„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. birželio 10 d., Nr.11 (190)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Čečėnija šiandien

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Padėtis Čečėnijoje stabilesnė. Tačiau tai tik išorinis stabilumas, krašte įsigalėjęs diktatoriškas R. Kadyrovo režimas vykdo masines represijas, suiminėja ir žudo neįtikusius asmenis. Daug čečėnų pasitraukė iš savo istorinės tėvynės, apsigyveno įvairiuose Europos kraštuose. Lietuvoje irgi gyvena apie tūkstantis pabėgėlių iš Čečėnijos. Tačiau Kadyrovo režimas pabėgėlius persekioja. Kovo 28 dieną Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) sostinėje Dubajuje nužudytas pulkininkas Sulimas Jamadajevas, buvęs specialios paskirties bataliono „Vostok“ vadas. Jis nuo 2008 metų pradžios konfliktavo su prezidentu R. Kadyrovu, o šių metų sausį išvyko iš Rusijos ir apsigyveno JAE. Dubajaus policijos vadovai pareiškė, kad S. Jamadajevo nužudymą organizavo Čečėnijos vicepremjeras A. Delimchanovas ir paskelbė jo paiešką. 2008 metų rugsėjo 26 dieną Maskvoje buvo nušautas S. Jamadajevo brolis pulkininkas Ruslanas Jamadajevas.

Čečėnų nužudymai ir persekiojimai įvairiose Europos valstybėse jau tapo kasdienybe. Per penkis šių metų mėnesius Turkijoje nužudyti keturi buvę čečėnų kovotojai, Norvegijoje – du, Austrijoje – vienas (buvęs Kadyrovo apsaugininkas) A. Israilovas. Šie nužudymai retai ištiriami, nes juos vykdo FSB pareigūnai ar Kadyrovo saugumo smogikai.

Kremlius nuo 2000 metų ėmėsi visų priemonių čečėnų lyderiams persekioti, tam pasitelktos ir tarptautinės organizacijos. 2001 metais Interpolas į paieškomų asmenų sąrašą įtraukė čečėnų lyderius – Aslaną Maschadovą, Zelimchaną Jandarbijevą, Achmedą Zakajevą, Movladį Udugovą bei kitus. Rusijos specialiosios tarnybos nužudė keturis Čečėnijos prezidentus. Šių metų balandžio 21 dieną suėjo trylika metų nuo pirmojo Čečėnijos prezidento generolo Džocharo Dudajevo žūties. D. Dudajevas žuvo, kai netoli jo sprogo raketa. Lietuvoje apie jį prieš porą metų yra išleista knyga ,,Laisvės riteris“. Šią knygą parašė Dudajevo našlė Ala Dudajeva. Knygoje pasakojama apie generolo gyvenimą.

Lietuvoje šiandien gyvena D. Dudajevo našlė Ala Dudajeva, sūnus su šeima ir dar keli giminaičiai. Daug Dudajevo giminaičių gyvena Turkijoje ir Jordanijoje. Dauguma jų ten išvyko dar XX amžiaus pradžioje, prieš I pasaulinį karą.

Vėliau buvo nužudyti kiti Čečėnijos  prezidentai – Z. Jandarbijevas, A. Maschadovas, A. Sadulajevas, Z. Jandarbijevas (ėjęs Čečėnijos vadovo pareigas nuo 1996 metų balandžio 22 dienos iki 1997 metų kovo). Jis buvo nužudytas Kataro sostinėje Dohoje 2004 metų vasario 13 dieną. Prie nužudymo prisidėję rusų karinės žvalgybos GRU karininkai buvo suimti jau vasario 14 dieną. Kataro teisme jų kaltė buvo įrodyta. Ilgą laiką (nuo 1997 metų kovo pradžios iki 2005 metų kovo 8 dienos) Čečėnijos prezidento pareigas ėjęs generolas A. Maschadovas buvo tarptautiniu mastu prižintas Čečėnijos prezidentu. Jis žuvo, kai vienas iš čečėnų sukilėlių rusų pareigūnams išdavė Maschadovo buvimo vietą. Iš Maschadovo perėmęs pareigas islamo dvasininkas A. Sadulajevas gerokai skyrėsi nuo savo pirmtakų. Jis buvo radikalus islamo dvasininkas, išgarsėjęs savo pamokslais ir žinomas kaip tikras Korano žinovas. Žymus Izraelio politologas, rabinas A. Šmulevičius teigia: „Sadulajevas buvo kitoks lyderis. Jis buvo žinomas kaip įtakingas islamo dvasininkas. Be čečėnų ir rusų kalbų, jis kalbėjo arabiškai, buvo puikus šios kalbos žinovas. Šeichas Abdula (taip jį vadino jo šalininkai) pasižymėjo erudicija, geru diplomatijos išmanymu. A. Sadulajevas tik keletą kartų buvo išvykęs už Čečėnijos ribų, jis subrendo garsių vietos dvasininkų ir seniūnų įtakoje, tai buvo charizmatinis lyderis“. A. Sadulajevas daug dėmesio skyrė XIX amžiuje gyvenusio čečėnų kilmės sufizmo (mistinio islamo) šeicho Kunta Chadži gyvenimo tyrimui. Kunta Chadži žinomas kaip pranašas, jo mokymas priminė krikščionių apaštalų mokymą, budizmą. Po A. Sadulajevo žūties, nuo 2006 metų birželio iki 2007 metų spalio Čečėnijos prezidento pareigas ėjo Doka Umarovas. 2007 metų spalį jis pasiskelbė Kaukazo emyru. Vienu iš artimiausių jo pagalbininkų įvardijamas ingušų kilmės karo vadas Achmedas Javlojevas (Magasas). Jis yra dalyvavęs daugelyje garsių karinių akcijų – Basajevo organizuotame žygyje į Budionovską 1995 metais, Nazranės užpuolime 2004 metais, kai buvo sudeginta Ingušijos vidaus reikalų ministerija.

Daug buvusių įtakingų karo vadų ir valdžios veikėjų gyvena įvaruose Vakarų šalyse bei kai kuriose arabų valstybėse. Pavyzdžiui, buvęs užsienio reikalų ministras I. Achmadovas gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijoje, buvęs vicepremjeras Achmedas Zakajevas gyvena Didžioje Britanijoje, Movladis Udugovas keletą metą gyveno Turkijoje, dabar – Katare. A. Zakajevas vadovauja Čečėnijos vyriausybei emigracijoje ir oponuoja D. Umarovo propaguojamai aršiai politikai.

Šiemet suėjo 65 metai nuo masinės čečėnų deportacijos. Tautos depiortacija buvo vykdoma 1944 metų vasario 15-kovo 20 dienomis. Be čečėnų, ištremta ir jiems gimininga ingušų tauta. Šios tautos atstovai buvo ištremti į Kazachstaną, Kirgiziją ir kelias Sibiro sritis. Tuometinėje Sovietų Sąjungoje nuo 1935 iki 1945 metų iš gyvenamosios vietos ištemtos ir kitos tautos – vokiečiai, graikai, suomiai, vengrai, bulgarai, Krymo totoriai, turkai, kalmukai, korėjiečiai, kabardinai, balkarai. Be to, 1944-1949 metais buvo vykdomi masiniai okupuotų kraštų – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vakarų Ukrainos gyventojų trėmimai. Iš Lietuvos ištemta apie 300 tūkstančių krašto gyventojų, o iš viso tremtinių dalią patyrė per milijonas minėtų keturių respublikų gyventojų.

Čečėnų pabėgėliai šiandien gyvena daugelyje Europos kraštų. Dauguma jų gyvena Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje. Turkijoje šiandien 90 tūkstančių čečėnų (dauguma jų sudaro nuo seno čia gyvenantys ir tik nedidelę dalį – šių laikų pabėgėliai). Jordanijoje gyvena 15 tūkstančių, Azerbaidžane 12 tūkstančių čečėnų.

R. Kadyrovas savo pozicijas ėmė stiprinti iškart po to, kai 2004 metų gegužės 10 dieną buvo paskirtas Čečėnijos vyriausybės pirmuoju vicepremjeru. Prezidento gvardija, vadinamieji ,,kadyrovcai“ kelia siaubą visame krašte, jie dažnai vykdo plėšimus, muša ar net žudo jiems neįtikusius kaimų gyventojus. Gvardijos daliniuose yra apie 4000 žmonių.

Prancūzų filosofas ir žurnalistas Andre Gliuksmanas teigia – „Tai, kad čečėnų laisvės kovotojai vadinami teroristais, yra neteisinga. Teroristai sprogdintų turgavietes ar parduotuves, kaip tai vyksta Bagdade, ar kavines bei keleivinius autobusus, kaip tai daro Izraelyje „Hamas“ pasiųsti palestiniečių kamikadzės. Bet čečėnų sukilėliai to nedaro. Jie kovoja su rusų daliniais, slaptųjų tarnybų darbuotojais, su išdavikais. Terorizmu aš vadinu Rusijos valdžios vykdomą politiką Čečėnijoje. Šios politikos rezultatas – nužudyta tūkstančiai taikių gyventojų, sudeginta šimtai kaimų. 2006 metų rudenį nužudyta žurnalistė Ana Politkovskaja Čečėnijoje lankėsi per 50 kartų. Ji lygino Čečėniją su milžinišku konclageriu“. Britų apžvalgininkas Edvardas Lukas mano: „Putinas iškilo, spekuliuodamas karo prieš čečėnus tema. Čečėnai nebuvo mėgstama tautinė mažuma, o šis karas dar labiau paskatino neapykantą. Tai dar kartą įrodo, ką gali sukurti kryptinga propaganda“. JAV rašytojas ir istorikas Jurijus Felštinskis teigia: ,,Putino režimas įsigalėjo, pasinaudodamas karu Čečėnijoje. R. Kadyrovas yra tinkamas žmogus Kremliaus lyderiams, jiems reikia tokių fanatiškų pagalbininkų“.

JAV istorikas R. Paipsas taip apibendrina dabartinę padėtį: ,,Dabartinė Rusija, valdoma saugumiečių klanų, primena Musolinio laikų Italiją. Tokie totalitariniai režimai yra linkę kurstyti ksenofobiją, priešiškumą tam tikroms tautoms ar politinėms grupėms. Musolinio laikų Italijoje priešais būdavo vadinami žydai ir socialistai. Rusiją valdantis Kremliaus režimas skiepija priešiškumą čečėnams, gruzinams, kitiems (neva Vakarų slaptųjų tarnybų nupirktiems) demokratams. Pagrindinė Rusijos problema – kad neatsisakyta komunistinio palikimo. Kai kuriose kitose postkomunistinėse šalyse padėtis visai kitokia. Pavyzdžiui, Lenkijoje, ypač po Kačynskių inicijuotų reformų, egzistuoja tik menki komunizmo likučiai, tuo tarpu Rusijoje – dar gyva sovietmečio dvasia. O tai daug prisidėjo prie rusiškojo imperializmo atgimimo. Šio imperializmo auka ir tapo čečėnų tauta. Ji pakilo į kovą už laivę, ir buvo negailestingai triuškinama“.

Europoje yra nemažai čečėnų laisvės siekius palaikančių politikų, žurnalistų, visuomenės veikėjų. D. Britanijoje čečėnus remiančias akcijas dažnai rengia žinoma visuomenės veikėja V. Redgreiv. Prancūzijoje įvairias čečėnų palaikymo akcijas rengia žymūs apžvalgininkai – A. Gliuksmanas, R. Gliuksmanas, B. Levis. Jie dažnai rašo ir straipsnius šiomis temomis. Vis tik Europoje labiau gvildenamos palestiniečių problemų temos, nors iš tiesų jomis yra ganėtinai spekuliuojama. Tuo tarpu čečėnų ir tamilų (Šri Lankos šiaurėje už laisvę kovojančios tautos) laisvės siekiai dažnai lieka antrame plane.

Padėtis visame Šiaurės Kaukazo regione išlieka nestabili. Birželio 5 dieną Machačkaloje nušautas Dagestano vidaus reikalų ministras M. Mugametjarovas. Nors kai kas teigia, kad tai gali būti islamistinio pogrindžio organizuota akcija, manoma, kad tai atliko specialiosios tarnybos. Duomenys apie Čečėnijos sukilėlius gana prieštaringi. 2007 metų viduryje Rusijos valdžios atstovai pareiškė, kad priešinasi apie 2000 kovotojų. Dabar Čečėnijos prezidentas Kadyrovas pareiškė, kad kovotojų likę tik apie 70. FSB atstovai teigia, kad sukilėlių būruose dar yra apie 300-350 kovotojų. Ingušijoje pastoviai veikia tiek ginkluoti būriai, tiek neginkluotos opozicijos grupės. Abejojama, ar Kadyrovo režimas išsilaikys ilgai. Čečėnijoje nėra įprasta griežta valdžia, ir dar veikianti tokiais žiauriais metodais. Kol kas šis režimas vertinamas kaip žiauriausias iš visų Rusijos autonominėse respublikose esančių ir buvusių autoritarinių režimų. Rachimovo režimas Baškirijoje ir Iliumžinovo režimas Kalmukijoje nors ir organizuoja opozicijos persekiojimus, nėra tokie agresyvūs.

Čečėnijos ateitis priklausys nuo to, kaip toliau klostysis situacija Rusijoje. Žymus britų rašytojas ir žurnalistas Anatolis Livenas taip svarsto: „Rusija turi mažai šansų ilgai išlikti imperija. Jei Rusijai pasiseks – įvyks taikus perėjimas nuo diktatūros link demokratijos taip, kaip jau įvyko Pietų Korėjoje, Taivanyje ar Tailande. Jei nepasiseks – įvyks revoliucija“...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija