„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. gruodžio 9 d., Nr.20 (199)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Viliaus Bražėno knyga bendražygiams

Viliaus Bražėno knyga
„Priminimai bendražygiams“

Pasirodė nauja nenuilstamo publicisto Viliaus Bražėno knyga „Priminimai bendražygiams“. Tai autoriaus kalbų, pasakytų įvairiomis progomis, ir straipsnių, publikuotų įvairiuose Lietuvos ar išeivijos leidiniuose (tarp jų turbūt daugiausia „XXI amžiuje“) 2001–2009 metais, rinkinys. Svarbiausias autoriaus taikinys – globalizmas, kaip viso pasaulio vyriausybės kūrimo užmačios, atmetančios tautinių valstybių kūrimą ar stiprinimą. Knygos „personažai“ – tai „pirmasis iš žymiųjų globalistų“ Leninas, kurį autorius, būdamas dar pirmaklasis, matė 1922 metų gegužės 1-osios parade Maskvoje, tai Stalinas, „pasaulio valdžią užgrobti siekęs Kominterno propagandos, Kremliaus klastos ir ginklo pagalba“, bei Hitleris, „grasinęs taikos sutartį pasirašyti Vašingtone, pasaulinės valdžios siekęs brutalios karinės jėgos ir rasizmo pagalba“, taip pat „Vakarų globalistų sumanytas pasaulinės valdžios branduolys – Jungtinių Tautų Organizacija“, kurią, kaip vėliau paaiškėjo, suorganizavo slapti JAV komunistų partijos nariai. Visa tai Bražėnas įvardijo 2001 m. gruodžio 15-ąją Kaune vykusioje konferencijoje „Globalizmas: lietuvių tauta šiandien ir rytoj“ pasakytoje kalboje, kuri publikuojama knygoje. Autorius sergsti nuo pasaulinės timokratijos – valdymo sistemos, kurioje visa galia ir turtai sukaupiami vienose rankose, bei nuo planų panaikinti tautų savivaldą ir vietoj jos primesti globalistų grupuotės valią. Tokiems planams vykdyti yra įsteigta daugybė globalizmo priedangos organizacijų „visuomenės galvosenai manipuliuoti“, tarp kurių publicistas mini Didžiojoje Britanijoje esantį Karališkąjį institutą užsienio reikalams (Royal Institute for Foreign Relations) ir JAV Tarybą užsienio reikalams (Council on Foreign Relations, sutr. CFR), taip pat bankininko Rokfelerio, padedant „globalistų samdytam trimitininkui“ Z. Bzežinskiui, įsteigtą Trikraštę komisiją (Trilateral Commission), sudarytą iš Japonijos, Europos ir Amerikos biznio elito, bei kitas. Autorius globalistais įvardija, galbūt daugeliui skaitytojų tai bus netikėta, ir Zbignievą Bžezinskį, ir istoriką Toinbį (Arnold Toynbee), ir M. Gorbačiovą, nekalbant jau apie garsųjį Lietuvos politinėje giraitėje „šungrybių prisiėdusį“ milijardierių Sorošą.

Visada kvietęs į kovą su „nacinės ir komunistinės formos tironija“ (mintys iš autoriaus interviu žurnalui „The New American“, 2003 m.), V. Bražėnas tvirtai konstatuoja, kad globalistų planams priešinasi visos tautos. JAV globalistams priešinasi ir jų kėslus sumažina tie amerikiečiai, kurie brangina savo laisvę. Ir kitos tautos priešinasi globalistų užmačioms. Lietuvių tautai kelias būtų glaustis po NATO sparnu – taip 2001 metais konferencijos dalyviams kalbėjo V. Bražėnas, o vidaus ir užsienio politikos srityje jis patarė linkti į Europos Sąjungą. Didelę politinę patirtį turintis publicistas (daugelį metų jis važinėjo skaityti paskaitas kaip John Birch Society narys) patarė Lietuvos inteligentijai dekolonizuoti tautos dvasią nuo sovietinės kolonizacijos likučių, nes tai, pasak jo, palengvintų ir kitų problemų sprendimą. Tačiau ar mes, Lietuvos inteligentai ir patriotai, galime pridėję ranką prie širdies pasakyti, kad viską padarėme, kaip ragino ir ragina V. Bražėnas? Tikriausiai negalime, nes sovietinės  kolonizacijos likučiai dar neišnyko iš tautos sąmonės – juos pakeitė valdančiųjų, nepriklausomai nuo jų atspalvio, mėgstama liberalizmo, tuščiagarbizmo, pasipūtėliškumo, nomenklatūrinio savanaudiškumo su įvairialypėmis privilegijų formomis dvasia, įvilkta į apsimestinio patriotizmo dekoracijas.

Negalima žodžiais kovoti už tautą – patriotiškai nusiteikę piliečiai turi realiai burtis ir priversti valdžią dirbti tautai ir valstybei. Kai po 2004 m. vasario16-osios Vietinės rinktinės įkūrimo 60-mečio paminėjimo kai kuriuose sluoksniuose kilo šmeižto banga prieš rinktinės įkūrėją gen. P. Plechavičių, V. Bražėnas jau po kelių dienų pasiūlė „paliuosuoti susikaupusią energiją“: „Nežinau, ar „plechavičiukų“ ir kitų karių savanorių organizacijos yra sukūrę kovos, dabar jau kitais ginklais, struktūrą. Jeigu ne, tai bent Vietinės rinktinės veteranai, atšventę garbingą sukaktį, išpuolių prieš gen. Plechavičių ir juos pačius paskatinti, turi stiprų akstiną sudaryti visame krašte, kur jų bent keletą yra, veiklos bei kovos už tiesą bei didvyrių garbę branduolius./.../ O kur dar kiti, matyt, menkai naudojami, patriotinės politinės energijos šaltiniai, kaip buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, rezistentai! Jeigu iš tokių žmonių susidarytų per visą Lietuvą nuolatinės patriotinės politinės veiklos branduoliai /.../ Vilniaus valdžia pajustų kitokius vėjus pučiant.“ Ir šiuo atveju vienu tokiu branduoliu V. Bražėnas mato jokių raginimų iš jokio centro nelaukusį Lazdynų Sąjūdžio klubą, spaudoje pagarsinusį atkirtį išpuoliui prieš gen. Plechavičių ir Lietuvos istoriją. Kitame straipsnyje V. Bražėnas pritaria minčiai apie pilietinių partizanų branduolius, kurie, pasklidę po plačiąją provinciją, būtų išgirsti net kurčiausių politikų Vilniuje. Autorius bendraminčius ragina būti aktyviais tėvynės gynėjais, „iš naujo apginkluotu ryžtu išrauti iš mūsų tautos abejingumą politikai“, tada „kovai už Tiesą pakilusi tauta privers vadovus kurti tokią Lietuvą, kokios nori Lietuvos patriotai“.

Autoriaus svarstomos temos yra labai įvairios – tai ir krikščioniška politika (V. Bražėnas ragina mažose bendruomenių ar parapijiečių grupėse bei „įvairiuose veiklos branduoliuose, kurie teigia siekią Tiesos ir Teisingumo“, svarstyti ir popiežiaus Leono XIII encikliką „Rerum novarum“, ir „ypač modernią“  Jono Pauliaus II encikliką „Centesimus annus“), spaudos laisvės aspektai, pasaulio klimato atšilimas (beje, kritišką autoriaus požiūrį į šį dirbtinai eskaluojamą klausimą patvirtino ir šiomis dienomis net Lietuvos spaudoje pasirodę straipsniai, susiję su šią savaitę Kopenhagoje vykstančia pasaulio klimato konferencija, surengta vadovaujant JTO), temos apie JTO pareigūnų rankomis vykdomas finansines machinacijas, apie „veiklos branduolių“ Lietuvoje kūrimo būtinumą, apie Lietuvos istorijos iškraipymus ir klastojimus (pavyzdžiui, niekuo nepagrįstą termino „Lietuvos sovietmetis“ vartojimą – juk buvo sovietų okupacijos metai, o ne kažkoks „sovietmetis“), apie svetimų kalbų žodžių įsitvirtinimą lietuvių kalboje ir daugelį kitų. Pagaliau įdomūs ir diskusiniai straipsniai, paremti atsakymų oponentams pagrindu.

Autorius knygą skiria, kaip teigia jos pavadinimas, „bendražygiams“, bet taip pat „ir kitiems Lietuvių Tautos ir Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės nuo sunaikinimo apsaugoti besisielojantiems tautiečiams“. Autorius vertina savo knygos skaitytojus, nes jie, skaitydami šią knygą, „įrodo esą mąstantys tautiečiai“. V. Bražėnas pateikia prasmingus kun. Stasio Ylos žodžius apie tai, kad kova su blogiu tęsiasi be perstojo. „Kas liaujasi kovojęs, miršta“, – cituoja išeivijoje išsiskleidusio ir lietuvybės bei krikščionybės puoselėjimu pasižymėjusio kunigo žodžius. O matydamas daugybę kovai su blogiu abejingų žmonių autorius taikliai juos apibūdina: „Išeitų, kad ir šiandieninėje Lietuvoje yra nemaža vaikščiojančių lavonų“, t. y.  tautietis turi ne abejingai paslėpti ginklus kovoje su blogiu, bet palaikyti savyje tą kovos žiežirbą, kuri kasdien, iki gyvenimo pabaigos, iki fizinės mirties eina iš jo esybės. „Vaikščiojantiems lavonams“ Vilius Bražėnas primena išminčiaus įspėjimą: „Jei pamatęs blogį neisi jo sunaikinti, jis (blogis) ateis ir sunaikins tave“. Garbė tiems Tautos didvyriams, kurie atmeta „vaikščiojančio lavono“ kelią ir eina kovos su blogiu keliu. Ir tas blogis – ne tiek mūsų vidinės sielos nuodėmės (nors jos tikriausiai ir gimdo abejingumą), kiek išplaukiančios iš „gadinamo pasaulio“ pasireiškimo padarinys. Ta kova – tai dvasinė ir politinė kova už LAISVĘ, už šeimą, tautą ir valstybę. Abejingų šiai kovai („vaikščiojančių lavonų“) neturi būti. Tokiems ir skirta ši knyga. Autorius įsitikinęs kovos prasmingumu: „Tvirtai tikiu, jog Lietuvos partizaninis karas, Baltijos kelias, Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji paveikė ir pasaulio įvykių eigą“. Argi mes galime būti abejingi tai kovai, kai net pasaulis keičiasi? Autorius tiki, kad net ir „nedidelės Lietuvos patriotų ryžtingos veiklos grupės gali ir privalo stiprinti mūsų tautos dvasią. Dvasiniai, tautiniai, patriotiniai stipri tauta atsilaikys prieš visokius bandymus ją susilpninti ir sunaikinti sutrinant ją kosmopolitinėmis girnomis globalizmo maltuvėje“. Autorius įsitikinęs, jog nuo kiekvieno lietuvio, nuo jauniausio ligi seniausio, veikiančio ir net nieku neprisidedančio, priklauso, kokią istoriją sukursime, kokia bus Lietuvos ateitis. V. Bražėnas bando nušviesti (jis taip kukliai apibūdina savo darbus) jam „žinomus kelius ir pastatyti kelženklius ties politinių šunkelių vilionėmis“, o jau tuo remdamasis „kiekvienas to karo prieš blogį karys pasirenka jam parankiausią kelią ir žygio kryptį“. Autorius džiaugtųsi, matydamas, kad iš jo minčių rinkinio surasti vienokie ar kitokie radiniai padėtų tiems, kurie kovoja ir ieško kelių, ginklų ir geresnių jų naudojimo būdų, ir neslėptų tų radinių, o pasidalintų jais su kitais tautiečiais. Tai vis mintys iš autoriaus įvadinio žodžio skaitytojams, kuriuos „tebeveikia Baltijos kelio dvasia“.

Netgi knygos viršelyje (dail. A. R. Šakalys) atsispindi pagrindinė knygos idėja – žmonių minioje tarp tautinių vėliavų iškeltas šūkis: „Globalizacijai, kosmopolitizmui – ne!“, kaip atsakas pasaulį savo nagais apkabinusioms tarptautinėms ir „savoms“ institucijoms – Pasaulio bankui, IMF, TVF, CFR, JTO, Džordžo Sorošo fondui, Atviros Lietuvos fondui, Santarai (Šviesai?). Viršelio centre – pieštas autoriaus portretas. (Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad autorius neneigia teigiamos globalizacijos, kaip laisvo žmonių ir prekių pasikeitimo tarp tautų, reikšmės – jis kovoti ragina su globalizmu, vienos pasaulio valdžios kūrimu, atnešančiu tironiją tautoms.)

Autorius pateikė savo novatorišką ir analitinę straipsnių knygą, kuri turėtų būti kiekvieno tautiečio geriausių knygų dešimtuke. Matydami, kaip globalizacija ir kosmopolitizmas įveikia mūsų tautą ir kaip veikia jos savimonę, autorius nelinkęs sudėti rankas ir „tapti lavonu“. Jis to nesiūlo ir savo tautiečiams. Jis tik dėkingas Dievui už jam „išnuomotus metus“ (autorius eina jau 97-uosius metus) ir „moka nuomą“ išleisdamas tokias knygas ir telkdamas kovai.

Vilius Bražėnas – tai brangiausias aukso grynuolis lietuvių publicistikos fonde, pranokęs bet kuriuos šiuolaikinius politologus, pliurpiančius įvairiausiomis, bet tikrai ne svarbiausiomis tautai temomis ir toli atsiliekančius nuo šio originalaus tautiškai patriotiškai antiglobalizmą narstančio, pliekiančio, vanojančio publicisto, politiko, mąstytojo.

Edvardas Šiugžda

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija