Ką ir kaip veikia Europos Parlamentas

Po dešimties dienų jau antrą kartą rinksime Lietuvos atstovus į Europos Parlamentą (EP). Vietoj Lietuvai skirtos ankstesnės 13 atstovų kvotos birželio 7-ąją bus renkama vienu mažiau, t. y. tik dvylika atstovų. Į eilę susigrūdę tautos sprendimo laukia 15-kos partijų atstovai. Praėjus penkeriems darbo EP metams, rinkimų kampanijos metu dažnai iškyla klausimas tiek apie paties Europarlamento, kaip institucijos reikšmingumą ir reikalingumą, tiek apie Lietuvos atstovų darbą jame.

Europos Parlamente 30 metų dirbęs lenkų kilmės italas Jasas Gavronskis nutarė daugiau nebekelti savo kandidatūros ir atsisveikindamas negailestingai kritikavo europarlamentarų darbą.

Duodamas inter-viu Italijos dienraščiui „Corriere della Sera“ 73 metų europarlamentaras nepagailėjo kritikos išrinktiesiems, apkaltino juos tingumu, anglų kalbos nemokėjimu ir net savanaudiškumu. Šios savybės esą būdingos dabartinio EP nariams, todėl politikas ir nepasidavė Italijos premjero Silvijaus Berluskonio įkalbinėjimams šeštą kadenciją atstovauti Italijai EP. Europarlamentaras sako taip nusprendęs todėl, kad „nebeliko padorios politikos“. Vis dėlto, jo nuomone, ir EP yra padorių politikų. Tai prancūzė Simone Veil, ant kurios rankos dar įžiūrimas Aušvice ištatuiruotas numeris, ir „legenda tapęs“ lenkų politikas Bronislavas Geremekas. Jo manymu, bene geriausi iš visų kada nors buvusių europarlamentarų yra dabartinis EP pirmininkas vokietis Hansas Gertas Pioteringas, anksčiau dirbęs prancūzas Michelis Poniatovskis.

Italijos atstovas pabrėžė, jog bene didžiausia bėda yra ta, kad daugybė europarlamentarų gerai nemoka anglų kalbos. Susiklosčiusią padėtį Europos Parlamente jis apibūdino kaip „euroneveikimą“ arba vengimą imtis atitinkamų pareigų. Trečdalis atstovų dirba „sąžiningai“, tačiau trečdalio deputatų ten galėtų apskritai nebūti: „Tai tikri tinginiai. Jie neseka darbotvarkės, nesupranta, apie ką kalbama, ir kompromituoja visą instituciją“, – savo buvusius kolegas apibūdino J. Gavronskis. Jis sakė, kad yra ir tokių europarlamentarų, kurie keliauja už mokesčių mokėtojų pinigus ir tvarko savo asmeninius reikalus.

Taigi ar neatsitiks panašiai ir dabartiniams į EP besiveržiantiems kelių Lietuvos partijų atstovams? Dauguma jų jaunystėje privalomai giedoję „Inernacionalą“, taip ir neišmokę dorai pagiedoti Lietuvos himno, geidžia išmokti bent paniūniuoti Bethoveno 9-osios simfonijos finalą, tikėdamiesi gauti nemažus honorarus, apmokamas savaitines keliones į Lietuvą bei po Europą ir gauti kitas privilegijas. Užuot kalbėjus, kokia nauda Lietuvai iš dvylikos jos piliečių didžiulėje 736-ių įvairiataučių europarlamentarų minioje, kandidatai į Europarlamentą savo rinkimų kampanijoje pykstasi tarpusavyje ir rodo Europos reikalų nesupratimą. Penkeri praėjusios  Europarlamento kadencijos metai atskleidė, kad 13 Lietuvos politikų, pirmąkart oficialiai išrinktų europarlamentarų, tebuvo statistai, pavyzdžiui, jie taip ir nesugebėjo Lietuvos žemdirbiams išrūpinti tokių tiesioginių išmokų, kokias gauna Vakarų Europos ūkininkai. O kalbant apie naują TS-LKD frakcijos sprendimą siūlyti V. Landsbergį vadovauti Europos Parlamentui, sunku patikėti jo realumu, nes EP pirmininko postas yra „rezervuotas“ vokiečiams, prancūzams ar ispanams.

Galima kalbėti, kad Europarlamento tvirtybė  – ne vien vokiečiai, prancūzai, italai, bet ir lietuviai, estai ar lenkai, tačiau nuo to Lietuvos atstovų svoris EP nepadidės. Europarlamente labiausiai varžosi Šiaurės ir Pietų valstybės. Ne tik lietuviui, bet ir vokiečiui prireiktų ne vienos kadencijos, kad taptų EP pirmininku. Tam būtina turėti draugų ir ryšių. Dabartinis Europarlamento vadovas vokietis H. G. Pioteringas EP narys yra net  nuo 1979 metų, t. y. nuo pirmųjų visuotinių Europos Parlamento  rinkimų.

