„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. gegužės 13 d., Nr.9 (188)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kremliaus įtakos paslaptys

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

2008 metų rugpjūtyje įvykusi Rusijos agresija prieš Gruziją vainikavo imperines Kremliaus ambicijas. Praėjo devyni mėnesiai ir vėl kyla Rusijos žvalgybos struktūrų bei su jomis susijusių Gruzijos kariškių, kai kurių opozicijos veikėjų sąmokslai, bandoma kelti sumaištį ir neramumus. Rusiją valdantis čekistų režimas  ne kartą organizavo ekonominį spaudimą Estijai. Prieš šią nedidelę šalį buvo organizuojamos ir kibernetinės atakos, Rusijos žvalgybai pavaldi slapta organizacija „Nočnoj dozor“ 2007 pavasarį sukėlė masinius neramumus Taline ir Tartu. Tačiau pažvelgus iš kito taško pasirodo ekonominiai Kremliaus lyderių ir jų parankinių interesai – naftotiekių, energetikos bendrovių, geležinkelių kontrolė. Ekonominiams interesams užtikrinti metami didžiuliai pinigai, įsukamas korupcijos ratas, veikiama per įvairiose šalyse esančius Rusijos žvalgybos agentų tinklus.

 Kremlių valdančių saugumiečių klanų sukurto monopolinio kapitalizmo gniaužtai apraizgė buvusias sovietines respublikas, daugelį pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos valstybių, kai kuriuos Vakarų Europos kraštus. Šio kapitalo įtaka pasireiškia net kai kuriose Lotynų Amerikos ir Azijos valstybėse. Lietuvoje po 2000 metų labai sustiprėjo abejotinos kilmės rusiško kapitalo įtaka (vienas skaidriausių Rusijos verslo koncernų – „Jukos“ bendrovė, valdžiusi „Mažeikių naftą“, yra reta išimtis). Tačiau kyla esminis klausimas – kas yra šio rusiško monopolinio kapitalizmo pagrindinė jėga?

Rusijos verslo ir valdžios vertikalė formavosi ne prieš keletą metų, bet kur kas seniau. Tam, kad perprastume ekonominės įtakos gijas, reikėtų pažvelgti į praeitį, kai Rusiją dar valdė prezidento Boriso Jelcino administracija. 1993–1994 metais vyko didelė konkurencija tarp Jelcinui artimo Prezidento apsaugos valdybos vadovo generolo A. Koržakovo ir Gusinskio valdomos verslo korporacijos apsaugos šefo generolo A. Bobkovo. Šioje kovoje pasitelktos visos priemonės – šnipinėjimas, grasinimai, net nužudymai. Tačiau galų gale kovoje dėl įtakos pralaimėjo tiek Koržakovo, tiek Gusinskio-Bobkovo grupuotės. Jau 1999 metais didžiulę įtaką įgijo Piterio saugumiečių klanas, vadovaujamas V. Putino, I. Sečino ir V. Jakunino. Siekdami valdžios, jie susivienijo su Lužkovo-Primakovo grupuote ir 1999–2000 metų sandūroje perėmė valdžią į savo rankas. 2000–2002 metais įvyko esminės permainos. Buvo kirsti smūgiai Gusinskio ir Berezovskio verslo imperijoms, formavosi Putino oligarchija. Jos gretose atsidūrė ir Putinui ištikimi respublikų ir regionų lyderiai bei valdžios veikėjai – Tatarstano prezidentas M. Šaimijevas, Baškirijos prezidentas R. Rachimovas, Kalmukijos prezidentas K. Iliumžinovas, Maskvos meras J. Lužkovas, ministrai M. Zurabovas ir L. Reimanas. Kiek vėliau šios oligarchų gvardijos gretose atsidūrė ir kiti gubernatoriai: N. Chlaponinas, A. Zeleninas, G. Boosas. Tuo metu KGB struktūros ir kai kurie buvę komunistų lyderiai jau buvo sukaupę didžiulį kapitalą. Vienu pirmųjų SSKP ir KGB stambių komercinių projektų tapo bankas „Rossija“. Šis bankas įkurtas 1990 metų rugpjūčio mėnesį. Banko steigėjai – Leningrado srities kompartijos komiteto Reikalų valdyba (vadovas A. Krutichinas), draudimo bendrovė „Rus“ (savininkai – tas pats A. Krutichinas ir V. Reznikas) bei valstybinis susivienijimas „Russkoje video“ (jam vadovavo A. Beliasnikovas, buvęs Leningrado miesto kompartijos komiteto darbuotojas). 1990 metų rugsėjo 27 dieną Leningrado srities kompartijos komiteto pirmasis sekretorius B. Gidaspovas išsiuntė SSKP reikalų valdytojui N. Kručinai laišką, kuriame paprašė pervesti 500 milijonų rublių iš rezervinio partijos fondo į banką „Rossija“, tariamai dėl „investicinių projektų“. Jau 1992 metų pradžioje „Rossija“ tampa privačiu banku. Jį užvaldo bendrovė „Kaark“ (19,2 proc. akcijų, savininkai – KGB generolas V. Jakuninas, J. Kovalčiukas, S. Fursenka, A. Fursenka, M. Markovas, V. Miačinas), bendrovė „Bikfin“ (15,6 procento akcijų, savininkai – V. Jakuninas, S. Fursenka, M. Markovas), bendrovė „Temp“(11 procentų akcijų, savininkai tie patys – V. Jakuninas, S. Fursenka, A. Fursenka ir dar keli asmenys). JAV gyvenančio istoriko J. Felštinskio knygoje „Korporacija. Rusija ir KGB prezidento Putino valdymo laikais“ dėstomos saugumiečių kovos dėl įtakos ir jų finansinės galios šaltiniai. „1993–1996 metais Aleksandras Koržakovas vedė daugiaplanį žaidimą. Į Jelcino įpėdinio vietą Koržakovas buvo numatęs vicepremjerą Soskovecą. Kartu su generolu Barsukovu jie darė didžiulę įtaką Jelcinui. Tačiau 1996 metais Koržakovo klanas pralaimėjo įtakingų turtuolių grupei, vadinamajai „semibankirščinai“ ir prarado įtaką. 1992 metų vasarą Piterio saugumiečiai įkuria korporaciją „Strim“. Jai vadovavo generolas V. Jakuninas ir J. Kovalčiukas. Tarp korporacijos savininkų buvo ir būsimasis švietimo ministras A. Fursenka ir avalynės fabriko „Proletarskaja pobeda“ direktorius L. Kolovajus. „Strim“ prekiavo metalu, spalvotieji metalai būdavo parduodami tarpininkams ir išvežami į užsienį. V. Putinas ir V. Jakuninas kontroliavo ir per jūrų uostą vykdomus prekybos srautus. V. Jakuninas tuo metu buvo uosto direktorių tarybos narys. Saugumiečių valdomos įmonės tuo metu turėjo išskirtines sąlygas savo veiklai. Jos vykdė ne tik legalią veiklą, bet ir užsiėmė spalvotojų metalų kontrabanda“. KGB-FSB struktūros 1991–1994 metais užmezgė labai glaudžius ryšius su šešėlinio verslo rykliais A. Jegizarianu, O. Kvantrišviliu, A. Tamu, G. Lerneriu ir kartu su jais perėmė kai kurių įtakingų Maskvos bankų ir viešbučių kontrolę.

Įtaką kitoms šalims Kremliaus lyderiai organizuoja pagal gerai suplanuotas schemas. Kremlius, jį valdančios saugumiečių grupės ir Rusijos žvalgyba veikia per konkrečius įtakingus asmenis, turinčius didelę įtaką verslo ir politiniuose sluoksniuose, tam tikrus koncernus ir įmones. Ukrainoje – tai Donecko klanas (valdomas R. Achmetovo ir V. Janukovičiaus), Latvijoje – oligarchui Aivarui Lembergui pavaldžios verslo struktūros ir su Lembergu susijęs politikų ratas, Lietuvoje –„Dujotekana“ (artimai susijusi su „Gazpromu“ ir KGB generolu V. Jakuninu), „Lukoil Baltija“ („Lukoilo“ koncerno antrinė įmonė), „Vaizga“ („Lukoil-Baltija“ vadovo I. Paleičiko šeimos valdoma bendrovė) ir dar kelios verslo struktūros bei klanai.

Gruzijoje iki 2003 metų „rožių revoliucijos“ egzistavo analogiškas tinklas, susijęs su įtakingiausių vietos kriminalinių autoritetų („vory v zakonie“ bendrijomis.

Kremliaus ekonominė strategija remiasi griežta hierarchija ir gerai parengtais planais. Dalis turinčių įtaką esminiams sprendimas yra gerai žinomi režimo lyderiai – V. Putinas, I. Sečinas, N. Naryškinas ir kiti žinomi veikėjai. Dalis jų yra Rusijos plačiajai visuomenei, o ypač užsienyje, mažai žinomi žmonės – broliai Fursenkos, broliai Kovalčiukai, Genadijus Timčenka, Andrejus Akimovas, Rubenas Vardanianas, Ašotas Jegizarianas, Sergejus Pugačiovas bei kiti. Didžioji jų dalis – buvę KGB-FSB pareigūnai ar slaptieji bendradarbiai.

Lietuvoje dar nuo 2000 metų didelę įtaką turi Kremliaus emisarai V. Jakuninas, J. Goldovskis, P. Vojeika, R. Marcinkus. Jie veikia kartu su vietos oligarchais A. Pašukevičiumi, I. Paleičiku, A. Bosu, R. Stoniu, M. Gusiatinu, V. Gelašviliu. Kremliaus emisarai ir prorusiški oligarchai artimai susiję su Lietuvos korumpuotais politikais. Per paskutinius kelerius metus didžiulę įtaką įgijo ne tik komunistinės nomenklatūros klanai bei jaunesnės kartos verslininkų grupės, artimai susiję su ta pačia nomenklatūra. Vadinamieji marketavičiai (taip vadinami VP dešimtuko lyderiai) įgijo didžiulę įtaką Lietuvos energetikos sektoriuje.

Kremlių valdančių saugumiečių klanų ir su jais susijusio pokomunistinių šalių kriminalinio-nomenklatūrinio elito sukaupto kapitalo kilmė – buvusios kompartijos lėšos ir iš gamtinių išteklių, pirmiausia naftos bei dujų gautos lėšos. Egzistuoja ir kitos „aukso gyslos“ – prekyba ginklais (tiek legali, tiek šešėlinė), spirito, cigarečių, cukraus, metalų, brangakmenių kontrabanda (vienas iš pagrindinių brangakmenių kontrabandos kelių eina per Lietuvos teritoriją), su korupcija susietų valstybės lėšų grobstymo schemos. Iš buvusių sovietinių respublikų tik Estijai, Gruzijai ir Azerbaidžanui pavyko atsilaikyti prieš galingų Kremliaus ir Rusijos žvalgybos tinklų spaudimą. Lietuva dabar atsidūrė permainų kryžkelėje, todėl 2009–2010 metai daug lems – ar šalyje bus pažabota prorusiškų oligarchų ir korumpuotų politikų veikla, ar ir toliau teks grimzti korupcijos ir nuosmukio liūne. Iki šiol tirti korupcijos ir Kremliaus įtakos bylas sekėsi sunkiai. Galime prisiminti 2006–2007 metais vykusį „Dujotekanos“ veiklos tyrimą. Tenka pripažinti, kad „partijos auksas“ ir rusiškų „juodųjų kasų“ pinigai yra galingi, jie dabarties pasaulyje lemia tikrai daug...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija