Imkime pavyzdį iš turkų

Gintaras Visockas

Prieš keletą dienų spaudoje aptikau įdomų pranešimą. Laikraštyje „Berliner Morgenpost“ teigiama, esą Berlyno vidaus reikalų senatorius Erhartas Kiortingas kaltina Turkijos valdžią, kad ši priešinasi savo migrantų integracijai į Vokietijos visuomenę. Pasak Vokietijos valdžios atstovo, Turkijos valdžia į Vokietijoje gyvenančius migrantus vis dar žiūri kaip į savo šalies piliečius ir kišasi į jų vidaus reikalus. Vokietijos senatoriaus požiūriu, taip elgtis netinka.

Bandydamas pagrįsti savo nuostatas, senatorius Kiortingas prisiminė prieš dvejus metus kilusį gaisrą, kai Liudvigshafene žuvo devyni išeiviai iš Turkijos. Vokietijos senatoriaus manymu, į Vokietiją nedelsiant atvykęs Turkijos premjeras prieš 20 tūkst. išeivių iš Turkijos minią rėžė kalbą, kuri visiškai neprisidėjo prie turkų integracijos proceso. Kaip pažymėjo senatorius Kiortingas, Berlyne gyvena 80 tūkstančių turkų, kurie jau integravosi ir tapo Vokietijos piliečiais. Tačiau be jų dar yra 140 tūkstančių išeivių iš Turkijos, kurie tebesaugo Turkijos pasus. Berlyno institutui paskelbus kasmetinio oficialaus demografinio tyrimo duomenis, paaiškėjo, kad turkai, kurių Vokietijoje yra beveik 3 milijonai, atsidūrė pačioje Vokietijos tautinių grupių sąrašo apačioje pagal integracijos laipsnį. Kaip pabrėžė vokiečių dienraštis „Spiegel“, daugelis turkų, praeityje atvykę laikinai dirbti, niekad ir neketino tapti Vokietijos visuomenės dalimi – jie planavo užsidirbti pinigų ir po kelerių metų grįžti namo. Vis dėlto darbininkai neišvažiavo, bet jų nuostatos dėl integracijos taip ir nepakito.

Ši informacija iškalbinga. Panašių problemų turi visos pasaulio valstybės. Jei ne dėl turkų, tai dėl rusų, lenkų ar kinų. Kiekviena valstybė siekia, kad jos žemėje gyvenančios tautinės mažumos būtų kuo lojalesnės jai, o ne savo tikrosioms tėvynėms. O tikrosios tėvynės trokšta, jog svetur dirbti ar gyventi išvykstantys piliečiai kuo ilgiau nepamirštų savo šaknų.  Skiriasi tik imigracijos priežastys, imigrantų skaičiai, išeivius priimančių valstybių nuostatos. Vienos valstybės draugiškiau žiūri į imigrantus, kitos – priešiškiau.  O ir pačių imigrantų nusiteikimai skirtingi. Sakykim, Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje gyvenantys rusai elgiasi kiek kitaip, nei į Baltijos valstybes dirbti atsikėlę kinai.

Iš tikrųjų aš nesuprantu, kas čia blogo, jei turkai nori išlikti tikrais turkais net gyvendami svetur. Ir kas čia smerktino, jei suteikusi galimybę turkams solidžiai užsidirbti Vokietija trokšta šiuos kitataučius bent šiek tiek germanizuoti. Jei visiškai atvirai, šioje situacijoje man labiausiai nepatinka... Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus laikysena. 2009-ųjų metų gruodžio 18-ąją buvau pakviestas į iškilmingą Tautinių bendruomenių dienos minėjimą Vyriausybės rūmuose. Tame renginyje dalyvavo beveik visų Lietuvos tautinių bendrijų nariai – vokiečiai, lenkai, rusai, žydai, azerbaidžaniečiai, ukrainiečiai, graikai, totoriai, estai, latviai, baltarusiai. Kalbėdamas europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis bent jau užsiminė, jog tragišką 1991-ųjų sausio 13-ąją būta itin daug vienybės, tačiau toji vienybė vis dėlto nebuvo absoliuti. O premjeras A. Kubilius kalbėjo taip, tarsi vienintelis Lietuvos valstybės pašaukimas – be išlygų tenkinti visus lenkų bei žydų tautinių bendruomenių poreikius. Pirma, premjeras kalbėjo taip, tarsi Lietuvoje, be lenkų ir žydų, nebūtų jokių kitų bendruomenių. Nei latvių, nei estų, nei ukrainiečių ar totorių. Toks pabrėžtinai išskirtinis dėmesys tik dviem tautinėms bendruomenėms pasirodė akivaizdžiai  nekorektiškas. Antra, žadėdamas remti Lietuvos lenkų siekį Lietuvos Respublikos pasuose savo vardus ir pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis, premjeras nė neužsiminė, jog lenkai, kaip ir visos kitos tautinės mažumos, be teisių dar turi ir pareigų. Kad Lietuvos lenkai pirmiausiai turi būti lojalūs Lietuvos valstybei, o tik paskui – Lenkijai. Beje, analizuodamas lenkiškų pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose temą premjeras pateikė itin nevykusių pavyzdžių. Esą lietuviškuose pasuose kitataučių pavardes rašyti ne lietuviškai, bet lenkiškai yra naudinga... patiems lietuviams. Mat dabar vos ne masiškai už kitataučių ištekančios lietuvaitės ispaniškuose, britiškuose ar vokiškuose pasuose išvysta iškraipytas savo pavardes ir vardus. Lietuvos premjero kalba bylojo, jog jis nematąs nieko blogo, jei lietuvaitės išteka svetur ir ilgainiui nutautėja. Klausydamasis šių premjero žodžių jaučiausi suglumęs. Į Vyriausybės rūmus tądien susirinkę Lietuvos azerbaidžaniečiai, rusai, lenkai ar vokiečiai tvirtino bet kokia kaina norį išsaugoti savo identitetą, o štai Lietuvos premjerui nė motais, kad lietuvaitės masiškai išteka svetur. Šį faktą premjeras konstatavo ramiai, tarsi čia nebūtų nieko blogo. Šalia sėdėjęs islamą išpažįstantis svečias ironiškai šyptelėjo: „Mes savo moterims tekėti už kitataučių neleidžiame, tokias vestuves laikome didžiausia gėda, smerkiame“. Ir skaudžiai pasišaipė: „O ar mūsų pavardes lietuviškuose pasuose taip pat imsite rašyti originalo kalba?“

Žadėdamas kuo greičiau žydų bendruomenei kompensuoti Antrojo pasaulinio karo metais prarastą turtą premjeras ir vėl nė žodeliu neužsiminė apie tautinių mažumų pareigas. Omenyje turiu kad ir tuos Vakaruose nuolat atsinaujinančius išpuolius prieš lietuvius kaip „žydšaudžių tautą“. Kaip šioje situacijoje pasielgtų, sakykim, Turkijos premjeras ar Vokietijos senatorius, kritikavęs Turkijos premjerą? Kiekviena valstybė, suteikdama bent menkiausią paramą, pagalbą ar privilegiją savo tautinėms mažumoms, už tai reikalauja naudos sau. Bent jau minimalios. Gruodžio 18-ąją kalbėjęs premjeras A. Kubilius elgėsi kaip didžiausias altruistas: lenkai ir žydai iš mūsų gali reikalauti absoliučiai visko, o mes mainais už tai iš Lenkijos ar Izraelio, pasirodo, nieko nereikalaujame, nieko neprašome. Mes net nesiteikiame viešai pasidomėti, kokių teisių ir privilegijų turi mūsų tautiečiai, gyvenantys kituose kraštuose. Jei jau mūsų premjeras taip atsainiai žvelgia į lietuvių lūkesčius, ar galime norėti, jog mus gerbtų kitataučiai? Ypač gausesni, įžūlesni, asimiliacijoms ir kraujomaišai atsparesni.

Akivaizdu, kad mes visur ir visada nusileidžiame, atsitraukiame, atsiprašinėjame net tada, kai nieko blogo nesame padarę. Štai neseniai turėjau nemalonų pokalbį su Lietuvos totorių bendruomenės atstovais dėl publikacijos „Keletas kritinių pastabų totoriška tematika“, kurioje ne itin palankiai įvertinau knygą „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“. Beje, tos savo recenzijos nelaikau kritine. Pagirdamas totorius už jų pastangas išleisti solidų enciklopedinio pobūdžio leidinį apie iš Lietuvos kilusius arba Lietuvoje gyvenusius totorius tiesiog pastebėjau, jog maždaug dvidešimt aukšto rango totorių pulkininkų bei generolų buvo ištikimi, uolūs Rusijos imperijos interesų gynėjai. Tik tiek. Tačiau Lietuvos totorių bendruomenė, regis, supyko, kam akcentavau būtent Rusijos imperijai tarnavusių totorių pavardes. Tačiau mano pozicija išlieka tvirta: tegul Lietuvos totoriai gerbia visus savo protėvius, o man, lietuviui, tegul leidžia žavėtis tik tais totoriais, kurie netarnavo Rusijos imperijai. Liūdniausia, kad ši mano nuostata greičiausiai liko nesuprasta.

Štai dar vienas iškalbingas pavyzdys. Švedų režisierius Jonas Ohmanas sukuria dokumentinį filmą apie agentus-smogikus, klasta, gudrumu ir išdavystėmis susilpninusius prieš sovietinę okupaciją nukreiptą partizaninį karą. Čia pat pasipila priekaištų, esą režisierius iš Švedijos per daug palankiai pavaizdavo išdavikus ir įžeidė šviesų miško brolių atminimą. Ir aš spaudoje jau ne sykį pareiškiau, jog tas filmas man irgi pasirodęs per daug palankus agentams-smogikams. Tačiau ar mes, lietuviai, turime moralinę teisę smerkti švedą, kad šis sukūrė mums ne itin priimtiną filmą? Jis – švedas. Jam taip atrodo. Mano supratimu, tokiais atvejais reikia kaltinti ne švedišką liberalizmą ar švedišką neišmanymą. Tokiais atvejais išmintingiausia kaltinti save, nes, skirtingai nei švedas, mes nesugebėjome surasti savų režisierių, kurie būtų sukūrę mums priimtiną sensacingą, populiarią dokumentinę juostą.

Šių metų sausio 5 dieną Čekijos Katalikų Bažnyčios vadovas, Prahos arkivyskupas metropolitas kardinolas Miloslavas Vlkas internetinio puslapio kardinal.cz administracijai duotame interviu nuogąstavo dėl rimto Europos islamizacijos pavojaus. Į klausimą, ar islamas kelia grėsmę Europai ir krikščionims, kardinolas atsakė, kad būtent migracija didina musulmonų skaičių Europos miestų mokyklose. Musulmonų šeimose didelis gimstamumas, todėl matematika – nesudėtinga. Silpstantis dvasinis europiečių krikščionių gyvenimas sukuria tuščią erdvę, kurią musulmonai lengvai užpildo saviškiais. Europa atsisakė savo krikščioniškųjų šaknų, iš kurių ji išaugo ir kurios galėtų jai suteikti jėgų apginti save musulmoniškojo užkariavimo akivaizdoje.

Čekijos kardinolas išdėstė labai teisingas pastabas. Tik ne tuos akcentus sudėjo.  Kad Europa tampa musulmoniška, kalti ne musulmonai. Kalta Europa, atsisakiusi savo krikščioniškų šaknų. Elkimės taip pat principingai kaip, pavyzdžiui, turkai, ir Europa niekad netaps musulmoniška. Jei norime išlikti krikščioniški, jei norime nenutautėti, gyvenkime kaip turkai. Ką sako Turkijos musulmonų šventikai? Jie kala į galvas jauniems ir seniems, kad turkai gimsta ne tam, kad pasiturinčiai, sočiai gyventų, o tam, kad stiprintų Turkiją ir islamo tikėjimą. Jei turkų šeimose įprasta turėti daug vaikų, tai mes savo šeimose turėkime bent vienu vaiku daugiau nei statistinė turkų šeima, ir ilgainiui turkai neturės jokios įtakos. Jei Turkijoje netoleruojami abortai, smerkiamos vedybos su kitataučiais, kritikuojamos seksualinės mažumos, tai ir mes elkimės taip pat principingai, ir ilgainiui išgirsime, kaip Turkijos premjeras išsigandęs perspėja saviškius apie sparčią krikščionybės invaziją į jų musulmonišką šalį.

Tereikia prisiminti vieną jau anekdotu tapusį turko ir vokiečio ginčą Berlyno restorane. Vienas vokietis turkui pasigyrė, esą per pastarąjį dešimtmetį pakeitė dešimt naujausios markės BMW automobilių. Turkas jam šmaikščiai atšovė: o aš per pastarąjį dešimtmetį išauginau dešimt vaikų, kuriuos dar ir išmokslinau, taigi netrukus jie taip pat važinės naujausiais BMW automobiliais.

Tad neskubėkime smerkti turkų. Geriau imkime iš jų pavyzdį ir bandykime bent jau kai kurias jų nuostatas pritaikyti savo gyvenime.

© 2010 „XXI amžius“