ES politiką brėžia „šventoji trejybė“ – Europos Komisija, ES valstybių ir vyriausybių vadovų Taryba ir Europarlamentas. Daugeliu klausimų  EP vaidmuo yra labai svarbus (pavyzdžiui, tvirtinant Bendrijos biudžetą). Be to, europarlamentarai gali atmesti „visagalės“ ES Komisijos narių kandidatūras. Tai, kad europarlamentarai atstovauja ne savo tautoms ir valstybėms, o  pasaulyje paplitusioms ideologijoms – ne priežastis, bet pasekmė. Europarlamentas net ir negali veikti pagal kitokius principus. Vokiečiai, prancūzai, save vadinantys ES „ledlaužiais“, „lokomotyvais“, visada duoda toną kitų valstybių atstovams. Tautinės valstybės tradicijos Europos Sąjungoje patiria didelius išbandymus, stiprų spaudimą, joms statoma daug kliūčių. Štai ES institucijų nurodymu iš lietuviškų automobilių numerių buvo ištrinta trispalvė. Ir niekas neprieštaravo! Jeigu taip būtų padariusi Maskva, gal būtų  pasigirdę protesto balsai. Tiesa, yra šalių, kurios iškovoja savo atskirą nuomonę. Jungtinės Karalystės šešėlinis premjeras, britų konservatorių, kuriems politologai žada pergalę kituose Bendruomenių rūmų rinkimuose, lyderis Deividas Kameronas (David Cameron) sieks, kad britų atstovai Europarlamente sudarytų atskirą grupę, ginančią ES valstybių suverenitetą. Būtų gerai, kad Lietuvos atstovai su šia grupe bendrautų. Kai buvo pasirašyta ES reformų sutartis, lenkai ir britai pridėjo prie šio dokumento atskirus protokolus. Lenkai nurodė, kad jų šalies teisinė sistema nepriklausoma. Pavyzdžiui, Lenkijoje negalima kreiptis į Strasbūro teismą bandant susigrąžinti nekilnojamąjį turtą. Šis apribojimas taikomas Silezijoje, Pomeranijoje, pietinėje Rytų Prūsijos dalyje – tose  Vokietijos III reicho teritorijose, kurios po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai. Tai saugiklis, kad ištremtieji  vokiečiai ir jų palikuonys negalėtų susigrąžinti savo žemių. Lietuviai pabijojo sulaužyti ES reglamentus.

Lietuvos atstovus rinkti į Europarlamentą reikėtų tik dėl to, kad jie galėtų veikti drauge su tais kitų šalių europarlamentarais, kurie pripažįsta nacionalinę valstybę ir  nesutinka paklusniai eiti ten, kur pastumia įtakingi didžiųjų ES šalių federalistai.

Taigi Strasbūre, Briuselyje ir Liuksemburge atstovaujama ne valstybėms, bet politinėms grupėms. EP socialistų frakcijoje mūsų šalies pasiuntinių per mažai (du socialdemokratai – Justas Vincas Paleckis ir Aloyzas Sakalas – red. past.). 2004 metais Europarlamento rinkimus Lietuvoje laimėjo Darbo partija, skelbusi, kad atstovaus  samdomiems darbuotojams, tačiau visi penki „darbiečiai“ europarlamentarai nuėjo pas liberalus, o ne į Socialistų frakciją.

Ne visi Lietuvos atstovai, kadenciją baigiantys Europos Parlamente, gali pasigirti aktyviu darbu. Kai kurie iš 13 Lietuvai atstovaujančių politikų per penkerius metus tik kelis kartus išsakė savo nuomonę, nors per tuos metus įvyko 94 Europos Parlamento plenarinės sesijos (57 Strasbūre ir 37 Briuselyje). Sesijos Strasbūre trunka keturias, Briuselyje – dvi dienas. Per savo kadenciją šiose sesijose Darbo partijos sąrašu išrinkta D. Budreikaitė kalbėjo daugiausiai – 185 kartus. Socialdemokratas J. V. Paleckis pasisakė 151, konservatorė L. Andrikienė – 137, Liberalų ir centro sąjungos atstovė M. Starkevičiūtė – 100 kartų, Valstiečiams liaudininkams atstovaujantis G. Didžiokas ar „darbietė“ J. Dičkutė prakalbo atitinkamai tik 8 ir 9 kartus. Mažiausiai posėdžiuose kalbėjęs G. Didžiokas sako, kad tokie pasisakymai – tušti, o jis pats kalbėjo „svarbiausiais momentais“. „Kalbėjimas posėdžiuose yra svarbus rodiklis. Tam, kad gautum 1 ar 2 minutes pasisakyti, reikia būti pastebimam. Reikia, kad frakcija patikėtų tau savo misiją. Į vieną vietą kalbėti dažniausiai pretenduoja 4 ar 5 žmonės“, – sako europarlamentaras.

J. V. Paleckis sakė, kad lietuviai yra aktyvesni už latvius ar estus ir gali pasigirti didesniu aktyvumu už daugelį naujųjų šalių.

Vienu iš svarbiausių EP politikos vykdymo įrankių yra laikomos rezoliucijos. Pagal statistiką, daugiausiai šioje srityje dirbo L. Andrikienė, kuri inicijavo ir rengė (buvo viena iš autorių) 99 Europos Parlamento rezoliucijas. Dažniausiai tai buvo rezoliucijos dėl žmogaus teisių pažeidimų, karinių konfliktų sureguliavimo, ES ir Rusijos santykių, kitais užsienio politikos klausimais. G. Didžiokas dalyvavo rengiant 66 rezoliucijas, E. Maldeikis prisidėjo prie 29 rezoliucijų rengimo, susijusių su įvairiais tarptautiniais konfliktais, užsienio politika, energetika. Konservatorius V. Landsbergis dalyvavo rengiant 22 rezoliucijas: nusiginklavimo, ES užsienio politikos, santykių su Rusija, žmogaus teisių pažeidimų klausimais. Socialdemokrato A. Sakalo ir J. Dičkutės „kraitis“ per visus penkerius metus – viena rezoliucija, Liberalų sąjūdžio atstovo E. Gentvilo – dvi, Darbo partijai atstovaujančio Š. Biručio – keturios.

Europarlamentarai taip pat gali pateikti klausimus ES Tarybai ir Europos Komisijai, į kuriuos šių ES institucijų atstovai privalo atsakyti žodžiu plenariniame posėdyje. Šia teise aktyviausiai naudojosi J. V. Paleckis (91 klausimas) ir L. Andrikienė (65). J. V. Paleckį labiausiai domino prekyba, energetikos politika, ES reformos, Rusijos priėmimo į PPO perspektyvos, laisvas darbuotojų judėjimas ES, suaugusiųjų mokymas, diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu, informacinės visuomenės plėtra ir kiti aktualūs klausimai. Pagrindinės L. Andrikienės klausimų temos buvo tarptautiniai santykiai (ES santykiai su JAV, Rusija, Baltarusija, kitomis valstybėmis, Europos kaimynystės politika) ir energetika (ES bendroji energetikos politika, „NordStream“ dujotiekis, energijos tiekimo į Lietuvą saugumas, ES energetikos rinkos liberalizavimas). D. Budreikaitė uždavė klausimų apie energetiką, infrastruktūros vystymą, onkologinių ligų diagnostiką, ES regioninę politiką, biodegalus, sveikatos apsaugą ir kt.

Kita darbo EP sritis – EP pranešimų rengimas. Jų pagrindu rengiamos rezoliucijos, dėl kurių balsuoja Europos Parlamentas. Per penkerius metus po keturis pranešimus parengė M. Starkevičiūtė (tarptautinių mokėjimų, darbo rinkos, transporto tinklo ir ES statistikos kaupimo klausimais) ir iš Darbo partijos pasitraukusi Ona Juknevičienė (dėl gyventojų surašymo, užimtumo ir ES biudžeto įvykdymo). Po du pranešimus parengė A. Degutis (apie oro susisiekimo paslaugas), D. Budreikaitė (apie vystomojo bendradarbiavimo politiką) ir E. Maldeikis (energetikos politikos klausimais). Vieną EP pranešimą – apie Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybą ir ES vaidmenį joje – parengė L. Andrikienė. A. Sakalas parengė septynis EP pranešimus, tačiau jie nebuvo susiję su Europos Sąjungos politikos formavimu, jos funkcionavimu – tai buvo pranešimai dėl atskirų Europos Parlamento narių imunitetų ir privilegijų gynimo arba panaikinimo. Kiti Lietuvos atstovai per visą kadenciją neparengė nė vieno pranešimo.

Apie savo nuveiktus darbus europarlamentarai mėgsta pasireklamuoti Lietuvos piliečiams. L. Andrikienė su padėjėjais leidžia spalvotą, ant brangaus popieriaus spausdinamą žurnalą „Europos laiku“, kuris nemokamai platinamas visoje Lietuvoje (50–65 tūkst. egz.). V. Landsbergis kasmet išleidžia bent po vieną nemažos apimties knygą apie savo darbą Europos Parlamente, kuriose spausdinami jo pasisakymai, pasiūlymai rezoliucijoms, nuomonės, klausimai. J. V. Paleckis apie darbą Europos Parlamente taip pat yra išleidęs knygą „Gyvenimas trikampyje: Vilnius – Briuselis – Strasbūras“. Neseniai pasirodė M. Starkevičiūtės knyga „Atrasti savyje Europą“. Kai kurie EP nariai (A. Sakalas, V. Landsbergis, J. V. Paleckis) apie savo veiklą informuoja žurnalo „Veidas“ puslapiuose.

© 2009 „XXI amžius“