„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2010 m. gegužės 19 d., Nr.9 (209)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Komunistinio bloko krachas

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Šį pavasarį minime net kelias sukaktis, svarbias Lietuvai, pokomunistiniams kraštams ir viso pasaulio geopolitinei raidai: prieš šešerius metus Baltijos šalys įstojo i NATO ir Europos Sąjungą, suėjo dvidešimt metų, kai subyrėjo komunistinis blokas. SSRS byrėti pradėjo 1990 metų pavasarį, po kovo 11-osios dienos, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Po nesėkmingo 1991 metų  rugpjūčio pučo praėjus keliems mėnesiams, 1991 metų gruodį, Sovietų Sąjunga galutinai žlugo.

Vienas iš naujausių įvykių – Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio žūtis. Šiuo metu Lenkijoje jau vyksta prezidento rinkimų kampanija. Pagrindiniai pretendentai į šalies vadovo postą – Seimo vadovas Bronislovas Komarovskis ir L. Kaczynskio brolis Jaroslavas Kaczynskis. Lenkijos pažanga siejosi būtent su L. Kaczynskio inicijuota „moraline revoliucija“ bei kitomis esminėmis reformomis.

L. Kaczynskio žūtis naudinga įvairioms jėgoms – tiek Kremliui, tiek Rusijos lyderiams, nuolaidžiaujantiems Vakarų politikams, ypač Vokietijos ir Italijos lyderiams, tiek tam tikrai daliai Lenkijos politinio elito. Tiems, kurie priešinosi L. Kaczynskio inicijuotoms reformoms arba kaip premjeras D. Tuskas laikėsi „atskiros linijos“. „Piliečių platformos“ lyderiai L. Kaczynskio nemėgo. Jie atstovavo labiau prisitaikėliškai pozicijai, kai kurių pasisakymuose net nuskambėdavo prokremliškos gaidelės. D. Tuskas dalyvavo „Solidarumo“ judėjime, bet pasižymėjo kaip radikalus liberalas, artimai bendravęs su komunistinių jėgų atstovais. D. Tuskas pykosi ne tik su L. Kaczynskiu ir jo bendražygiais, bet ir su B. Geremeku ir kitais senosios kartos intelektualais, dalyvavusiais disidentiniame judėjime.

Lyginant su senąja Europa, Baltijos kraštuose egzistuoja kelis kartus menkesnis socialinės gerovės lygis. Tiesa, Estija labiau išsivysčiusi nei Latvija ir Lietuva. Netoli Estijos esantys Skandinavijos kraštai jau daugelį metų garsėja kaip socialinės gerovės valstybės. Tuo tarpu pietiniai Europos kraštai – Italija, Ispanija, Portugalija, Graikija kur kas skurdesni nei Skandinavijos regiono valstybės. Tačiau palyginti su Lietuva, pietinių valstybių gyventojų pajamos daug didesnės, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje minimalus atlyginimas siekia 800 eurų (Lietuvoje – 200 eurų), o kuro kainos šiose šalyse mažesnės nei Lietuvoje. Kelioms pietinėms ES valstybėms – Ispanijai, Italijai ir Portugalijai – Baltijos kraštai ar Lenkija mažai aktualūs. Šios šalys labiau susiję su Lotynų Amerikos kraštais: Ispanija – su Lotynų Amerikos valstybėmis, Portugalija – su Brazilija ir dar keliomis šio žemyno valstybėmis, Italija – su Argentina ir Urugvajumi, kur gyvena daug italų kilmės žmonių.

Padėtis Rusijoje prieštaringa. Rusija jau visą dešimtmetį žengia totalitarizmo keliu. Šioje šalyje kovojama prieš laisvės kovotojus – čečėnus, ingušus ir kitų Šiaurės Kaukazo tautų partizanus, vadinamuosius modžahedus. Žymus žmogaus teisių gynėjas A. Gerasimovas mano: „Tai Kremliaus propaganda vaizduoja modžahedus kaip nusikaltėlius ir teroristus. Bet tikrieji nusikaltėliai yra rusų okupantai ir jų kaukazietiški kolaborantai. Būtent jų rankomis nužudyti tūkstančiai civilių gyventojų, sunaikinti ištisi kaimai“. Ir Maskvoje vyksta brutalus teroras. Balandžio viduryje teisėsaugos pareigūnų grupė naktį įsilaužė į vieno opozicinio laikraščio redakciją, atliko kratas, išsinešė kompiuterius. Laikraščio redaktorė Jevgenija Albac ryte kelias valandas buvo apklausiama FSB  pareigūnų, o su korupcija kovojantis milicijos majoras A. Dymovskis pats atsidūrė kalėjime. Nors įvairiuose miestuose jau kelis kartus vyko A. Dymovskį palaikantys piketai, tačiau jis bus teisiamas. Manoma, kad jam gresia 4–7 metų įkalinimo bausmė.

Tuo metu, kai suiminėjami sąžiningi teisėsaugos pareigūnai ar daromos kratos laikraščių reakcijose, Rusijos kriminalinio pasaulio vadeivos klesti. Garsioji Solncevo gauja, veikianti ne tik Rusijoje, bet ir Vokietijoje, Austrijoje ir dar keliose Vakarų Europos šalyse, iš esmės yra kontroliuojama FSB pareigūnų. O garsieji kriminaliniai lyderiai A. Usojanas (Diedas Hasanas) ir D. Chačidzė bendrauja su įtakingais saugumiečiais ir stambių verslo struktūrų atstovais. Abu šie 73 metų veikėjai dar nuo brežnevizmo laikų turi „įteisintų vagių“ (vory v zakonie) titulus. Būtent stambios mafijos struktūros – J. Kobzono ir A. Kikališvilio vadovaujama asociacija „XXI vek“, Solncevo gauja, Izmailovo ir Liubercų grupuotės yra tiesiogiai susijusios su saugumiečių klanais.

Su Ukrainos ir Rusijos dujų koncernais susiję daug įvairių paslapčių. Mišos Glenio knygoje „Pasaulinė mafija“ rašoma: „2002 metų gruodį Vengrijoje įsteigta įmonė „Eural Trans Gas“ (ETG). Dauguma verslo analitikų ją būtų priskyrę beviltiškų įmonių kategorijai. ETG turėjo mažus išteklius ir mažas patalpas Čabdyje – už dvidešimt kilometrų nuo Budapešto įsikūrusiame kaimelyje. Nominalūs akcininkai vargu ar buvo baigę bent kokius verslo kursus. Luisa Lukas buvo bedarbė aktorė iš Transilvanijos, Klužo miesto. Kiti du akcininkai buvo panašūs – vienas paprastas suvirintojas, kitas bedarbis iš provincijos miesto. Bet tada atsirado įmonės vadovas – Andras Knopas, buvęs komunistinių laikų Vengrijos švietimo ministras, vėliau kurį laiką dirbęs tabako koncerno „Remstmos“ atstovu Maskvoje. ETG sėkmingai veikė kelerius metus, kol staiga prarado savo įtaką, jos kaip tarpininko vaidmenį priėmė „Rosukrenergo“ (faktiškai „Gazpromo“, S. Mogilevičiaus ir D. Firtašo valdoma įmonė)“. Manipuliacijos energetikos rinkoje sukrovė turtus tiek Kremliaus lyderiams, tiek „Gazpromo“ bosams, tiek jiems talkinantiems Ukrainos, Vengrijos, Lietuvos ir kitų šalių abejotinos reputacijos verslo magnatams.

Lietuvos ekonominės realijos nedžiugina – ne tik sparčiai didėja bedarbystė, bet ir dirbantys žmonės dažnai teuždirba vos 200–300 eurų per mėnesį. Rengiamasi naikinti 40 valandų darbo savaitę. Lietuvoje tokia darbo savaitė egzistuoja jau daugelį metų, bet dabar rengiamasi įvesti 60 valandų darbo savaitę (iki 12 darbo valandų per dieną). Tad palaipsniui grįžtame į XIX amžių. Vakarų Europos kraštuose 60 valandų darbo savaitė egzistavo būtent XIX amžiuje.


Šį pavasarį suėjo keturiolika metų, kai Čečėnijoje žuvo tuometinis šios šalies prezidentas generolas Džocharas Dudajevas. 1996 metų balandžio 21 dieną jis mirė nuo Rusijos lėktuvo paleistos raketos skeveldrų. Legendinis generolas kartu su savo  bendražygiais 1991 metais įkūrė nepriklausomą Čečėnijos respubliką. Čečėnų lyderių nužudymai aiškiai parodė, kad kruvinas Kremliaus režimas gali imtis bet kokių priemonių prieš jam neįtikusius asmenis.

Rusijos imperialistinė strategija didele dalimi remiasi kryptingais informacinės propagandos srautais. Vienas iš šiuolaikinės Rusijos ideologų, buvęs Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas, o šiuo metu įtakingas diplomatas D. Rogozinas pabrėžia, kad Rusija šiandien pasaulyje yra neva pusiausvyrą užtikrinanti valstybė. Buvęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovas D. Vulsis mano, kad šiandieninė Rusija labai primena Musolinio laikų Italiją – toks pat žiauraus režimo valdymas, klesti masinės represijos ir faktinė cenzūra. „Išskirtinio Rusijos kelio“ vizija dažnai pateikiama kaip panacėja. Šalies visuomene bauginama tuo, kad neva Baltijos kraštuose sutelktas „gintarinis placdarmas“, nukreiptas prieš Rusiją, o grėsminga Gruzijos politika yra grobuoniška ir nukreipta prieš Rusijos piliečius. Skamba tokios ideologinės klišės kaip „piktieji Baltijos nykštukai“, „kruvinas Saakašvilio režimas“, „Kaukazo islamistų centrai“.

Šiaurės Kaukaze vyksta nuožmūs susirėmimai tarp Rusijos federalinės kariuomenės ir FSB dalinių bei už savo tautų laisvę kovojančių partizanų būrių. B. Jelcino valdymo laikais padėtis buvo kitokia – egzistavo ir demokratinės laisvės, ir santykiai su kaimynais buvo geresni. O V. Putino vadovaujamas Kremliaus režimas specialiai kursto neapykantą prieš čečėnus, ingušus, gruzinus, estus, baugina visuomenę, kad Rusijai nori pakenkti Vakarų specialiosios tarnybos ir joms neva pavaldūs opozicijos politikai ir demokratinės krypties žurnalistai.

Buvusio komunistinio bloko šalių demokratijos lygis labai skirtingas, be to, labai skirtingas ir ekonominio bei socialinio išsivystymo lygis. Pažangiausios yra kelios šio didžiulio regiono šalys – Čekija, Slovėnija ir Lenkija. Antra šalių grupė – tai Slovakija, Estija ir Vengrija. Šios valstybės gerokai atsilieka nuo pirmaujančių, bet smarkiai lenkia trečiąją šalių grupę – Rusiją, Ukrainą, Bulgariją, Latviją, Lietuvą ir kitas valstybes. Šiuose kraštuose klesti monopolinio kapitalizmo struktūros, o demokratija ribota. Rusija pasižymi kaip nedemokratinė valstybė, kurioje įteisinamos represijos. Rusijos žvalgybai ir įtakingoms verslo struktūroms per paskutinį dešimtmetį pavyko padaryti ryškią įtaką Bulgarijai, Latvijai, Lietuvai, Ukrainai ir kai kurioms kitoms buvusio komunistinio bloko šalims. Pagrindinė pokomunistinio bloko šalims iškylanti grėsmė – tai Kremliaus saugumiečių klanų ir parsidavusių Vakarų bankininkų bei politikų aljansas. Egzistuoja keli pagrindiniai Kremliaus imperializmo ginklai – energetinis šantažas ir poveikis per Rusijos įtakos agentų tinklus. Manoma, kad Lietuvoje veikia keli tūkstančiai Rusijos agentų. Kiek iš jų yra didelę galią turintys įtakos agentai? Galima spėlioti – gal du ar trys šimtai, o gal mažiau. Aišku viena – tiek Lietuvoje, tiek kituose skurdesniuose pokomunistiniuose kraštuose esminę pažangą pavyks pasiekti tik tada, kai bus pažaboti Rusijos žvalgybos agentų tinklai ir klestinti korupcija.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija