2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ką ir kaip veikia Europos Parlamentas

Po dešimties dienų jau antrą kartą rinksime Lietuvos atstovus į Europos Parlamentą (EP). Vietoj Lietuvai skirtos ankstesnės 13 atstovų kvotos birželio 7-ąją bus renkama vienu mažiau, t. y. tik dvylika atstovų. Į eilę susigrūdę tautos sprendimo laukia 15-kos partijų atstovai. Praėjus penkeriems darbo EP metams, rinkimų kampanijos metu dažnai iškyla klausimas tiek apie paties Europarlamento, kaip institucijos reikšmingumą ir reikalingumą, tiek apie Lietuvos atstovų darbą jame.

Energetikos perspektyvų paieškos

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Energetikos problemos, konkrečių energetinių projektų planai ir jų vykdymas – svarbiausia pasaulio ekonomikos aktualija. Visa tai labai artimai susiję ir su politiniais procesais. Lietuvoje energetikos sektoriaus procesai visada kėlė daug diskusijų ir prieštaravimų. Prisimename ilgai trukusią „Mažeikių naftos“ privatizavimo epopėją, su dujų tarpininkų firmomis susijusius skandalus. Dabar mūsų kraštui ypač aktualios „Leo LT“ problemos.

Beviltiškas projektas

Petras KATINAS

Daugelis politikos specialistų ir komentatorių ypač pabrėžia tą faktą, kad Europos Sąjungos biurokratinis aparatas tiesiog maudosi piniguose, o jų priimami sprendimai, švelniai tariant, nelabai vykę ir keliantys abejonių. Na, kad ir įvykęs plačiai reklamuotas ES lyderių susitikimas ambicingam Rytų partnerystės programos projektui apsvarstyti. Projekte pabrėžiama, kad priėmus tą programą galbūt pavyktų buvusios Sovietų Sąjungos dalyje pasiekti bent kokio ekonominio ir politinio stabilumo. Į Rytų partnerystės programą pakviestos šešios buvusios sovietinės „respublikos“ – Ukraina, Gruzija, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanas ir Baltarusija. Minsko „tėtušis“ gali džiaugtis, jog faktiškai baigėsi jo izoliacija. Štai prieš Prahos susitikimą A. Lukašenka  netgi lankėsi Vatikane su savo nesantuokiniu sūnumi, kuriam pranašaujama, kad jis po kokio ketvirčio amžiaus paveldės iš Minsko „batkos“ Baltarusijos sostą. Beje, daugelis ES šalių vadovų nesiteikė atvykti į Prahos susitikimą ir atsiuntė trečiaeilius politikus. Tai byloja, kad mažai kas tiki Rytų partnerystės programa. Iš didžiųjų valstybių vadovų pasirodė tiktai Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Kuluaruose pusiau juokais, pusiau rimtai kalbama, kad A. Merkel atvyko kaip Rusijos šnipė, kad praneštų Kremliau vadovams, apie ką kalbėjo buvusių „respublikų“ pasiuntiniai. Na o tai, kad iš tos Rytų partnerystės programos gali išeiti didelis šnipštas, rodo, kad tarp buvusių sovietinių respublikų yra nemažai neišspręstų problemų. Štai Armėnija ir Azerbaidžanas niekaip nesutaria dėl Kalnų Karabacho. Pasigirsta grūmojimų iš Jerevano ir Baku apie naują karą. Moldova nenori susitaikyti su Padniestrės atplėšimu, o prezidentas komunistas Voroninas pastaruoju metu aiškiai pablogino santykius su Rumunija. Gruzijai, netekusiai savo teritorijos (Abchazijai ir Pietų Osetijai paskelbus savo nepriklausomybę, kurią bemat pripažino Maskva), iškilo problemų dėl prezidento Michailo Saakašvilio išlikimo. Maskvos kurstoma ir finansuojama Gruzijos opozicija siekia nušalinti provakarietišką Gruzijos prezidentą. Taigi, apie kokią partnerystę galima kalbėti. Tuo labiau kad Kremlius padarys viską, kad tos partnerystės nebūtų, ir toliau kurstys neramumus buvusių „respublikų“ viduje. O momentas destabilizuoti padėtį ir sukelti neramumus – labai palankus. Įsisiūbavus pasaulinei krizei, sparčiai augant bedarbystei, kai žmonės nebeišgali sudurti galo su galu, visai nesunku sukurstyti juos vėl glaustis prie „motinos“ Rusijos.