Lenkijos prezidento rinkimus laimėjo B. Komorowskis

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Sekmadienį lenkai balsavo, kuris iš kandidatų – Jaroslawas Kaczynskis ar Bronislawas Komorowskis – bus prezidentu

Liepos 4 dieną Lenkijoje vyko antrasis prezidento rinkimų turas, kuriame varžėsi du kandidatai – balandžio mėnesį aviakatastrofoje žuvusio šalies prezidento L. Kaczynskio brolis, vienas iš įtakingiausių šios valstybės politikų Jaroslawas Kaczynskis ir Lenkijos Seimo vadovas, laikinai einantis prezidento pareigas Bronislawas Komorowskis. Šių rinkimų svarba didžiulė, nes Lenkijos prezidento įgaliojimai dideli, valstybės vadovas sprendžia daugelį esminių klausimų. J. Kaczynskis balsavo 9 valandą ryte Varšuvoje, jis į rinkimų apylinkę atvyko kartu su dukterėčia Marta Kaczynska. Po balsavimo J. Kaczynskis žurnalistams teigė: „Tai labai svarbūs rinkimai, tai tikras išbandymas Lenkijos demokratijai. Rinkimų kampanija baigėsi, pirmiausia pailsėsiu nuo įtemtos rinkimų kampanijos“. Liepos 5 dieną 11 valandą buvo paskelbti pirminiai rinkimų rezultatai. Lenkijos prezidento rinkimus laimėjo B. Komorowskis, surinkęs 52,61 procento balsų, o J. Kaczynskį palaikė 47,43 procento prie rinkimų urnų arėjusių piliečių. Rinkimuose dalyvavo 55,3 proc. rinkimų teisę turinčių šalies piliečių.

Rinkimų kampanijoje buvo ir detektyvinių istorijų. Štai birželio 25 diena iš J. Kaczynskio rinkimų štabo Varšuvoje patalpų buvo pavogta keliolika telefonų. Lodzės mieste birželio 28 dieną plakatus su raginimais balsuoti už J. Kaczynskį klijavęs žmogus buvo užpultas smarkiai įkaušusio pagyvenusio vyriškio. Jam smogta lazda, prakirstas antakis, sulaužytas raktikaulis. Užpuoliką sulaikius paaiškėjo, kad tai buvęs ilgametis komunistinių laikų Lenkijos saugumo darbuotojas.

Pažvelkime į šiandieninę Lenkiją. Per penkerius metus šioje šalyje įvyko daug teigiamų pokyčių. Korupcijos lygis žymiai sumažėjo, pažabota oligarchija. Kai kurie oligarchai atsidūrė kalėjimuose, kai kurie pabėgo iš šalies. Likusiųjų oligarchijos atstovų įtaka pažabota, kai kurie iš jų prarado dalį valdyto turto, jis buvo konfiskuotas, kaip įgytas nusikalstamu būdu. Šiandieninėje Lenkijoje gana aukštas pragyvenimo lygis, didelės dalies šalies gyventojų pajamos siekia nuo 400 iki 700 eurų per mėnesį, o maisto produktų kainos gerokai mažesnės nei Lietuvoje, mažesnės ir elektros bei vandens kainos. Lenkijoje žemiau skurdo ribos gyvena tik 13 proc. (palyginti Lietuvoje – 27 proc.). 2004 metų duomenimis, Lenkijoje žemiau skurdo ribos gyveno 23 proc. gyventojų. Taigi, skurdas Lenkijoje mažėja, žmonės jaučiasi saugesni, pažaboti ne tik šalį skurdinę oligarchai, bet ir daugelį metų klestėję galingi kriminaliniai klanai, tokie kaip Pruškovo gauja.

Lenkija nesusiduria su didesnėmis etninėmis problemomis. Tuo tarpu kaimyninėje Slovakijoje padėtis kitokia – čia kyla daug nesutarimų tarp slovakų ir vengrų etninės mažumos atstovų. Vengrai sudaro 10 proc. Slovakijos gyventojų ir reikalauja vis didesnių teisių, dėl to kyla įvairūs konfliktai, net masinės riaušės ir pastatų užėmimai. Lenkijoje 97 proc. šalies gyventojų yra lenkai. Šalyje nėra gausių etninių mažumų, tai ir didesnių konfliktų nekyla. Tiesa, kai kas teigia, kad neva Lenkijoje atgimsta antisemitizmas. Tačiau tai  yra prasimanymai, mažai ką bendro turintys su tikrove. Štai ir „Teisės ir teisingumo“ partijoje vienas iš lyderių yra žydų tautybės politikas Liudvikas Dornas. Šioje partijoje yra ir dar keli įtakingi žydų kilmės politikai.

B. Komorowskis yra nuosaikus politikas, kur kas palankesnis Kremliui. Jis labiau linkęs į kompromisus. Be to, B. Komorowskis vertinamas kaip premjero L. Tusko statytinis. Taigi Lenkijos laukia permainos, valdžios struktūrose gali gerokai sustiprėti populistinių ir prokremliškų politikų įtaka.

© 2010 „XXI amžius“