„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2010 m. sausio 27 d., Nr.2 (202)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ukrainos laukia lemtingas pasirinkimas

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Sausio 17 dieną Ukrainoje vykę šalies prezidento rinkimai neatnešė didesnių staigmenų. Kaip ir tikėtasi, į antrąjį rinkimų turą pateko dabartinė šalies premjerė J. Tymošenko ir ekspremjeras, Regionų partijos vadovas V. Janukovičius. Už V. Janukovičių balsavo 35,5, o už J. Tymošenko – 25,3 rinkėjų. Trečias liko bankininkas S. Tihipka (13,2 proc.), ketvirtas žinomas politikas A. Jaceniukas (7,3 proc.), o dabartinis šalies vadovas V. Juščenka liko penktoje vietoje (5,4 proc.). Kai kas stebisi, kad Julija Tymošenko sulaukė tokio aktyvaus rinkėjų palaikymo tuo metu, kai Ukrainoje jaučiamas didžiulis ekonominis nuosmukis. Bet premjerė Tymošenko, jau visą dešimtmetį žinoma kaip patyrusi politinės kovos specialistė, garsi  savo sugebėjimu keisti poziciją priklausomai nuo aplinkybių, turi gabumų politinei retorikai. Šios savybės jai ne kartą padėjo.

Europos Sąjungos šalių ryšiai su Ukraina yra aktyvūs. Ukraina palaiko glaudžius ryšius su Vokietija, Lenkija, Slovakija, Vengrija  ir kitomis ES šalimis. Lietuva palaiko glaudžius ekonominius ir politinius ryšius su Ukraina. Ukrainoje dažnai lankosi įvairaus rango Lietuvos politikai, nemažai Lietuvos verslininkų investuoja Ukrainoje. Ir Ukrainos verslininkai gana aktyvai investuoja Lietuvoje, mūsų šalyje perka nekilnojamąjį turtą.

Po 2004 metais įvykusios ,,oranžinės“ revoliucijos Ukrainos ekonominė padėtis iš esmės nepasikeitė. Šiuo metu šalyje gyvena 46 milijonai gyventojų. Bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis vienam gyventojui siekia 7600 dolerių, žemiau skurdo ribos gyvena 33 proc. šalies gyventojų (taigi trečdalis ukrainiečių gyvena skurdžiai, o dar dalies šalies piliečių pragyvenimo lygis kiek aukštesnis, bet iš esmės nedaug skiriasi nuo tų, kurie gyvena žemiau skurdo ribos). Įdomu pastebėti tai, kad nors Rytų Ukrainoje geriau išvystyta pramonė, žmonės čia gyvena skurdžiau, o Vakarų Ukrainoje, kur pramonė išvystyta menkiau, gyvena daugiau pasiturinčių žmonių, o ir skurdo lygis čia gerokai mažesnis – skirtinguose Vakarų Ukrainos regionuose svyruoja nuo 17 iki 25 procentų. Vakarų Ukrainoje vyrauja agrarinis ūkis, čia neblogai išvystytas turizmas ir šis kraštas gauna vis didesnes pajamas.

Julija Tymošenko Ukrainoje turi nemažai šalininkų, bet šios politikės veikla ir jos kelias į valdžios olimpą gana paslaptingas. Ji gimė 1960 metais Dnepropetrovsko mieste. Šiuo metu Ukrainos politiniame elite yra daug viduriniosios kartos politikų, kurių amžius 45–55 metai. J. Tymošenko tėvas buvo armėnas, motina – ukrainiečių kilmės, kai kas teigia, kad J. Tymošenko turi ir žydiško kraujo, neva jos senelis iš motinos pusės buvo žydų kilmės amatininkas. 1984–1989 metais ji dirbo inžiniere-ekonomiste Dnepropetrovsko gamykloje, o 1989 metais įkūrė kooperatyvą „Terminalas“ ir tapo šio kooperatyvo komercijos direktore. 1991 metais J. Tymošenko su vyru įkūrė bendrovę „Ukrainos benzino korporacija“. 1995 metais šios bendrovės pagrindu buvo įkurta galinga pramoninė-finansinė grupė „Ukrainos vieningoji energetinė sistema“. 1996-1997 metais ji palaikė artimus ryšius su tuometiniu Ukrainos premjeru Pavelu Lazarenka. Teigiama, kad būtent P. Lazarenkos palaikymas nulėmė staigų Tymošenkų verslo proveržį. Vėliau J. Tymošenko pasuko į politiką ir jau daug metų išlieka tarp įtakingiausių šalies politikų.

Viktoras Janukovičius vertinamas kaip prieštaringos reputacijos politikas, vadovaujantis populistinei Regionų partijai. V. Janukovičiaus veikla neatsiejama nuo įtakingo verslo magnato Rinato Achmetovo veiklos. Regionų partijos valdymui pagrindinę įtaką turi trys asmenys – V. Janukovičius, R. Achmetovas ir N. Azarovas (Kardinolas). N. Azarovas garsėja įtakingais ryšiais tiek politinėje sferoje, tiek tarp kriminalinių autoritetų, bendrauja ir su įtakingiausių Rusijos saugumiečių klanų lyderiais. Vadinamojo Donecko klano lyderis R. Achmetovas buvo artimai susijęs su Giviu Nemsadze. Šio gruzinų kilmės veikėjo vadovaujamas nusikaltėlių klanas Donecke klestėjo nuo 1990 iki 2005 metų. G. Nemsadzės klanas žlugo tik 2005 metais, kai po „oranžinės“ revoliucijos pradėta aktyviau kovoti su įsigalėjusiais mafijos susivienijimais. Tada buvo suimta per 30 šio įtakingo klano narių, dar 20 jų pabėgo į užsienį, tarp jų ir pats Nemsadzė. Paaiškėjo, kad per keliolika metų jie buvo užvaldę apie 200 pelningų įmonių, rinko duokles iš kai kurių verslininkų, organizavo stambias aferas, įvykdė kelias dešimtis žmogžudysčių. Jų aukomis tapo žinomas politikas A. Ščerbanis, žurnalistas A. Kolesnikas, verslininkai M. Momotas, N. Braginas ir kiti klanui neįtikę asmenys. Kuo Nemsadzės klano veikla susijusi su politikais ir valdžios žinybomis?

Paaiškėjo, kad klano veiklą ilgai dangstė įtakingi Donecko ir Kijevo politikai, o kurį laiką Donecko vidaus reikalų valdybos viršininko pareigas ėjęs generolas V. Malyševas nuolat bendravo su klano nariais, palaikė artimus ryšius ir po to, kai 2001 metais tapo įtakingu Ukrainos vidaus reikalų ministerijos pareigūnu. Rasti ir liudininkai, matę, kaip G. Nemsadzė bendravo su V. Malyševu ir oligarchu R. Achmetovu, o kai kurių nužudytųjų kūnai buvo rasti R. Achmetovo valdomo koncerno teritorijoje. Kai čia buvo atliekamos kratos, prie koncerno atvyko net vidaus kariuomenės šarvuočiai, nes manyta, kad gali būti rimtai pasipriešinta teisėsaugos pareigūnams. S. Kuzino knygoje „Donecko mafija“ rašoma: „Jau byrant Sovietų Sąjungai ir pirmaisiais nepriklausomos Ukrainos egzistavimo metais būtent Donecko regione vyko didžiausi kriminalizacijos procesai. Donecko srities organizuotų nusikaltėlių grupuotės greitai įgijo didžiulę įtaką, pradėjo siųsti savo atstovus į aukštus valstybinius postus. Tada vadinamasis Donecko klanas 2004 metais savo kandidatu į Ukrainos prezidentus iškėlė Viktorą Janukovičių. Tokie kaip Janukovičius formavosi Kučmos režimo valdymo laikotarpiu (1994–2004 metais). Būtent Kučma ir jo aplinka savo valdymo dešimtmečiu sudarė idealias sąlygas kriminalinės oligarchijos klestėjimui“.

Ukraina atsidūrė  Rusijos ekonominių ir energetinių interesų įtakos zonoje. Su Ukraina siejasi didžiuliai Rusijos pusiau valstybinių koncernų bei su Kremliumi artimai susijusių KGB-FSB veikėjų valdomų privačių bankų bei korporacijų interesai. Nuo 2004 metų veikia dujų tarpininkų koncernas „Rosukraenergo“ – bendras ukrainiečių verslininkų ir su Kremliumi susijusių Rusijos korporacijų projektas. Būtent šis koncernas siejamas su įtakingo Rusijos verslininko S. Mogilevičiaus vardu. 40 proc. „Rosukraenergo“ akcijų valdo ukrainiečių verslininkas Dmitrijus Firtašas, dar 10 proc. – D. Firtašo bičiulis I. Feisinas. Teigiama, kad tikrieji 50 proc. akcijų paketo valdytojai yra S. Mogilevičius ir jo verslo partneris I. Fišermanas, o D. Firtašas ir I. Feisinas yra tik statytiniai. 50 proc. „Rosukraenergo“ akcijų kontroliuoja „Gazprombankas“, kuris jau nėra vien „Gazpromo“ nuosavybė, kaip kartais teigiama. Šį banką per „Gazfondą“ valdo bendrovės savininkai, V. Putino bičiuliai broliai Kovalčiukai. Teigiama, kad didelę įtaką šio koncerno valdymui turi ir britų verslininkas, buvęs britų slaptųjų tarnybų agentas Robertas Šetleris-Džonsas.

Britų apžvalgininkas Edvardas Lukas taikliai apibūdina posovietinėje erdvėje besiklostančią situaciją: „Spalvotosios“ revoliucijos – 2003 metais vykusi Gruzijos „rožių“ revoliucija, 2004 metais įvykusi Ukrainos „oranžinė“ revoliucija ir 2005 metais Kirgizijoje įvykusi „tulpių“ revoliucija atskleidė Rusijos požiūrį į kaimynus. Visų perversmų metu buvo pakeisti korumpuoti autoritariniai režimai. Tiek Ukrainoje, tiek Gruzijoje ir Kirgizijoje tai buvo valdžios, su kuriomis Kremliui sekėsi susitarti. Tai buvo įrodymas, kaip buvusių sovietinių regionų gyventojai trokšta laisvės ir skaidresnės valdžios. Rusijos vadovai šiek tiek suglumo ir ėmė ieškoti tinkamesnės taktikos, kaip paveikti padėtį kaimyniniuose kraštuose. Žvelgiant į paskutinius įvykius, galima pagrįstai teigti, kad nauja Kremliaus taktika pasiteisina“.

Ukrainoje vėl daug ginčų sukelia pokario metu veikusių ukrainiečių partizanų, vadinamųjų „banderovcų“, veikla. Keli komunistinės krypties Ukrainos politikai, protestuodami prieš paminklų statymą partizanams ir prieš tai, kad S. Banderai buvo suteiktas Ukrainos nacionalinio didvyrio vardas, viešai sudegino savo pasus. Bet dauguma Ukrainos istorikų palankiai vertina pokario partizanų veiklą, teigdami, kad tai buvo pasipriešinimo sovietinei okupacijai sąjūdis.

Lietuvos ekonominiai ryšiai su Ukraina ypač sustiprėjo per paskutinį dešimtmetį. Lietuvoje aktyviai investuoja tiek stambūs ukrainiečių verslininkai, tiek smulkesni jų kolegos. Ukrainos ir Rusijos verslininkas Dmitrijus Buriakas Lietuvoje valdo kelias chemijos įmones, medžio apdirbimo įmonę, kelis pramogų centrus. D. Buriako turtas vertinamas 1,2 milijardo dolerių, o jis pats siejamas su įtakinga abejotinos reputacijos tarptautine verslo grupuote, kurios nariai G. Lučianskis, J. Goldovskis, I. Machmudovas ir kiti jiems artimi asmenys, neįleidžiami į kai kurių valstybių teritorijas ar įtraukti į saugumo tarnybų operatyvines įskaitas. Lietuvoje investuoja ir geros reputacijos ukrainiečių verslininkai. 2008 metais Panevėžyje ukrainiečių verslininkai kartu su suomių koncernu atidarė metalo įmonę.

Ukrainos „oranžinė“ revoliucija nepateisino didelės dalies piliečių lūkesčių. Šalies ekonomiką galima įvardinti kaip monopolinio kapitalizmo keliu besivystančią ekonominę sistemą. Šalyje klesti monopolijos, korupcija, o kova su stambiomis kriminalinės gaujomis sustojo pusiaukelėje. Tarp privalumų galima paminėti per pastaruosius penkerius metus jau gerokai į priekį pažengusią spaudos ir susirinkimų laisvę, geriau išvystytą prekybą. O štai Gruzijoje padėtis kitokia. Nepaisant Kremliaus spaudimo, M. Saakašvilio vyriausybė sugebėjo atkurti tvarką, pažaboti korupciją ir iki 2003 metų „rožių“ revoliucijos išsikerojusius mafijos tinklus. Ukrainoje tvirtos rankos labai trūko, todėl nesugebėta įvykdyti esminių reformų.

Lietuvos diplomatai Ukrainoje per pastarąjį dešimtmetį buvo įsivėlę į įvairius skandalus: vienas buvo atleistas dėl girtavimo, kitas pagarsėjo kaip korumpuotas diplomatas (nuo teismo jį išgelbėjo tik ryšiai su įtakingais socialdemokratų veikėjais). Šiuo metu Lietuvos ambasadoje Ukrainoje vis dar dirba buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas D. Dabašinskas, jis eina Lietuvos ambasadorius patarėjo pareigas. Dirbdamas VSD D. Dabašinskas buvo įsipainiojęs į skandalingas istorijas, jo galimybe dirbti diplomatinėje tarnyboje dar 2009 metų gruodį suabejojo ir Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė. Beje, šių metų sausio pradžioje Ukrainoje pradėjo dirbti naujas Lietuvos ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Beveik neabejojama, kad artimiausiu metu nuo 2009 metų rugpjūčio pabaigos Ukrainoje dirbančiam D. Dabašinskui teks palikti savo postą.

Prieš antrąjį rinkimų turą savo poziciją pareiškia tiek įtakingos Vakarų žiniasklaidos priemonės, tiek kai kurie žinomi verslo magnatai ir visuomenės veikėjai. Štai prieš kelias dienas įtakingame britų savaitraštyje „The Economist“ paskelbtame apžvalginiame straipsnyje palaikoma J. Tymošenko kandidatūra: „Tymošenko yra talentinga politikė, turinti sugebėjimų daryti reformas ir pasiekti kompromisą. Abu kandidatai turi nemažai trūkumų, bet net įvertinus visus dabartinės premjerės minusus, ji yra geresnis pasirinkimas“. V. Janukovičius vertinamas prasčiau: „Jis turi kriminalinę praeitį ir abejotiną reputaciją. V. Janukovičius nepripažįsta, kad 2004 metais dalyvavo falsifikuojant rinkimus, o jo politiniai ir verslo ryšiai kelia daug abejonių“. Londone gyvenantis rusų verslo magnatas Borisas Berezovskis irgi palaiko Tymošenko kandidatūrą, jis teigia, kad dabartinė premjerė yra perspektyvesnė politikė.

Tiek J. Tymošenko, tiek V. Janukovičius vertinami kaip dabartinei Rusijos valdžiai artimi politikai. Bet ar galima tarp jų dėti lygybės ženklą? Viktoras Janukovičius atvirai atstovauja mafijinių klanų interesams, jo aplinkoje dominuoja brutalūs oligarchai ir abejotinos reputacijos atsargos generolai. Jo atėjimas į prezidento postą labai sustiprintų galingo Donecko klano pozicijas. O tarptautinėje erdvėje Janukovičiumi nepasitikima, abejojama ne tik jo reputacija, bet ir dalykinėmis savybėmis, be to, V. Janukovičius vertinamas kaip stagnatorius. J. Tymošenko taip pat susijusi su kai kuriomis ne visai skaidriomis verslo grupuotėmis, tačiau jos politinė kryptis – palaikyti ryšius su Kremliumi, nenusigręžiant nuo Vakarų, yra kur kas perspektyvesnė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija