintis nuo atviro ginkluoto užpuolimo visiems akivaizdus, bet stebėtina, kad mūsų visuomenėje yra susilpnėjęs Rusijos slaptųjų struktūrų vaidmens suvokimas. 1993 metų birželio 3 dieną Rusijos gynybos ministro pavaduotojas A. Kokošinas, pagrįsdamas Rusijos karinę doktriną, pareiškė: „Pergalės užtikrinimo esmė glūdi priešingos pusės poveikyje individualiai, kolektyvinei ir masinei psichologijai“. Nuo 1993-ųjų jau praėjo šešiolika metų, bet ar toli pažengėme?...

Deja, Lietuvoje prieita kryžkelė – arba teks eiti abejotinų reformų keliu ir prisitaikyti prie oligarchinės santvarkos, arba sugriauti oligarchinę santvarką, apriboti energetikų klanų bei kitokių monopolijų įtaką ir sukurti teisinę demokratinę valstybę. Turime pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti, kad mūsų krašte greta oficialios valdžios egzistuoja ir šešėlinė valdžia. Šios valdžios vadeivos – oligarchai ir kriminaliniai baronai, sukūrę oligarchinę santvarką, siekia išsaugoti savo įtaką. O didžioji visuomenės dalis įsigalinčios krizės akivaizdoje nėra apsaugota. Ką pasakyti vienišam, nuskurdusiam senukui, iš kurio kišenės paskutinį litą taikosi ištraukti apsivogusių energetikų klanai? Kaip turi jaustis aukštųjų mokyklų dėstytojai ar būsimųjų studentų tėvai, kuriems grėsmę kelia pragaištingi naujojo švietimo ministro planai? Ką daryti pasienio zonoje dirbančiam sąžiningam teisėsaugos pareigūnui, kurį visaip engia jo korumpuoti kolegos? Svarstymai apie susidariusią padėtį aktyviai vyksta visuomenėje. Daug ryžtingoms permainoms nusiteikusių žmonių teigia – reikia tvirtos rankos susidoroti su aferistų klanais, pažaboti tariamai pažangių, o išties reakcingų radikalių liberalų veiklą, vykdyti apgalvotas ekonomikos reformas. Tai viena medalio pusė. Antra vertus, sunku tikėtis ryžtingų permainų be tikrų vertybių. Čia labai pravartu prisiminti žodžius, kuriais Jonas Paulius II kreipėsi į pasaulio bendruomenę: „Viso pasaulio žmonių aš prašau: tapkite gyvenimo pranašais. Būkite tokie savo žodžiais ir darbais, sukilkite prieš savanaudiškumo civilizaciją, kuri dažnai žmogaus asmenį laiko ne tikslu, o veikiau priemone, aukoja jo orumą ir jausmus dėl paprasčiausio pelno. Darykite tai padėdami tiems, kuriems reikia mūsų pagalbos. Tapkite draugais tiems, kurie neturi draugų. Tapkite šeima tiems, kurie neturi šeimos. Tapkite bendruomene tiems, kurie neturi bendruomenės. Jei norime taikos, turime ištiesti ranką vargšams. Visa, ką turime, pasidalykime vieni su kitais kaip vieno Dievo vaikai“...

© 2009 „XXI amžius“