„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2010 m. liepos 7 d., Nr.12 (212)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

TMT pirmininko pasiūlymas dėl lenkiškų ir rusiškų mokyklų – vertas dėmesio

Vytautas Visockas

Plakatai, kviečiantys
minėti Rusijos dieną
Autoriaus nuotraukos

Klaipėdoje įvyko rusų, gyvenančių Lietuvoje, konferencija. Dalyvavo apie 70 delegatų iš įvairių visuomeninių organizacijų. Konferencijoje dalyvavęs politologas Nerijus Maliukevičius teigė, kad rusų bendruomenė Lietuvoje per dvidešimt metų nesugebėjo susitelkti, kad galėtų spręsti savo problemas. Kremliaus įtaka rusų mažumai Lietuvoje yra administracinio pobūdžio – iš viršaus žemyn. Politologas kaip teigiamą pavyzdį rusams pateikė lenkų mažumos, turinčios ir savo ideologiją, ir savo partijas, veiklą. Lietuvoje gyvenantys lenkai esą susitelkė patys, ne iš viršaus žemyn, todėl jie sugebėjo tapti rimta politine jėga Lietuvoje. Bet ar tai padarė patys, be Varšuvos įtakos, be paramos ir vadovavimo? Manau, kad ir N. Maliukevičius tuo netiki, tiesiog mano, kad taip reikia kalbėti. Nematyti šiame lošime „lenko kortos“, negirdėti aukštų Varšuvos politikų Lietuvai keliamų ultimatyvių reikalavimų (pavardžių, gatvių pavadinimų rašymas lenkiškai, tik žodinis tiltų „statymas“) galima, bet vien iš didelės baimės prieš stipresnį kaimyną.

Kai kurie politikai labai norėtų, kad ir rusai imtų reikalauti rusiškai rašyti jų pavardes, sugrąžinti dvigubus gatvių pavadinimus, leisti laisvai važinėti per Lietuvą į Kaliningradą. Šitiems jų norams ilgainiui veikiausiai bus lemta išsipildyti. Tačiau jeigu lenkų mažuma Lietuvoje turi savų interesų, rusų mažuma – savų, tai gal tada ir lietuviai gali turėti savų interesų? Pavyzdžiui, interesas nefinansuoti lenkiškų mokyklų, iš valstybės biudžeto išmelžiančių apvalią sumelę. Juk puikiai žinome, kad niekur pasaulyje valstybinių lenkiškų mokyklų nėra, rusiškų – taip pat. Kai Lietuvos tautinių mažumų tarybos pirmininkas Mahiras Gamzajevas kalbėjo, kad Lietuvoje galbūt reikėtų likviduoti valstybines rusiškas ir lenkiškas mokyklas, nes kitos mažumos tokių neturi, konferencijos dalyviams toks pasiūlymas labai nepatiko, jie reikalavo pašalinti M. Gamzajevą iš Tautinių bendrijų tarybos pirmininko posto. Už ką? Ar rusai ir lenkai Lietuvoje geresni už azerbaidžaniečius, gruzinus, ukrainiečius, kurie tokių mokyklų neturi?

Aš vengiu žodžių Lietuvos lenkai, Lietuvos rusai, nes daugeliu atvejų jie elgiasi būtent kaip Lenkijos lenkai, kaip Rusijos rusai. Nepagarba valstybei, kurioje jie gyvena, vis akivaizdesnė. Nesakau, kad nėra išimčių, tačiau išimtys tik patvirtina taisyklę. Matome ir girdime kalbų (ir ne tik), kurių lojaliomis Lietuvai, jos įstatymams niekaip nepavadinsi. Kol kas ypač tai pasakytina apie lenkus.

„Neneigiu, kad rusas gali būti Lietuvos pilietis, bet kodėl jis negali būti Lietuvos rusas? Arba kodėl negali būti Lietuvos žydo? Kad tai nepatinka Leonidui Donskiui, tautybę laikančiam atgyvena? Anksčiau taip galvojo ir mums piršo Genrikas Zimanas. Žinom, kuo tai baigėsi. Tai gal atgyvena yra ne lietuviai, o Donskiai?“ (Romualdas Ozolas).

Neseniai žurnalistės Nijolės Baužytės televizijos apybraižoje „Mūsų miesteliai. Šumskas“ girdėjome, ką kalba tenykštis lietuvis. Skaudu, kad mūsų valdžia tokia niekingai baili ir nuolanki toli siekiantiems Lietuvoje gyvenančių lenkų veiksmams, kai kurių lenkų laikysenai Lietuvos, lietuvių atžvilgiu. Kaip sako laidoje pašnekovas, autonomiją, kurios buvo reikalaujama Atgimimo laikais, lenkai faktiškai jau pasiekė. Ir toliau ją stiprina. Tai pati didžiausia Lietuvos, lietuvių tautos išdavystė. Omenyje turiu ne Lietuvoje gyvenančius lenkus, jų elgesys man suprantamas, jie ne minkštakūniai moliuskai: minkštakūniais reikėtų laikyti Lietuvos politikus, ypač tuos, kurie „sutvarkė“ ministrą akademiką Zigmą Zinkevičių, kurie pataikaudami lenkams nori išduoti lietuvių kalbą (prisiminkime Vinco Urbučio knygą „Lietuvių kalbos išdavystė“).

Didžiųjų tautinių mažumų Lietuvoje mums nepavyks prisijaukinti tiek, kad nelaimės atveju nepasikartotų skaudūs praeities įvykiai. Kuo daugiau nuolaidų, tuo didesni bus reikalavimai, kaip toje pasakoje. Šios mažumos jau dabar jaučiasi labai didelės, kalba ultimatumų kalba. Per savo politikus savivaldybėse, net Europos Sąjungoje, per politikus Varšuvoje ir Maskvoje. Arba perleiskite mums dar ir Klaipėdos naftos terminalą, Vilniaus krašte lenkams leiskite nepaisyti jūsų įstatymų, arba mes su jumis neturėsime jokių reikalų. Neteko girdėti, kad rusai arba lenkai Lietuvoje piktintųsi Maskvos arba Varšuvos valdžių, politikų veiksmais. Lietuvoje gyvenantys rusai konferencijoje jau reikalauja lietuviškuose vadovėliuose neiškraipyti Rusijos istorijos! Ar įmanomas dar ciniškesnis reikalavimas?! Nebloginkite ekonominių ir politinių santykių su Rusija! Nejaugi teks vėl pripažinti, kad 1940-aisiais savo noru parsivežėme Stalino saulę? Savo noru važiavome į Sibirą?

Mažosiose Lietuvos tautinėse mažumose Lietuvos gruzinų, azerbaidžaniečių, totorių, karaimų... yra daugiau, negu didžiosiose – Lietuvos rusų arba Lietuvos lenkų. Štai Lietuvos totoriai šiomis dienomis atidengė paminklą Vytautui Didžiajam, Žalgiriui. Ar galite įsivaizduoti, kad lenkai Lietuvoje pastatytų paminklą Žalgirio didžiavyriui Vytautui Didžiajam? Ne tik negalite, bet ir bijote, kad toks paminklas, jeigu būtų pastatytas Senuosiuose Trakuose, ilgai nestovėtų. O paminklas lietuviams tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems Jakutijoje 1942–1956 metais, turėjo stovėti ne Vilniuje, Aukų gatvėje, bet Jakutijoje, tačiau šiuolaikiniai Rusijos kagėbistai jo neįsileido. Tai kas čia blogina Lietuvos ir Rusijos santykius?..

Dar daug reikia nuoširdžiai padirbėti, kad didžiosios tautinės mažumos ne tik gyventų Lietuvoje, bet ir gero jai linkėtų, būtų Lietuvos rusai, Lietuvos lenkai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija