„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2010 m. gruodžio 8 d., Nr.21 (221)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Komunistinis teroras Moldavijos SSR

Istorijos mokslų dr., doc. Liudmila Tichonova 

Molotovo-Ribentropo paktas ir jo pasekmės buvo itin dramatiškos Besarabijai, nes apie ją buvo kalbama dalijantis įtakos sferas tarp didžiųjų valstybių – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. 1940 m. birželio 28 dieną Sovietų Sąjunga okupavo Besarabiją. Šis istorinis įvykis nagrinėjamas gimnazijose ir universitetuose, analizuojamas Moldovos Respublikos istorikų moksliniuose darbuose, patvirtintas archyviniais dokumentais, įrodytas liudytojų ir argumentuotas Moldovos Respublikos istorikų. Ir vis dėlto šis įvykis dar kelia abejonių Moldovos politikams. Prezidentinė komisija „Dėl totalitarinio komunistinio režimo veiklos nagrinėjimo ir įvertinimo“, į kurios sudėtį įeina garsūs mokslininkai, 1940 m. birželio 28 dieną, kai buvo pasirašytas Moldovos Respublikos prezidento Michajaus Gimpu dekretas, paskelbė Besarabijos sovietinės okupacijos diena. Dėl to kilo nesutarimai tarp politinių partijų, kurios pirmenybę teikia  politiniams interesams, o ne istorinei tiesai.

Teritorija tarp Prūto ir Dniestro, „išlaisvinta“ ir aneksuota Sovietų Sąjungos 1940 m. birželio 28 dieną, – tai teritorija, kurioje buvo išbandytos komunistinės idėjos. Archyvų dokumentai, dešimtis metų laikyti paslaptyje, šiandien tapo prieinami istorikams, ir būtent jie pateikia denacionalizacijos ir genocido vaizdus, kaip komunistinis režimas veikė prieš Moldavijos žmones. Sovietinės valdžios tikslas okupuotose teritorijose – etninių pamatų, kultūros griovimas, nesantaikos tarp vietinių gyventojų sėjimas, vietinių gyventojų vyrų mobilizacija į sovietinės armijos gretas, pigios darbo jėgos „kilnojimas“ po visą sovietinės imperijos plotą.

Be to, Moldovos žmonės buvo represuojami ir deportuojami. Pirmoji deportacijų banga prasidėjo 1941 m. vasarą, paskui buvo 1949 ir 1951 metų deportacijos. Stalininių represijų priežastimi tapo gyventojų etninių pamatų keitimas, žiauriais metodais įtvirtinama sovietinė valdžia. 1940–1941 metai – Besarabijos  denacionalizacijos pradžia. Pirmosios sovietinės okupacijos dienomis stalininės represijos palietė mokslininkus, inteligentiją. Jie buvo apkaltinti, jog 1918 m. kovo 27 dieną balsavo už Besarabijos susijungimą su Rumunija, o vėliau kovojo su sovietijos idėjomis ir rėmė antikomunistinius judėjimus. Tai buvo laikoma tėvynės išdavimu. Iš tikrųjų, šie žmonės bandė atgaivinti nacionalinį identitetą Besarabijoje, siekė padaryti galą sovietinei prievartai. Jie kovojo už laisvę, teisę mokytis gimtąja rumunų kalba, už tautinę tikėjimo laisvę, norą turėti savo valdžią ir deramą gyvenimą. Tarp areštuotų buvo ir dvasininkas, 87 metų deputatas Sfatulas Cerijus – Aleksandras Baltaga. Tikrai nesuprantama, kokią grėsmę kėlė sovietinei valdžiai šis senyvas žmogus, visą savo gyvenimą paskyręs tarnystei Dievui ir savajai tautai. Kratos metu jo bute buvo konfiskuota 11 ordinų ir medalių, tarp jų Šventojo Vladimiro ordinas, Šv. Onos Kryžius, Rumunijos žvaigždė, Rumunijos karūna ir kiti apdovanojimai. A. Baltaga mirė Kazanės kalėjime.

1941 m. gegužės 7 dieną  Sovietų Sąjungos politinis biuras skiria Goglidzę sovietinės vyriausybės įgaliotiniu Moldovoje. Jis turi organizuoti masinę gyventojų deportaciją.  1941 m. gegužės 14 dieną  Moldova protestavo. Goglidzė slapta informavo Staliną, pabrėždamas, kad Moldovoje veikia nacionalistinė procarinė ir nacionalliberalinė partijos, kurios rengia antitarybines demonstracijas bei užsiima nelegalia antitarybine veikla. Tų partijų gretose – tūkstantis žmonių, jie kursto antitarybines nuotaikas, remia rumuniškas. Goglidzė pasiūlė iš Besarabijos deportuoti 5000 žmonių ir jų šeimų narių. Stalinas pritarė represinėms priemonėms ir deportacijai. 1941 m. gegužės 21 dieną  NKVD vadovas L. Berija SSRS Ministrų tarybos nurodymu pradeda ruoštis gyventojų deportacijos operacijai į Sibirą ir Kazachstaną, kartu ruošiamasi „įdarbinti“ specialų kontingentą iš Baltijos šalių ir Moldovos.

1941 m. birželio 12–13 naktį 2 val. 30 min. prasidėjo gyventojų deportacija. Sovietų valdžia suspėjo išvežti į Šiaurės rajonus ir kitas SSSR sritis 18392 žmones iš 32433 planuotų. Tam tikslui buvo skirta 1315 vagonų. Vien iš Orchėjaus rajono deportuota 1500 šeimų, iš Kišiniovo – 25000 žmonių. Nekalti vaikai, jaunimas nuo 16 iki 20 metų irgi buvo išvežti į Sibirą. 1941 metais buvo kankinami Orchėjaus pedagoginės mokyklos moksleiviai. Filosofijos mokytoja Marija Manžaru ir mokinys Dmitrijus Avramoglu parašė antitarybinį manifestą ir pakabino jį ant mokyklos durų: „Pavargome nuo sovietinio režimo ir svetimos duonos. Norime rumuniškos duonos, šalin Staliną, šalin bolševizmą, šalin NKVD“. Keturiasdešimt tos mokyklos mokinių buvo suimti, o 1941 m. birželio 21 dieną Odesoje vykęs teismas paskelbė, kad jie  „yra šnipai ir tėvynės išdavikai, liaudies priešai.“ Aštuoniolikmečiai buvo nuteisti mirties bausme, o kiti – 25 metams kalėjimo.

Tremtinių gyvenimo  ir darbo sąlygos buvo žeminančios. Kiekvienam žmogui buvo užvesta asmeninė byla. Nuolat tikrinama. Žmonės neturėjo teisės turėti pasus. Visus asmeninius ištremtojo dokumentus sunaikindavo NKVD. Už pabėgimą grėsė griežta bausmė.

Pirmoji trėmimų banga turėjo politinį atspalvį. Jei 13885 deportuoti iš Moldovos buvo tik vaikai, moterys ir senoliai, kas iš jų buvo tie „priešai“ bolševikų režimui?..

1944 metais Besarabija dar kartą buvo Sovietų Sąjungos okupuota. Ir vėl genocido ir teroro sąlygomis buvo statomas naujasis tarybinis gyvenimas. Badas, kolektyvizacija, tremtys – tai naujo totalitarinio komunistinio režimo pradžia. 1945 ir 1946 metais kilo didelė sausra, o sovietai reikalavo maisto „duoklių“. Besarabijoje prasidėjo badas. Oficialiais duomenimis, vien 1945–1946 metais mirė 17,5 tūkstančio žmonių, o pagal archyvinius duomenis šiuos skaičius būtina padidinti iki 150–200 tūkstančių žmonių. Išbuožinimas Moldovoje buvo paskutinis žingsnis. Prievartinė kolektyvizacija, privatininko, valstiečio nuasmeninimas neišvengiamai vedė prie  pasipriešinimo. 1947 metais sausra buvo įveikta. Tada sovietai sugalvojo naują mitą – buožės, su kuriais reikia susidoroti. Aukštieji partiniai ir tarybiniai organai, jų vadovai Moldavijoje prašė Stalino ištremti buožes ir nacionalistinius elementus. Labai paslapčia 1949 m. birželio 8 dieną buvo parengta operacija „Pietūs“. Tremčiai paruošta 23 000 žmonių (nors užduotis tebuvo tik 11281 žmogus). Pasirodo, jog bemaž 30 proc. iš tremiamųjų buvo žmonės, įstoję į kolūkius, apdovanoti vyriausybiniais medaliais, tarnaujantys sovietų kariuomenėje. Dokumentai rodo, jog bylos buvo sudarytos labai neatsakingai. Deportacijos operacija prasidėjo birželio 6-osios naktį (2 val.) ir baigėsi birželio 7 dieną 20 valandą vakaro. Tremiamieji buvo sugrūsti į 1573 vagonus, kurie sudarė 30 ešelonų. Pirma išvyko septyni ešelonai, birželio 8 dieną – 21 ešelonas, o birželio 9 dieną – du ešelonai.

Taigi per Moldavijos valstiečio likimą išryškėjo pačios Moldovos likimas. Į vagonus buvo susodinti 35796 žmonės – 9864 vyrai, 14033 moterų ir 11899 vaikų. Operaciją vykdė 4495 operatyviniai ir 13774 kareiviai ir karininkai. Pasak operacijos vykdytojų, viskas vyko sklandžiai – keturi pavieniai pasipriešino ginklu, septyni nušauti ir  keturi sužeisti bandant pabėgti, 21 pabėgimo atvejis, keturios automobilių avarijos.

1951 metais respubliką sukrėtė nauja deportacijų banga. Ši banga palietė religines sektantų – jehovistų bendruomenes.  Išoriškai atrodė, jog smogiama tik jehovistams, tačiau tai buvo smūgis Bažnyčiai – tikėjimui, cerkvėms, vienuolynams, vidaus organizacijoms.   Neatsitiktinai deportacijų banga 1950 metų pradžioje nuvilnijo ne tik Moldavijoje, bet palietė visą Sovietų Sąjungos vakarinę dalį. Turėdami jau sukauptą patirtį 1951 m. balandžio 1 dieną, 4 val. ryto MGB pradėjo operaciją „Šiaurė“ ir tos pačios  dienos 20 val. vakaro buvo užbaigta. Kaip rodo archyvinė medžiaga, akcijos prieš sektantus ir Bažnyčią nebuvo veiksmingos. Tikėjimas įgavo paslėptas formas, nuėjo į pogrindį, o po ilgesnio apmirimo religingumas nauja galia įsiplieskė žmonėse, išsiplėtė Bažnyčios įtaka.

Mokslininkai, tyrę komunizmo nusikaltimus, vienbalsiai nutarė, kad Markso, Engelso, Lenino ideologijos vaisiai prilygsta nacių koncentracijos stovyklų baisumams. Labai didelis įstatyminis darbas buvo atliktas Moldovoje. 1989 m. balandžio 10 dieną Moldavijos SSR Ministrų Taryba atšaukė savo 1949 m. birželio 28 dienos nutarimą „Apie buožių, ūkininkų ir stambių verslininkų  šeimų iškeldinimą iš Moldavijos SSR“ ir visiškai reabilitavo šiame dokumente paminėtus piliečius. 1989 m. gegužės 24 dieną buvo priimtas Vyriausybės nutarimas „Apie turto grąžinimo tvarką ir žalos atlyginimą piliečiams, neteisėtai ištremtiems 1949 metais“, numatantis konfiskuoto turto grąžinimą arba kompensavimą visiems reabilituotiems piliečiams ar jų palikuonims, suteikiant be eilės gyvenamąjį plotą, žemės sklypus individualiai statybai ir kitas lengvatas.

Iš rusų kalbos vertė
Kazimieras Dobkevičius

Pranešimas, skaitytas spalio 29 dieną Vilniuje, LR Seimo salėje, tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Komunizmo šmėkla ir nusikaltimai“ 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija