„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. balandžio 20 d., Nr.8 (230)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pavergto proto sugrįžimo belaukiant

Vytautas Landsbergis

Labiausiai norime pastūmėti Europą link tikresnės tiesos ir didesnio orumo. Žodis nėra bejėgis. Mes, krikščionys, tikime: Tiesos žodis atkeliavo tam, kad nugalėtų ir valdytų šėtoną. Tai tebėra Europos procesas ir jis tebevyks artimiausioje ateityje.

Kita vertus, ši dieviškoji užduotis yra velniškai sunki tokiems paprastiems žmonėms kaip mes. Tačiau atlikti savo pareigą yra prasminga.

Ir čia mums pats tinkamiausias kelias nugalėti totalitarizmą – šiuo bendriniu vardu pavadintą globalų blogį įvairių tautų ir civilizacijų gyvenime – jam vis gyvuojant patvariausia ir mirtinai pavojinga forma. Tai liga, kuri plėtojosi taip, kad taptų visuotine imperine diktatūra – malum vincit, malum imperat! – dažniausiai papuošta komunistiniais šūkiais ir primetama šimtams milijonų žmogiškųjų kūnų ir protų.

Sistema buvo mįslingai vadinta „sovietine“, savo ištakomis siekusi ikisovietinę Rusiją bei senąją Vokietiją, ji leido aplink totalitarinę Rusiją savo ūglius, taip pretenduodama tapti, pagal visų beprotiškų ar apgaulingų komunistinių pranašų maldeles, globaliai pasauline.

„Apsistosim, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydės!“ (citata iš komunistinės poezijos). Tos žiaurios utopijos kaina buvo nepaprastai didelė. Iš tiesų – net aukštesnė už Monblaną. Todėl išdidi Europa, pelnų ir komforto regėtoja, taip ilgai ir atsargiai trypčiojo aplink. Tarytum svarbu būtų tik karinis saugumas, o ne agresyviai plintantys komunizmo puvėsiai.

Po to, kai 2004 metais čia pasirodė keletas liudininkų, Europos Parlamentas ėmė skelbti vis daugiau atminties ir vertinimo dokumentų, o dabar priėjome prie naujo apsisprendimo ribos: ar turime žinoti apie sovietinio nusikalstamo totalitarizmo, kurio šešėlis ištisai dengė Centrinę Europą, visas tamsiąsias gelmes, ar ne? Ar jaunoji europiečių karta bus sąmoninga ir ugdoma išminties bei užuojautos dvasia, ar išliks nesusipratusi, kad ją dėl menko intelekto stumdytų bet kuris prašalaitis?

Atrodo, kad Rusija dabar, įveikdama tokį ilgą ir skausmingą kelią į galimą dvasinį atgimimą, irgi artėja prie panašios apsisprendimo ribos. Pažvelkime šiek tiek atgal.

Galingas Aleksandro Solženycino raginimas „gyventi ne melo taisyklėmis“ kvietė išsaugoti orumą, kuris yra vertybė tik žmonėms, o ne gyvulių ūkiui. (Manau, kad verta tai kartoti šių laikų Europos jaunimui).

Gilioji Czeslawo Miloszo visos epochos įžvalga – „pavergtas protas“ – nušvietė kiekvienos galimos ir kraštutinės nelaisvės pamatus. Tokiu būdu jie palietė ir sovietinio totalitarizmo, kuris siekė žymiai toliau negu tik noriai didinamas tautų kalėjimas, esmę. Kaip tik žmogaus protas turėjo būti pavergtas visur ir amžiams, kad visa degradavusi žmonija imtų šlovinti laimę gyventi totalaus melo ir baimės valdžioje. Pataikavimą šėtonui vis dar reikia įžvelgti ir pripažinti nuodėme.

Tai įvyko XX a. devintojo dešimtmečio viduryje, kai buvo sukurtas ir tik 1987 m. Vilniuje vėlai vakare uždaroje peržiūroje viename kino teatre parodytas Tengizo Abuladzės filmas „Atgaila“. Patyrėme bemaž sukrėtimą. Taip, nuo to meto viskas, kas slypėjo faktuose ir jų moralinėse gelmėse, turėjo būti žinoma ir permąstyta. Tiek daug žmonių visur, neaplenkiant ir sovietinės Rusijos, troško tiesa grindžiamo gyvenimo. Atėjo didžiosios permainos, o paskui – permainos atgal, link mutavusių ankstesnės diktatūros formų. Būtent tiesa Rusijoje nuo 2000 metų ir vėliau tapo oficialiai nepripažįstama, atstumta ir persekiojama. Įstatymai ir teismai virto valdovo įrankiais. Ligi pat šių dienų visagalis asmuo visiškai nepajėgia rasti žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų žudikų.

Jis įsakė perrašyti istoriją ir pirmiausiai – vadovėlius. Kodėl? Neturi būti nė vieno puslapio, kuris pateiktų bjaurius faktus apie didžiąją Rusiją, skatintų mokinius mąstyti ir analizuoti! Vėl imta šlovinti didžiausią XX amžiaus žudiką ir tironą, jam statomi paminklai. Gatvėse pasirodė naujųjų rusų ksenofobinis fašizmas, o valdžios kontroliuojama žiniasklaida išplovė žmonėms jų smegenis taip, kad didžiausiais Rusijos priešais tapo trys Baltijos valstybės, o paskui ir Gruzija. Kaip jos drįsta nepaklusti! Ar esant tokioms aplinkybėms filmas „Atgaila“ pajėgtų žmones vėl išjudinti ir pakelti, bet nepripildyti įtūžio? Ar priešingai – tenka laukti naujųjų pavergto proto laikų ir priešiškumo kiekvienai supančiai valstybei?

Todėl suskambėjo naujas, nepaprastai svarbus raginimas – Rusijos modernizavimas, nepaisant jos grįžtančios slinkties į viduramžius. Ir modernizavimas regimas ne vien tik aukštosiose technologijose, kaip norėtų didieji technokratai.

„Nesant pilietinio sąmoningumo apie tragišką Rusijos patirtį XX amžiuje, tikrojo modernizavimo pasiekti neįmanoma. Nežinant, ką mūsų žmonės per tą šimtmetį padarė patys su savimi, neįmanoma atgauti jausmo, kad šalis valdoma atsakingai.“ Kas išdrįso taip pasakyti? Ar čia naujos durys veriasi tai pačiai „Atgailai“?

„Mes turime visiškai pripažinti XX a. Rusijos katastrofą, aukas ir SSRS teritorijoje valdžiusio totalitarinio režimo pasekmes...“ Šiuo būdu reikia „užbaigti pilietinį karą, pradėtą 1917 metais“.

Tai sako Pilietinės visuomenės institutų ir žmogaus teisių plėtojimo taryba prie Rusijos Federacijos Prezidento. Nevyriausybinė organizacija, tačiau ne taip paprasta ją sudoroti. Todėl stebime didžiausią iššūkį praėjusio dešimtmečio neostalinistinės-putinistinės Rusijos įvykiams, ir kol kas negalime nuspėti jo rezultatų. Žlugimas reikštų tolesnį Rusijos fašizavimą ir abiejų – tiek Rusijos, tiek Europos – artėjimą prie bedugnės.

Šiaip ar taip europiečių ir Europos Parlamento balsai apie istorinę tiesą neliko šauksmu tyruose.

Kalba, pasakyta atvirame posėdyje „Ką Europos jaunimas žino apie totalitarizmą?“ Europos Parlamente, Briuselyje, 2011 m. kovo 29 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija