„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2010 m. spalio 20 d., Nr.18 (218)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Nerimsta socialiai pažeista Ispanija

Edvardas ŠIUGŽDA

Rugsėjo 28-ąją įspėjamasis
mitingas vyko vakare

Mitinguotojai priešais Madrido
savivaldybę Puerta del Sol aikštėje

Visuotinio streiko metu pagrindines
Madrido gatves saugojo policija

Mitinge buvo platinama
komunistinė literatūra

Mitinguotojai rugsėjo 29-ąją

Rugsėjo pabaiga Europoje pasireiškė socialinių neramumų protrūkiais. Tokio neramumų liudytojais teko būti ir dviems „XXI amžiaus“ darbuotojams. Jau vieną pirmųjų atvykimo į Ispanijos sostinę Madridą vakarų teko susidurti su mitinguotojų būriu. Miesto aikštėje gaudė didžiulė daugiausia jaunų žmonių, apsivilkusių marškinėliais su kažkokiais užrašais, minia. Kaip vėliau sužinojome, tai buvo kvietimas į visuotinį streiką. Kalbėtojai, sulipę ant platformos, kalbėjo aiškiai, ryžtingai ir garsiai. Paprašius paaiškinti, dėl ko vyksta šis mitingas, mums buvo pasakyta, kad dėl nedarbo. Dar vėliau, apie 22 valandą vakaro, šią minią sutikome marširuojančią gatvėmis.

Kitą dieną svarbiausioje Madrido aikštėje Puerta del Sol (Saulės vartų aikštė) teko išvysti ir patį mitingą. Aikštės pakraštyje stovėjo daug mašinų su antenomis – tai buvo TV „lėkštės“. (Galvojome, kad mitingą tiesiogiai transliavo televizinės stotys.) Žmonės vaikščiojo nešdami plakatus, rausvas vėliavas, užrašus, kviečiančius į visuotinį streiką. Vėliau jie būriavosi ir ėjo gatvėmis. Po kurio laiko pastebėjome neįprastą vaizdą: pagrindinėje gatvėje nesimatė jokių transporto priemonių, o jos viduryje vaikščiojo jaunuoliai su plakatais, vėliavėlėmis ar dar kokiais nors atributais ir fotografavo vieni kitus. Kiek toliau pamatėme pagrindine gatve nuo Ispanijos aikštės pusės atžygiuojančią minią, kuriai kelią užtvėrė keli policininkai ir metaliniais barjerais nukreipė minią į šalutinę gatvę. Iš paskos važiavo dvi policijos mašinos. Čia pat ėjo ir šiukšlių rinkėjai, sušluodami paliktas šiukšles. Grįždami matėme ant pastatų langų priklijuotus lapelius, lapeliai mėtėsi ir gatvėse.

Grįžę namo iš TV laidų sužinojome, kad Ispanijoje vyko visuotinis streikas, kuris Barselonoje išsiliejo į susirėmimus su policija (policija jėga tempė ant gatvės susėdusius žmones). Liepsnojo automobiliai, iš parduotuvės sudaužytais langais demonstrantai tempė džinsus. Laimei, kitai dienai planuotą kelionę į Barseloną jau buvome atidėję ir tokiu būdu išvengėme grumtynių. Transliaciją nutraukė ir Madrido televizija „Telemadridas“ –  buvo rodomas tik skelbimas, kad laidos nevyks dėl streiko.

Per kitas TV vyko aštrios diskusijos su profsąjungų vadovais ir valdžios atstovais. Kitos dienos ryte padėtį komentavo Ispanijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius, pasisakė kiti vyskupai. Išėję pasivaikščioti pagrindine gatve, radome įrengtą radijo stotį – buvo kalbinami praeiviai, kalbėjo valdžios atstovai.

Ketvirtadienio pavakare Puerta del Sol aikštėje išvydome ratu vaikščiojančius žmones. Beveik visi jie rankose laikė jaunuolių portretus. Iš užrašų supratome, kad tai yra generolo Franko, valdžiusio Ispaniją kelis dešimtmečius ir mirusio prieš 35-erius metus, režimo politinių kalinių ar dingusių žmonių nuotraukos. Paklausti, ką reiškia šis mitingas, ispanai mums nieko konkretaus nepaaiškino, tačiau viena moteris padavė proklamaciją su ispanišku ir anglišku tekstu. Iš jo paaiškėjo, kad kiekvieną ketvirtadienį Puerta del Sol aikštėje, „Ispanijos širdyje“, prisimenamos diktatoriaus Franko aukos, o tų žuvusių, įkalintų, kankintų bei dingusių aukų skaičius per pilietinį karą ir kitus Franko režimo metus labai įspūdingas – net 130 tūkstančių. Tekstas buvo surašytas labai jautriai. Galima suprasti šiuos pagyvenusius žmones, tikriausiai senus komunistų partijos narius, kurie net ir praėjus kelioms dešimtims metų po Franko mirties vis dar bijo net jo vardo. Juk generolas Frankas pasipriešino tarptautinio komunizmo, ėjusio tada iš Rusijos NKVD vadų ir slaptų ar atvirų agentų (tai dabar jau įrodyta dokumentais), užmačioms, ilgai išlaikė Ispaniją stabilią, puoselėjusią katalikiškas tradicijas. Jis atitolino dabar socialistų valdomos Ispanijos liberalumo dvasią. Pakanka priminti, kad šiemet pavasarį Madride vyko didžiulis homoseksualų paradas, sutraukęs savo šalininkus iš įvairių valstybių. Tokios „meilės“ pavyzdį vieną vakarą matėme ir pagrindinėje Madrido gatvėje – du jauni vyrukai, matyt, sudarę gėjų santuoką, ėjo meiliai apsikabinę. Dėmesio į juos niekas nebekreipia – ispanai jau įpratę prie tokių vaizdų ir papročių, bet mus, atvykusius iš „patriarchalinės“ ar „neapšviestos“ (anot A. M. Povilionienės) Lietuvos, tas vaizdas glumino.

Tą patį vakarą pagrindinėje miesto gatvėje vienoje pusėje buvo sustabdytas transporto eismas, o kita puse važiavo nesibaigiantis jaunų dviratininkų  srautas. Jie irgi reiškė kažkokį protestą, kurio reikšmės išsiaiškinti negalėjome, tačiau galima buvo suprasti, kad tai susiję su vakarykščiu visuotiniu streiku.

Šis visuotinis streikas buvo pirmasis po 2002 metais vykusio streiko. Pagal spaudos ir profsąjungų pranešimus, Ispanijos mitinguose ir visuotiniame streike tą dieną dalyvavo apie 10 mln. žmonių, kas sudaro 75 proc. visų dirbančiųjų. Tiesa, valdžios atstovai teigė, kad streikavo tik 25 proc. transporto darbuotojų ir 7,5 proc. valstybinio sektoriaus darbuotojų. Iš viso Ispanijoje tą dieną vykusiose apie 100 gatvių demonstracijų dalyvavo apie 2,5 mln. žmonių. Buvo atidėti ar visai atšaukti tarptautiniai oro skrydžiai, sustabdytas greitųjų traukinių eismas, sutrikdyta Madrido pramonė ir beveik visas visuomeninis transportas. Mitinguotojų minios susirinko Madrido centre, skanduodamos antivyriausybinius šūkius ir kiaušiniais mėtydamos į pravažiuojančius automobilius. Apie šimtas protestuotojų užėmė centrinį prekybinį centrą Gran Via ir privertė prekiautojus uždaryti savo parduotuves. Streikininkai užtvėrė kelią sunkvežimiams, vežantiems prekes į Madrido ir Barselonos ar kitų stambių miestų urmo bazes. Jie labiausiai protestavo dėl valdžios sprendimo 5 proc. sumažinti atlyginimus biudžetininkams, panaikinti 2,5 tūkst. eurų pagalbą motinoms,  didinti mokesčius ir sustabdyti pensijų revalvaciją, t. y. jas įšaldyti. (Ispanijoje, kaip ir kitose ES valstybėse, pensijos yra didinamos didėjant infliacijai, o ne nurėžiamos net iki 70 proc., kaip atsitiko Lietuvoje prie A. Kubiliaus vyriausybės.) Prieš streiką vyriausybė ilgai vedė derybas su profsąjungų vadovais, bandydama juos įtikinti streiko metu garantuoti bent minimalias paslaugas piliečiams. Profsąjungų atstovai sutiko neįtraukti į streiką mokytojų ir garantuoti skubių tarnybų darbą. Žurnalistai, norėdami aprašyti streiko eigą, streikavo diena anksčiau – antradienį.

Nedarbas Ispanijoje pasiekė 20 proc., bet jis yra mažesnis už Lietuvos nedarbo lygį, oficialiai siekiantį 18 proc. (įskaičiavus iš Lietuvos išvykstančius emigrantus nedarbo lygis pakiltų iki 30–40 proc.). Siekdama išvengti streikų vyriausybė iš anksto skelbė mažinanti savo išlaidas maždaug 8 mlrd. eurų (7,9 proc.), 1 proc. pakelianti pajamų mokestį tiems, kurie uždirba daugiau nei 120000 eurų per metus, ir 2 proc. tiems, kurie uždirba daugiau nei 175000 eurų per metus. Tačiau dėl to vyriausybė turėjo įšaldyti pensijas, 5 proc. sumažinti valstybinių tarnautojų atlyginimus. (Akivaizdūs Ispanijos ir Lietuvos reformų skirtumai – Lietuvoje padidintais mokesčiais „baudžiami“ skurdžiausieji sluoksniai.) Tačiau aiškiai matyti, kad socialistams artimos profsąjungos nenorėjo aštrinti įtampos ir stengėsi visuotinį streiką vykdyti kuo ramiau. Viena profsąjunga yra pavaldi socialistų partijai, kita – komunistų partijai, kuri irgi ideologiškai artima socialistams ir neturi tikslo priešintis dabartinei vyriausybei. Abiejų krypčių profsąjungų funkcionieriai, o jų yra apie 350 tūkstančių, yra apmokami iš valstybės biudžeto, o iš vietos kairiųjų nemokamai gauna ištaigingas patalpas. Todėl tik kai kurios atskiros streikuotojų grupės reikalavo, kad atsistatydintų socialistinė premjero Rodrigeso Sapatero vyriausybė. Streiko organizatoriai teigė, kad jie nėra nusiteikę prieš valdžią (juk ji – socialistinė, mitinguotojai dažniausiai ėjo su rausvomis profsąjungų vėliavomis), jie paprasčiausiai iš jos reikalauja sąmoningumo – susitvarkyti su savo pareigomis. Ir darbo ministras pripažino, kad gerbia teisę  streikuoti. Streikininkai įsitikinę, kad valdžios numatytos socialinės reformos bus sustabdytos, nebus didinamas atlyginimas valstybiniame sektoriuje. (Barselonoje vyravo vadinamojo „antisistemos judėjimo“ šūkiai: įteisinti narkotikų pardavimą, nemokamai dalinti kontraceptines priemones, suteikti nemokamą būstą benamiams, atidaryti sienas imigrantams iš Afrikos. Todėl jiems rūpėjo parodyti savo jėgą.) Socialistinė R. Sapatero vyriausybė streiko neišsigando. Premjeras sakė, kad jis ir toliau „tęs naudingą dialogą“ tarp vyriausybės, profsąjungų ir verslininkų, o pensijų reforma ilgėjant gyvenimo trukmei vis tiek bus vykdoma – pensinį amžių padidinant nuo 65 iki 67 metų. Taigi socialistinė Ispanijos vyriausybė mokosi žaisti pagal dirbančiųjų primestas žaidimo taisykles. Reikia pastebėti, kad paslaugoms ir prekėms uždėtas pridėtinės vertės mokesti (PVM) Ispanijoje kelis kartus mažesnis nei Lietuvoje – jis sudaro 8 proc., o kai kuriais atvejais – tik 4 proc. Taip yra todėl, kad ispanai jau anksčiau pasipriešino iki 16 proc. padidintam PVM ir kasmet iš socialistinės valdžios išreikalaudavo jį sumažinti po kelis procentus, iki buvo pasiekta 8 proc. riba. Lietuvoje šis mokestis, daugiau nei penktadaliu pabranginantis kiekvieną prekę ar paslaugą, sudaro didžiulę valstybės biudžeto dalį, nors ir nepajėgia išmaitinti išaugusios nepasotinamos biurokratijos.

Jau iš Lietuvos stebėjome besitęsiančius streikus Prancūzijoje. Šeštadienio vidurdienį į didmiesčių ir mažesnių miestų gatves išėjo apie 340 tūkst. demonstrantų. Tiek vyriausybė, tiek profesinės sąjungos apie pasipriešinimo dydį sprendžia pagal protesto dalyvių skaičių. Profsąjungos nurodė, kad antradienį į gatves buvo išėję 3,5 mln. žmonių, tačiau vyriausybės duomenys rodo, kad jų buvo apie 1,23 milijono. Tai buvo jau keturias dienas iš eilės besitęsiančių šalį krečiančių streikų atsakas į vyriausybės siūlomą nepopuliarią pensijų reformą, pagal kurią pensinis amžius nuo 60 didinamas iki 62 metų. Dėl šių neramumų sutriko degalų tiekimas, lėktuvų skrydžiai ir traukinių eismas. Štai praėjusį šeštadienį traukinių eismas išliko sutrikęs, o penktadienį prie Paryžiaus esančio Orli oro uoste dėl kilimo ir tūpimo taką aptarnaujančių darbininkų streiko buvo atšaukti kai kurie nacionalinės oro bendrovės „Air France“ lėktuvų skrydžiai. Penktadienį policija panaudojo ašarines dujas, vaikydama minias Liono mieste. Šalyje buvo suimti dešimtys studentų (studentai labai aktyviai įsijungė į pasipriešinimą pensijų reformai), nuo riaušininkų nukentėjo keli policininkai.

Prancūzijos vyriausybės teigimu, šeštadienį demonstracijose dalyvavo maždaug 825 tūkst. žmonių – mažiau nei per ankstesnius protestus prieš pensijų reformą, tačiau profesinės sąjungos tvirtina, kad šį kartą protestavo maždaug trys milijonai demonstrantų. Prancūzijos ministrų kabinetas, išsigandęs protestų, smarkiai sumažino valstybės išlaidas, tad šalies biurokratijai teks gerokai susiveržti diržus (užuot veržus diržus tautai).

Praėjusį savaitgalį Romoje protestavo šimtai tūkstančių darbininkų. Pro Koliziejų pražygiavo šimtai tūkstančių metalo pramonės ir kitoms profesinėms sąjungoms priklausančių darbininkų, kurie reikalavo socialinių garantijų, Italijai bandant spręsti savo ekonomines problemas. Dėl geležinkeliečių streiko Belgijoje nuo sekmadienio vakaro iki pirmadienio vakaro nevažiavo traukiniai.

Būdami dar išvykoje, iš Ispanijos ir Prancūzijos televizijų pranešimų sužinojome apie Prancūzijoje vykusius streikus. Grįžtant į Lietuvą teko savo kailiu patirti streiko pasekmes. Iš Prancūzijos oro uosto turėjome skristi į Amsterdamą, o iš ten – tiesiai į Vilnių. Tačiau dėl oro uosto darbuotojų streiko lėktuvas iš Prancūzijos išskrido daugiau nei valandą vėliau ir į Vilniaus lėktuvą suspėti nepavyko. Amsterdamo oro uosto kompiuteriai rodė, kad mums teks kitą dieną skristi į Briuselį, o iš ten – į Vilnių. Nesinorėjo net ir viena diena prailginti kelionės, tad labai džiaugėmės, kai mandagios ir paslaugios Amsterdamo oro uosto darbuotojos po pusvalandžio mums pasiūlė skrydį į Helsinkį, o iš ten – į Vilnių. Beje, tokia aplinkinė kelionė mums papildomai nekainavo.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija