„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. kovo 9 d., Nr.5 (227)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kovo 11-osios priešistorė – prasimanymas ir tikrovė

Kai prieš keletą savaičių Švedijos užsienio reikalų ministerija pradėjo skelbti iki tol buvusius įslaptintus dokumentus apie Sovietų Sąjungos žlugimą ir Baltijos šalių laisvės siekį, pasirodė ir neaiški politinė interpretacija apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo skelbiama nepriklausomybė. Pasak Švedijos generalinio konsulo Dago Sebastiano Ahlanderio, dirbusio tuometiniame Leningrade, pasirašyto diplomatinio pranešimo 1990 metų kovo 9 dieną, t. y. faktiškai trys dienos iki nepriklausomos Lietuvos paskelbimo, švedų diplomatai iš neįvardytų šaltinių žinojo apie lietuvių planus skelbti nepriklausomos valstybės atkūrimą. Paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas esą sutiko su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu, tačiau už tai pareikalavo 21 mlrd. rublių ir norėjo, kad Klaipėda taptų Kaliningrado srities dalimi. Išslaptintame Švedijos diplomatinio susirašinėjimo dokumente rašoma: „Pranešama, esą Brazauskas pirmadienį susitikęs su M. Gorbačiovu ir gavęs sutikimą skelbti nepriklausomybę. M. Gorbačiovas esą pareikalavęs 21 mlrd. rublių sąjunginės reikšmės įmonėms ir pramoniniams kompleksams išpirkti. Atsakydami lietuviai iš rusų esą reikalauja 500 mlrd. žalai atlyginti“. Tačiau M. Gorbačiovas, kaip rašo D. S. Ahlanderis, esą primygtinai reikalavo, jog galiotų 1939-ųjų spalio bazinė sutartis, taigi ir 1939-ųjų valstybių sienos, t. y. Klaipėda būtų Rytų Prūsijos arba dabartinės Kaliningrado srities dalimi, nes Klaipėdoje gyvena daug čia atsikrausčiusių rusų. Anot diplomato, kovo 12 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš Lietuvos ketino vykti į Maskvą atsisakyti savo įgaliojimų. „Sekmadienio vinis bus deklaracija apie 1918-ųjų valstybės atkūrimą, apie tai, kad įsigalioja 1938-ųjų Konstitucija, bei kreipimasis į Maskvą dėl derybų pradėjimo. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku bus išrinktas Landsbergis, ne Brazauskas“, – rašė tuometinis Švedijos diplomatas.

Švedijos generalinis konsulas D. S. Ahlanderis po kelių dienų pripažino, kad rengdamasi skelbti Nepriklausomybę 1990-ųjų metų kovo 11-ąją tuometinė Aukščiausiosios Tarybos vadovybė „įžvalgiai ir taktiškai protingai“ rengė teisinius dokumentus, tačiau esą prastai pasiruošė apie tai informuoti pasaulį. 1990 m. kovo 15-ąją parengtame dokumente diplomatas rašė: „Įstatymai, kreipimaisi ir kiti dokumentai, dėl kurių Lietuvos statuso tarptautinėje teisėje metamorfozė artėja prie išsipildymo, surašyti įžvalgiai ir taktiškai protingai. Viskas vyksta laikantis įstatymų, lietuviai saugosi, kad proceso metu savo kritikams nepaliktų nė menkiausio plyšelio“. Švedijos diplomato vertinimu, dokumentai buvo parengti tuometinio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio, ypač griežtai laikantis teisinių normų.

„Kaip tik tai, regis, ir yra Landsbergio stiprybė: akivaizdu, kad jis asmeniškai pasvėrė ir iki smulkmenų nušlifavo kiekvieną iki šiol priimtų dokumentų eilutę. Kartą pats mačiau, kaip jis nepaprastai greitai įsigilino į jam iki tol nematytą tekstą ir tuojau nurodė jo silpnąsias vietas“, – rašoma diplomatinėje ataskaitoje. Švedų diplomatas atkreipė dėmesį, kad tuometiniai lyderiai V. Landsbergis ir A. Brazauskas buvo didžiausios priešingybės – V. Landsbergis visus dokumentus parengdavo kruopščiai, o A. Brazauskas, regis, pasižymėjo tik fizine jėga. „Landsbergis, tas mažas, kiek susikūprinęs nestipraus balso iš lėto kalbantis žmogus, raityta rašysena kilnodamas kablelius ir šalutinius sakinius, kuria istoriją. Didesnio kontrasto Brazauskui nė būti negalėtų. Brazauskas – pagarbą keliančios povyzos, ne itin rafinuotas, visa galva aukštesnis ir ne vienu kilogramu sunkesnis raudonskruostis stipruolis“, – taip abu politikus apibūdino D.S.Ahlanderis. Iš kitos pusės, ataskaitoje diplomatas kritiškai pažiūrėjo į tuometinę Aukščiausiosios Tarybos vadovybę dėl norų ir gebėjimų informuoti pasaulį: „Nors konstituciniai žingsniai, kaip jau minėta, buvo gerai suplanuoti, kalbant apie norą ir gebėjimą informuoti pasaulį, reikalų būta stebėtinai prastų“. Generalinis konsulas pranešė, kad kovo 12 dieną, Maskvoje prasidėjus neeiliniam Sovietų Sąjungos liaudies deputatų kongresui, didžioji dalis pasaulio spaudos korespondentų pasirinko Maskvą, o dėmesys Vilniaus įvykiams buvo kur kas mažesnis nei Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo Komunistų partijos suvažiavimui 1989 metų gruodį. Diplomatas atkreipė dėmesį, kad svarbūs tekstai nebuvo išversti į anglų kalbą, o tie, kurie buvo išversti, buvo netikslūs. Anot jo, net ir rusų kalba tekstų nebuvo lengva gauti. „Normalu būtų buvę, jei parlamentas savo iniciatyva šiuos istorinius dokumentus būtų faksu išsiuntinėjęs pasaulio vyriausybėms. O dabar pats vos sugebėjau juos gauti“, – apie pastangas surasti svarbius Lietuvos dokumentus pranešė D. S. Ahlanderis.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis teigia, kad Švedijos pradėti skelbti išslaptinti diplomatinio susirašinėjimo dokumentai apie Kovo 11-osios išvakares yra vertingi, tačiau į juos būtina žiūrėti atsargiai. „Tų dokumentų reikšmė labai didelė, aš labai džiaugiuosi, kad jie pradedami skelbti, nes turėsime papildomos informacijos, į kurią, be abejo, reikia žiūrėti su tam tikru atsargumu. Bet tai padės, jei kas nors tyrinės tuos įvykius, gauti daugiau tiesos ir teisingesnį vaizdą, kas vyko prieš Kovo 11-ąją ir po jos, kaip buvo informuojamos užsienio vyriausybės“, – sakė V. Landsbergis. Jam neaišku, kokiu neįvardintu informacijos šaltiniu Vilniuje remiamasi Švedijos diplomato dokumente: „Pranešama apie kažkokį Švedijos generalinio konsulato šaltinį Vilniuje. Čia yra pirmas klausimas – ar tas šaltinis Vilniuje yra patikimas. Stebint toliau, kas iš to šaltinio sužinota, kyla ir kitokių klausimų. Galbūt iš to šaltinio kyla, kas toliau pranešama „esą“, – svarstė V. Landsbergis.

Jis teigė nieko nežinojęs apie aprašytą A. Brazausko ir M. Gorbačiovo susitikimą, kuriame, pasak dokumento, Sovietų Sąjungos lyderis nurodė sąlygas Nepriklausomybės paskelbimui. „Ar tikrai tame pokalbyje buvo kalbami tokie dalykai, kaip rašo tas šaltinis? Čia pirma didelė abejonė, kad A. Brazauskas gavęs sutikimą Nepriklausomybės paskelbimui. Pats A. Brazauskas buvo labai nepatenkintas (nepriklausomybe), tai jis tikrai neprašė leidimo. Jis buvo nepatenkintas Nepriklausomybės aktu – tam yra daug visokių duomenų, įskaitant ir jo paties pasisakymą“, – aiškino V. Landsbergis. Jis ypač abejoja informacija apie Gorbačiovo „pasiūlymą“ skelbti Lietuvos nepriklausomybę su tam tikromis sąlygomis: „M. Gorbačiovo reikalavimas 21 mlrd. rublių išpirkti Sovietų Sąjungos pastatytoms įmonėms, o lietuviai reikalauja 500 mlrd. žalai atlyginti – čia jau visiška „antis”, čia jau man kvepia KGB kontora“, – sakė pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas. Jis prisiminė, kad Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę Maskva gąsdino atimti Klaipėdą, kaip Antrojo pasaulinio karo trofėjų. „Neva M.Gorbačiovas to reikalavęs iš A. Brazausko. Visa tai gali būti pusiau „antis“ arba gandai“, – sakė V. Landsbergis. Pasak V. Landsbergio, tokių dokumentų nereikia imti už gryną pinigą be tolesnių tyrinėjimų, nors jie primena ir iškelia naujus klausimus.

Paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas irgi paneigė už Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą reikalavęs 21 mlrd. rublių ir tvirtina bandęs Lietuvos atstovus įtikinti, kad šalis stotų į Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS). Rusijos naujienų agentūrai „Interfax“ M. Gorbačiovas sakė: „Tai be galo laisva Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS interpretacija. Nebuvo jokių derybų. Aš iš tikrųjų buvau susitikęs su tuometiniu Lietuvos vadovu Algirdu Brazausku ir kitais ir sakiau jiems, kad kategoriškas atsiskyrimas sukeltų pernelyg daug klausimų. Buvo būtina nuspręsti, kurioje valstybėje žmonės norėtų gyventi. Buvo neišvengiamų teritorinių klausimų. Šių problemų sprendimas reikalavo daug pinigų“. Pasak M. Gorbačiovo, jis stengėsi įtikinti lietuvius, kad Lietuva renkasi klaidingą kelią. „Aš tebemanau, kad Lietuva būtų pakankamai nepriklausoma ir būtų turėjusi daugiau galimybių iš abipusiai naudingo bendradarbiavimo, jei būtų sutikusi pasirašyti NVS sutartį“, – savo požiūrį į Lietuvai paruoštus naujus pančius dėstė buvęs SSRS prezidentas M. Gorbačiovas, tvirtindamas, kad bandė įtikinti ne tik Lietuvą, bet ir Latviją bei Estiją.

Nagrinėjant Švedijos diplomato pranešimus būtina atkreipti dėmesį ir į tokius dalykus. Jeigu pirmojo pranešimo data nurodyta teisingai, diplomatas niekaip negalėjo išsigalvoti Gorbačiovo ar kitų šaltinių žodžių. Įdomi yra ir pirmojo pranešimo data – 1990 m. kovo 9-oji, t. y. dvi–trys dienos iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo. Akivaizdu, kad diplomatas, kad ir koks jis gudrus būtų ar dirbtų inspiruotas KGB, negalėjo išsigalvoti kažkokių „ančių“ apie Brazauskui sakytus Gorbačiovo pasiūlymus – juk Gorbačiovas jį laikė Lietuvos vadovu. Matyt, tiek Sovietų Sąjungos aukštuosiuose politiniuose sluoksniuose, tiek užsienio diplomatų sluoksniuose jau buvo kalbama apie galimus Lietuvos „atsiskyrimo“ nuo imperijos variantus. Galima būtų atsekti ir Brazausko vizitą į Maskvą – pasak diplomato, tai turėjo būti pirmadienį prieš kovo 9-ąją (tai būtų kovo 5-oji, nes Kovo 11-oji buvo sekmadienis). Tuo laiku A. Brazauskas beveik kasdien skraidydavo į Maskvą, derindamas savo ir Lietuvos politinius žingsnius, informuodamas apie „nacionalistų“ siekius ir perduodamas Gorbačiovo grasinimus Lietuvos išsivadavimo jėgoms. Aišku, žinios apie Brazausko vizitus pas Gorbačiovą ir kitus sovietinius lyderius ir jų grūmojimus kartu su buvusiu Lietuvos komunistų lyderiu išėjo į nebūtį. (Jo paliktose knygose tie klausimai apeinami, matyt, siekiant nepakenkti tiek Lietuvos komunistų, tiek jų vado kurtam teigiamam įvaizdžiui.) Tad permąstyti istorinius įvykius ir faktus, net ir praėjus daugiau nei 20 metų, verta.

Ir dar dėl „prasto“ informavimo apie 1990 m. kovo 11-ąją paskelbtą nepriklausomybės atkūrimą. Vėliau dirbusieji Briuselyje veikusiame Baltijos kraštų informacijos biure gali paliudyti, kaip sunkiai ateidavo informacija apie įvykius Lietuvoje ir kaip sunku buvo gauti oficialių dokumentų, kad juos būtų galima perduoti Europos politikams (Latvijos atstovas Briuselyje kasdien gaudavo po keletą oficialių pranešimų iš Latvijos užsienio reikalų ministerijos). Negaudami informacijos ir dokumentų, Lietuvos atstovai patys turėjo ieškoti informacijos užsienio spaudoje ar iš ryšių su Lietuva turėjusių  asmenų, daryti pranešimus apie padėtį Lietuvoje (o tai ypač aktualu buvo per Sausio 13-osios agresijos laikotarpį), versti juos į anglų kalbą ir faksais persiųsti Europos politikams. (Kažkiek informacijos Lietuvos atstovai vėliau gaudavo iš atskirų Aukščiausiosios Tarybos darbuotojų.) Aišku, galima galvoti, kad kai kurie AT ar URM darbuotojai dirbo ir KGB „naudingą“ darbą (vėliau tas pasitvirtino), todėl neskubėjo pateikti informacijos ar versti dokumentų į anglų kalbą. Tas jautėsi visus 1990–1991 metus.

Tad bet kokie užsienio diplomatų ar politikų dokumentai, 1990 metų įvykių aiškinimai yra svarbūs ne tiek istorine, kiek politinių aplinkybių išryškinimo prasme. Tik nuodugniai išnagrinėję kad ir subjektyviai aiškinančius įvykius dokumentus galėsime patvirtinti Kovo 11-osios reikšmę vienos didžiausių XX amžiaus imperijos ir totalitarinio komunizmo sugriovimo procesui. Tam procesui, kuris tebevyksta iki šių dienų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija