„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. sausio 5 d., Nr.1 (223)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Rytų politikos gairės

2010 metais tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje vyko prieštaringi procesai. Lietuvos valstybės pareigūnai ir įtakingi diplomatai siekė suartėti su Rusijos ir Baltarusijos valdančiaisiais režimais, bet tokia nauja užsienio politikos strategija davė apgailėtinus rezultatus – Baltarusiją valdantis Lukašenkos režimas vaidino „demokratinius spektaklius“, o iš tiesų rengėsi naujai represijų bangai. Pataikavimas Rusiją valdančiam Kremliaus režimui nedavė jokių teigiamų rezultatų – „Gazpromas“  Lietuvai kelia dujų kainą (už dujas mokame gerokai brangiau nei Vokietija, Lenkija, Latvija ir Estija), prie Rusijos ir Latvijos sienos nuolat blokuojami Lietuvos vežėjai. O štai kai kurių Lietuvos prokurorų artimas bendradarbiavimas su Rusijos FSB pareigūnais – reiškinys, keliantis didžiulę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi Lietuvos užsienio politika šių dviejų valstybių atžvilgiu patyrė visišką fiasko. 2004–2007 metais puoselėtos viltys užmegzti glaudžius ryšius su Kazachstanu pasirodė iliuzinės – ši valstybė labai nutolusi nuo Lietuvos, be to, šalies viduje vyksta aršios kovos tarp konkuruojančių klanų. Tuo tarpu santykiai su Lenkija 2010 metų eigoje smarkiai keitėsi – iki prezidento L. Kačynskio tragiškos žūties abiejų valstybių santykiai, kad ir nebuvo idealūs, bet pakankamai konstruktyvūs. Naujieji Lenkijos lyderiai – B. Komorovskis ir D. Tuskas pradėjo vykdyti kitokią politiką – prasidėjo destruktyvūs propagandiniai išpuoliai prieš Lietuvą.

Kaip 2001 m. rugsėjo 11 diena pakeitė Jungtines Amerikos Valstijas, taip 2010 metų gruodžio 11 diena pakeis Rusiją. Tą dieną Maskvoje, Peterburge, Samaroje ir dar keliuose miestuose vyko masiniai susirėmimai tarp slavų ir kaukaziečių ir masiniai pogromai – buvo plėšiamos ir niokojamos kaukaziečių valdomos kavinės ir parduotuvės. Kremliaus ilgai kurstytas priešiškumas gruzinų, čečėnų, ingušų ir kitų kaukaziečių atžvilgiu davė karčius vaisius – nuo šiol Rusijoje prasideda sunkiai kontroliuojami grėsmingi etniniai konfliktai. Rusijos teisėsauga vis nuožmiau slopina opozicijos protesto akcijas – štai gruodžio 31 dieną Maskvoje vyko du mitingai. Susidoroti su mitingų dalyviais buvo pasitelkta per 3000 pareigūnų – gausios milicijos pajėgos, OMON būriai ir net elitiniai specnazo (specialios paskirties pajėgų) padaliniai.

Žmonės buvo mušami, spardomi, pjudomi šunimis. Sulaikyta per 250 žmonių, dauguma jų įkalinti 10–15 parų. Suimti ir įtakingi opozicijos lyderiai B. Nemcovas, I. Jašinas, I. Budraitskis. Korupcija Rusijoje didžiulė – štai paaiškėjo, kad daugelį metų Krasnodaro srities Kusčevskajos rajone siautėjusią Capoko gaują dangstė Krasnodaro krašto prokuroras Leonidas Koržinekas. O nuožmi V. Putino politika kaimyninių kraštų atžvilgiu nėra atsitiktinė – juk tarp pagrindinių jo patarėjų yra Molotovo anūkas, istorikas ir politologas V. Nikonovas bei GRU generolo sūnus, filosofas A. Duginas.

Kazachstano padėtis yra stabilesnė nei kaimyninėje Uzbekijoje ir Turkmėnijoje, tačiau šioje Vidurinės Azijos valstybėje vyksta arši kova tarp konkuruojančių klanų. Su šių klanų tarpusavio kova siejami ir įvykiai kitose valstybėse. Pastaruoju metu iškeliamos naujos versijos dėl žymaus verslo magnato, 2002–2008 metais ėjusio Rusijos prezidento V. Putino patarėjo pareigas, Rusijos, Izraelio ir Lietuvos piliečio Šabtajaus Kalmanovičiaus nužudymo. Aiškėja, kad Š. Kalmanovičiaus nužudymas gali būti susijęs su tarptautiniais politiniais bei verslo interesais – manoma, kad šio verslo magnato nužudyme ryškūs „Kazachstano pėdsakai“. Š. Kalmanovičiaus verslo interesai siejosi ne tik su Baltijos kraštais ir Ukraina, bet ir su Kazachstanu. Įdomu tai, kad Kazachstano verslo ir politikos olimpe dar nuo 1998–1999 metų susiformavo du klanai. Pirmojo klano branduolį sudarė buvęs diplomatas, o šiuo metu stambus verslininkas, milijardierius ir prezidento N. Nazarbajevo patarėjas B. Utemuratovas, Rusijos verslo magnatai G. Lučianskis, Š. Kalmanovičius, J. Goldovskis ir A. Usmanovas. Šiame klane pagrindinis asmuo – G. Lučianskis, tad ši grupuotė dažnai vadinama „Lučianskio komanda“. Klaną palaiko Rusijoje galingiausias Putino ir Sečino saugumiečių klanas, Uzbekijos mafijos lyderis G. Rachimovas ir įtakingi Rusijos mafijos vadeivos A. Usojanas (Senelis Hasanas) ir S. Mogilevičius. Ši grupuotė palaiko artimus ryšius su Šveicarijoje gyvenančiu milijardieriumi M. Riču. Antrojo klano centrinės figūros – N. Nazarbajevui artimas verslininkas, buvęs Kazachstano saugumo tarnybos vadovas N. Abukajevas, trys Kazachstano oligarchai – P. Šodijevas, A. Ibragimovas ir A. Maškevičius, Rusijos verslo magnatai I. Machmudovas ir M. Čiornas bei tarptautinis aferistas D. Jakubovskis (Generolas Dima). Šio klano vadeiva – Kazachstano ir Belgijos pilietis P. Šodijevas. Pastarąją grupuotę palaiko ir vienas pagrindinių Rusijos saugumiečių klanų – vadinamasis Koržakovo klanas ir žymaus Rusijos kriminalinio lyderio T. Onianio vadovaujama grupuotė. Tarp šių klanų jau daug metų vyksta nuožmi kova ir manoma, kad su tuo susijęs Š. Kalmanovičiaus nužudymas.

Rusijos ir Gruzijos santykiai išlieka labai sudėtingi. Pastaruoju metu Gruzijos vyriausybė palaiko artimesnius ryšius su Turkija ir Iranu. Rusija vykdo labai priešišką politiką Gruzijos vyriausybės atžvilgiu, taiko ekonomines sankcijas. Tuo tarpu dauguma NATO valstybių Gruziją remia nepakankamai. Tad Gruzijos suartėjimas su Iranu bei Turkija yra visai logiškas. Štai ir 2010 metų lapkritį Gruzijos parlamento delegacija viešėjo Irane, susitiko su įtakingais asmenimis, tarp jų ir su buvusiu Irano prezidentu M. Chatamiu. Palaipsniui mažėja ir Rusijos įtaka Armėnijai. Žymus Rusijos mokslininkas, akademikas A. Sarkisianas prognozuoja, kad kai Rusija praras įtaką Armėnijoje, tada ji praras ir Šiaurės Kaukazą bei kitus regionus – pirmiausia Totoriją bei Baškiriją. Tokie procesai beveik neišvengiami.

Lietuvos santykiai su Rusija ir Baltarusija atsidūrė kryžkelėje. Lukašenkos režimas sužaidė sau naudingą spektaklį ir apie demokratijos atkūrimą šioje šalyje svaičiojusius Lietuvos politikus ir diplomatus „paliko ant ledo“. Gruodžio mėnesį Baltarusijoje vykusius prezidento rinkimus stebėjusiems Lietuvos Seimo nariams teko paragauti Lukašenkos atsiųstų specialiųjų pajėgų smogikų „bananų“. Prezidentas Valdas Adamkus tokią Lietuvos užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu pagrįstai pavadino katastrofa. Pataikavimas Kremliaus režimui irgi nedavė jokių teigiamų rezultatų – priešingai, Lietuvos užsienio politika Rusijos atžvilgiu yra apgailėtina. Atėjo metas Lietuvai iš esmės peržiūrėti savo Rytų užsienio politiką, nes liksime ne tik ekonomiškai nuskurdusi, bet ir tarptautinėje arenoje atvirai apsijuokusi šalis.

Giedrius Grabauskas-Karoblis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija