„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2010 m. birželio 2 d., Nr.10 (210)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Rusija – Gruzija – Lietuva: užburtas trikampis

Vakar, birželio 1-ąją, Vilniuje prasidėjo dvi dienas truksiantis Baltijos jūros šalių viršūnių susitikimas. Jis baigsis šiandien, trečiadienį. Renginyje dalyvauja Baltijos šalių, Norvegijos ir Suomijos premjerai, Danijos ir Švedijos vicepremjerai, Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso. Viršūnių susitikimas – bene aukščiausio lygio per pastaruosius kelerius metus renginys Vilniuje. Į jį buvo pakviesti 11 organizacijai priklausančių valstybių premjerai ir EK, kuri taip pat yra organizacijos narė, bei Baltijos jūros parlamentinės konferencijos vadovai. Tarybai priklauso 11 valstybių (Danija, Estija, Islandija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Norvegija, Rusija, Suomija, Švedija, Vokietija) ir EK.

Jau praėjusią savaitę Lietuvoje sužinota, jog į susitikimą neatvyks Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, o Rusijai Baltijos jūros valstybių tarybos posėdyje atstovaus vicepremjeras Viktoras Zubkovas. Ši žinia sukėlė sunkiai suvokiamą šurmulį. Tas šurmulys rodo, kad Lietuva vis dar stipriai jaučia savotišką bambagyslę, jungiančią mus su Rusija. Nors Putinas apie savo neatvykimą neinformavo, žinia „Putinas neatvyks“ šokiravo ir kai kuriuos Seimo Užsienio reikalų komiteto narius, ir kitus politikus. Tiesa, kai kurie jų demonstravo olimpinę ramybę „dėl ne visai reikšmingo vizito“, bet buvo matyti, kad stipriai išgyvena dėl tokio „paniekinimo“.

Dėl neatsiųstos vadinamosios paruošiamosios komandos susijaudino Užsienio reikalų ministerijos Europos šalių departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams Neris Germanas, atsakingas už renginio organizavimą. (Tai tas pats asmuo, kuris dirbo aukštuose komunistų partijos postuose, 1985–1988 metais buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Mokslo ir mokymo skyriaus instruktorius, 1988–1989 metais – LKP CK I sekretoriaus padėjėjas, iš LKP perėjo į LDDP, paskiau į LSDP, o 1998–2001 metais, nors ir buvo įtartas ryšiais su KGB, buvo Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotiniu ambasadoriumi Suomijoje, 2001–2003 m. – užsienio reikalų ministerijos sekretoriumi, 2003–2008 metais gavo svarbias nuolatinio Lietuvos Respublikos atstovo prie Europos Tarybos pareigas, o dabar įtaisytas svarbiame URM poste.) N. Germanas guodėsi, kad oficialus atsakymas galbūt ateis po kelių dienų, tačiau taip ir nesulaukė.

Putinui atvykti trukdo viena svarbi tarptautinė problema – Lietuvos santykiai su prieš dvejus metus Rusijos agresiją patyrusia Gruzijos respublika. Per trumpą Dalios Grybauskaitės prezidentavimo ir Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų valdymo laikotarpį santykiai tarp mūsų šalies ir Gruzijos pablogėjo. Tą parodo ir praėjusią savaitę vykęs Gruzijos nepriklausomybės paminėjimas. 1918 metų gegužės 16-ąją buvo paskelbta apie Gruzijos demokratinės respublikos susikūrimą. Tačiau jos egzistavimas buvo trumpas – jau 1921 metų pradžioje ji buvo užimta Raudonosios armijos, įtraukta į vadinamąją Užkaukazės federaciją, o po to – ir į Sovietų Sąjungą. Gruzija ilgiems metams prarado savo nepriklausomybę, ir ji buvo atkurta tik 1991 metų kovą. Artėjant Gruzijos nepriklausomybės dienai, turėjo būti bent moraliai paremta ši mums draugiška ir daug iškentėjusi šalis. Deja, bet kokie bandymai tai padaryti buvo blokuojami, bijant supykdyti Rusijos vadovus. Kaip praėjusią savaitę surengtoje spaudos konferencijoje pastebėjo Seimo narys, Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, Tautos prisikėlimo partijos pirmininkas Arūnas Valinskas, Gruzijos prezidentas demonstratyviai nebuvo pakviestas į Kovo 11-osios minėjimą. „Tai buvo dvidešimtmetis, per kurį mes kaip niekad ėjome koja kojon. Ir kai buvo likusi tik šventė, mūsų bendrakeleiviai buvo tiesiog ignoruoti. Dabar taip pat demonstratyviai prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė vykti į Gruzijos nepriklausomybės dienos minėjimą“, – Lietuvos politiką Gruzijos atžvilgiu kritikavo A. Valinskas. Prezidentei atmetus Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio kvietimą dalyvauti nepriklausomybės dienos iškilmėse, šventėje turėjo dalyvauti Seimo pirmininkė Irena Degutienė, bet dėl vizito JAV į Tbilisį politikė atvyko kiek anksčiau ir iš anksto pasveikino gruzinus nepriklausomybės dienos proga. A. Valinską ypač nustebino žinia, jog Lietuvos Seime buvo atsisakyta patvirtinti rezoliuciją, kuria Abchazija ir Pietų Osetija dar kartą pripažįstamos Rusijos okupuotomis, bet Gruzijai priklausančiomis teritorijomis, deklaruojamas Gruzijos teritorinis vientisumas. Ši rezoliucija valdančiosios koalicijos iniciatyva Seime buvo išimta iš darbotvarkės. Neoficialiais duomenimis, taip padaryta premjero A. Kubiliaus ir užsienio reikalų ministro A. Ažubalio prašymu, kai buvo laukiama atvykstant Rusijos premjero V. Putino.

Seimo Užsienio reikalų komiteto narys A. Valinskas dar prieš tarptautinį susitikimą manė, kad toks V. Putino sprendimas būtų dar vienas antausis Lietuvai. Valdančiosios koalicijos partneriai konservatorius ir prezidentę D. Grybauskaitę apkaltino, kad tikėdamiesi V. Putino apsilankymo Lietuvoje, jie ėmė pataikauti Rusijai. Diplomatiniuose sluoksniuose buvo kalbama, kad V. Putino dalyvavimas priklausys nuo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, su kuria jį sieja gana bičiuliški santykiai, atsakymo. Ši dar kovą patvirtino atvyksianti į Vilnių. Tačiau, kaip vėliau išaiškėjo, A. Merkel į Vilnių užsukti rengėsi tik kelioms valandoms: ji vakar turėjo susitikti su prezidente D. Grybauskaite bei Vyriausybės vadovu A. Kubiliumi ir dalyvauti Chodkevičių rūmuose vykusioje neformalioje vakarienėje. Iškart po vakarienės A. Merkel turėjo išskristi iš Vilniaus.

Nenuostabu – jeigu artimiausias bičiulis V. Putinas ignoravo susitikimą, kam čia tuščiai leisti laiką nuobodžiuose debatuose ar forume  „Iššūkiai Europai – sprendimai regionui: darbo, investicijų ir tvaraus augimo darbotvarkė“? Svarbiausia yra dalyvauti vakarienėje – tame būtiname politinių „viršūnių“ renginyje.

Užsienio reikalų ministras A. Ažubalis nemato nieko blogo, kad į Baltijos jūros valstybių tarybos posėdį atvyksta ne Rusijos premjeras V. Putinas, o vicepremjeras V. Zubkovas. Tai esą normali Rusijos diplomatinė praktika. Vėliau, jau prieš pat susitikimą, ministras teigia, kad santykiai su Rusija nėra prasti ir komplikuoti ir patikina, kad anksčiau konservatorių parengta Rusijos sulaikymo strategija nepamiršta ir rengiamos naujos priemonės užkirsti kelią propagandai. Sklandiems dvišaliams santykiams, jo manymu, reikia nuoseklaus darbo, laiko ir bendro praeities suvokimo. Premjerui A. Kubiliui Rusijos premjero V. Putino sprendimas nevykti į Baltijos jūros valstybių tarybos posėdį atrodo „normalus“. A. Kubilius atmeta politologų teiginius, esą Lietuva neužsitarnavo tokio vizito. Tačiau net ir kalbėdami apie Putino neatvykimo „nereikšmingumą“, politikai stengiasi atsiriboti nuo savo pernelyg didelių pastangų, kad tas vizitas įvyktų. Mūsų valdžia jau prieš vizito datą stengėsi įtikti faktiškam Rusijos valdovui. Premjeras A. Kubilius ragino „partiečius“ neskubėti priimti Seimo rezoliucijos dėl pirmosios sovietinės okupacijos aukos – Lietuvos pareigūno A. Barausko (ačiū Dievui, ne visus Seimo narius įtikino), Seimas buvo spaudžiamas nepriimti Gruziją remiančios rezoliucijos, buvo atsukta nugara nuo Rusijos agresijos vis dar kenčiančiai Gruzijai. Bet valdovas neatvyko, net nepranešęs, kad neatvyks. Gal Putinui nuotaiką sugadino Seimo pirmininkės baikštus vizitas į Gruziją, iš kur ji tuoj pat išskubėjo į JAV, ir tikrasis Rusijos valdovas nusprendė nevykti į Vilnių, taip nesuteikdamas pamaloninimo jo laukiantiems Lietuvos politikams? Gavusi antausį (kurį ir minėjo A. Valinskas) mūsų valdžia vaizdavo, kad nieko geresnio nesitikėjo ir nesistengė ką nors padaryti. Dar daugiau, panašu, kad Lietuvos valdžia pasiryžusi susitaikyti su Europos užkampio vaidmeniu, kurį mums skiria Rusijos valdovai. O Maskva siekia dar labiau nutildyti mūsų politikus – negalima  ne tik priiminėti jokių Rusijai „priešiškų“ rezoliucijų, bet ir apskritai prieštarauti Rusijos politikai. Todėl Maskvai tinka, kad Vilniuje nebandoma parodyti aiškios Rytų politikos kurso – dangstydamiesi tariamu pragmatizmu ir realizmu mes tik tūpčiojame, pataikaudami autoritariniam režimui. Jau net neužsimenama apie žalos už okupaciją atlyginimą, žalos reikalavimai ir skaičiavimai įgrūsti į giliausius stalčius. Todėl neatsitiktinai Prezidentei ir TS-LKD vadovams reikalaujant turėjome žeminti valstybę ieškodami nebūtų CŽV kalėjimų – lyg būtume ne NATO narė, o kažkoks Europos politikos užkampis. Kai kurie politologai ar politikos apžvalgininkai įžvelgia didelę grėsmę Lietuvos nepriklausomybei. Lietuvos geopolitinė padėtis po nepriklausomybės paskelbimo niekada nebuvo tokia rimta kaip dabar, sako Valentinas Mitė, Laisvosios Europos radijo žurnalistas. Rusijos pastangos atkurti savo įtaką buvusioje SSRS erdvėje Lietuvą atvedė į kryžkelę ir ji turi pasirinkti savo kelią – tapti naujosios Rusijos satelite ar pagaliau rimtai integruotis į Vakarus. Jokio trečio kelio nėra. Tai nereiškia, jog rusų tankai atvažiuos į Lietuvą, nors Gruzijos pavyzdys rodo, kad ir tokiam variantui Rusija turi valios ryžtis, kai kalbama apie jos nacionalinius interesus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija