„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. balandžio 20 d., Nr.8 (230)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Bijokime aukštus reitingus turinčių prezidentų

Gintaras Visockas

Aną savaitę apie svarbius tarptautinius įvykius originaliai diskutavo RTVi laidos „Osoboje mnenije“ svečiai. Šį sykį pats įdomiausias man pasirodė žymaus Rusijos žurnalisto ir rašytojo Viktoro Šenderovičiaus komentaras apie tai, kaip jis vertina paskutinįjį Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus kreipimąsi į tautą, ką byloja Libijos diktatoriaus Muamaro Kadafio reikalavimas, kodėl Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas staiga pareiškė, jog neseniai numiręs Vasilijus Kononovas, kurį latviai teisė kaip karo nusikaltėlį, Antrojo pasaulinio karo metais žudžiusį civilius gyventojus, iš tiesų yra pasididžiavimo vertas raudonasis partizanas.

Rašytojas ir žurnalistas V. Šenderovičius kalbėjo, kad Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus pareiškimas, esą ukrainiečiams daugiau nedera žemintis ir pataikauti Rusijai, neturėtų stebinti. Ilgą laiką prorusišku prezidentu laikytas V. Janukovyčius tėra pereinama korta pasaulio galingųjų žaidimuose. Janukovyčių rėmė „Gazpromas“, Kremlius ir buvęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma. Kol V.Janukovyčius siekė prezidento posto, jis ištikimai tarnavo savo rėmėjams Rytuose. Jam tapus Ukrainos prezidentu pasikeitė šeimininkai. Šiandien ukrainietiškai tvirtą charakterį pademonstruoti raginantis V. Janukovyčius ima pataikauti naujiesiems šeimininkams iš Europos Sąjungos. Kitaip jis negali elgtis, nes jam dabar reikia ne tik rusiškų, bet ir europietiškų pinigų. Žodžiu, kandidatas į Ukrainos prezidento postą V. Janukovyčius – vienoks, o Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius – kitoks žmogus. Įdomiausia, kad šie pasikeitimai nuo paties V. Janukovyčiaus visiškai nepriklauso – jis negali būti toks, koks norėtų, jis gali būti tik toks, kokį jį matyti nori į prezidento krėslą pasodinusios jėgos.

Analizuodamas prorusiško V. Janukovyčiaus virsmą provakarietišku politiku žurnalistas V. Šenderovičius pabrėžė, jog jam įdomiausia ne tai, kas išrenkama – kur kas svarbiau, kaip išrenkama. V. Šenderovičius pastebi, jog tos technologijos, su kurių pagalba kuriami prezidentai, jau seniai nesikeičia, o demokratinių pozicijų tokiose technologijose – ne tiek jau daug.

Libijos diktatoriaus Muamaro Kadafio vieši pamokymai, kaip Amerikos prezidentas Barakas Obama privalo laikytis demokratinių žaidimo taisyklių, byloja tik apie tai, kad jau ir diktatoriai išmoko vartoti frazes apie demokratiją ir gudriai manipuliuoti žmonių jausmais. Akivaizdu, kad Libijos diktatorius siekia sukiršinti NATO valstybę Ameriką su kitomis NATO atstovėmis. Visi puikiai žino, jog tarp Jungtinių Valstijų ir ES egzistuoja rimtų nesutarimų, todėl M. Kadafis būtent lipa ant šitos nuospaudos, sumaniai naudodamasis demokratiška leksika. Ir žaidimas, kai diktatorius demokratijos abėcėlės moko demokratinę valstybę, yra labai intriguojantis. M. Kadafis kaip užkeikimą kartoja: taikos ir demokratijos neįmanoma pasiekti vien sprogdinant bombas ir raketas. Taip, raketomis ir bombomis tvarkos neįvesi. Tačiau pasaulyje labai dažnai susiklosto būtent tokia situacija, kai be kraujo praliejimo neįmanoma valstybės pastūmėti taikos, demokratijos ir tvarkos pusėn. Juk demokratija Vokietijoje kadaise pradėta kurti būtent po bombardavimų.

Panaši situacija susiklostė ir buvusioje Jugoslavijoje. Patys serbai nepajėgė arba nenorėjo sutramdyti įsisiautėjusios Slobodano Miloševičiaus diktatūros. Todėl jugoslaviškus reikalus pakoreguoti teko amerikiečiams. Jei Vakarai nebūtų pažaboję S. Miloševičiaus, kraujas buvusioje Jugoslavijoje tikrai būtų liejęsis upeliais iki šių dienų. Tad šioje istorijoje greičiausiai kalti yra ne Vakarai, o serbai, susižavėję S. Miloševičiaus šovinizmu.

Buvęs Amerikos prezidentas Bilas Klintonas viena savo didžiausių klaidų įvardina sprendimą nesikišti karinėmis priemonėmis į Ruandos reikalus. Amerika tąsyk nesikišo į, vaizdžiai tariant, nepriklausomos Ruandos vidaus reikalus, ir nuo to visi tik pralaimėjo. JAV neištarė savo svaraus žodžio, ir šis delsimas nusinešė milijonus žmonių gyvybių. O būtų Amerika pabandžiusi kariniu būdu sustabdyti genocidą, šiandien aukų Ruandoje būtų buvę žymiai mažiau. Pasak žurnalisto V. Šenderovičiaus, demokratinis pasaulis gerbia dvi pamatines vertybes: kiekvienos šalies nepriklausomybę ir demokatinę santvarką. Tačiau bėda ta, kad šios sąvokos dažnai prieštarauja viena kitai.

Pavyzdžių – kiek tik nori. Vadovaujantis teze, jog negalima kištis į svetimų šalių vidaus reikalus, oficialusis Vašingtonas neturėjo teisės bombarduoti Serbijos. Tačiau vadovaujantis teze, jog būtina ginti pamatinius demokratijos principus, amerikiečiai pasielgė teisingai, tramdydami S. Miloševičių. Tas sutramdymas taip pat buvo kruvinas, nusinešęs daug gyvybių. Ir vis dėlto Sarajevo bombardavimas sustabdė dar didesnį, dar žiauresnį karą.

Karas – neteisingas dalykas, blogis. Bet gyvenimas sutvarkytas taip, kad žmonija privesta rinktis ne tarp to, kas gera ir labai gera, o tarp to, kas bloga arba labai bloga. Žurnalistas V. Šenderovičius yra pastebėjęs: kuo didesni prezidento reitingai, tuo daugiau praliejama kraujo, kai toks šalies vadovas traukiasi į pensiją. O jei prezidento reitingai nėra labai dideli, toks vadovas į atsargą dažniausiai pasitraukia taikiai. Štai Tuniso diktatorius šalį valdė apie 14 metų, todėl jo pasitraukimas nusinešė kelis šimtus gyvybių. Egiptą tris dešimtmečius valdžiusio diktatoriaus pasitraukimas nusinešė jau tūkstančius gybybių. Libiją keturiasdešimt metų valdžiusio M. Kadafio pasitraukimas pareikalaus dar daugiau kraujo. Todėl rašytojas V. Šenderovius pataria bijoti aukštus reitingus turinčių prezidentų, nes jų atsistatydinimas dažniausiai būna ir skausmingas, ir kruvinas. „Pasaulyje nėra teisybės, ir nieko čia nepadarysi“, – tvirtino laidos „Osoboje mnenije“ svečias.

Paprašytas pakomentuoti, ką jis manąs apie neseniai į Londoną pabėgusį Maskvos banko vadovą, žurnalistas V. Šenderovičius teigė, kad pasitraukus ilgai Maskvą valdžiusiam merui Jurijui Lužkovui, Rusijoje prasidėjo akivaizdžios turto dalybos. Beje, turto dalybos tiek Rusijoje, tiek jos sostinėje turi specifinį bruožą – čia dažniausiai nesiderama dėl kainų. Kas kam ką ir už kiek privalo parduoti, sprendžia Kremlius, o ne rinkos dėsniai. Prekiaujama ne pagal pasiūlos ir paklausos taisykles, bet pagal tai, kokiam klanui priklauso pirkėjas. Deja, silpnesniojo klano atstovas visuomet priverstas už grašius parduoti savo akcijas ar gamyklas galingesniam klanui. Kitos išeities jis neturi. Štai ir visa rusiškojo verslo paslaptis.

Vakaruose panašios neteisybės taip pat esama daugiau nei norėtųsi. Ten irgi valdininkai bei prezidentai priskaldo malkų. Bet už tai Vakaruose patys gobšiausi anksčiau ar vėliau teisiami. Buvęs Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas jau pasitraukęs į pensiją buvo privestas sėstis į teisiamųjų suolą. Prancūzija nėra ideali šalis. Bet ji – kur kas idealesnė nei Rusija. V. Šenderovičius įsitikinęs, jog neteisybės esama visur – ir Etiopijoje, ir Norvegijoje. Bet normalus, sveikos nuovokos nepraradęs žmogus visada mieliau renkasi norvegišką, o ne etiopišką neteisybę.

Rusijos prezidento Dimitrijaus Medvedevo sprendimą pagirti neseniai mirusį raudonąjį partizaną Vasilijų Kononovą, esą šis yra Rusijos pasididžiavimas, žurnalistas V. Šenderovičius laiko logišku, jei žiūrėsime iš Kremliaus varpinės.

Pats V. Šenderovičius pabrėžė: „V. Kononovo nelaikau partizanu, jį pavadinčiau žmogžudžiu, kuris sudegino gyvus taikius Latvijos gyventojus, įskaitant ir nėščią moterį.“ Tačiau Rusijos vadovai elgiasi logiškai: jei Ramzanas Kadyrovas vadovauja Rusijos federacijos subjektui – Čečėnijai, jei Rusijos valdžioje sėdi šamanovai ir kiti panašaus plauko nusikaltėliai, vadinasi, nėra ko stebėtis, kad liaupsinamas ir nėščių moterų žudikas. V. Kononovas išties buvo baudėjas, naikinęs civilius Latvijos žmones. Ir Latvijoje jį baudė ne už tai, kad kariavo prieš Hitlerį, o už tai, kad jis degino gyvas nėščias moteris.

Pasak pašnekovo, apie V. Kononovo „žygdarbius“ gal ir nereikėtų dabar kalbėti – juk „herojus“ jau miręs. Bet tylėti tampa nebeįmanoma, kai valdžia sumano įamžinti V. Kononovo atminimą. „Kol Rusijos valdžia nereikalavo statyti V. Kononovui paminklo, aš tylėjau. Kai pradėjo reikalauti paminklinių lentų ir biustų, aš pradedu protestuoti. Žinoma, Rusija greičiausiai pagerbs V. Kononovo atminimą. Tačiau tada nereikia stebėtis, kad mūsų šalis laikoma atsilikusia ir laukine. Tada nesistebėkime, jei į mus žiūrima kaip į ligonius“, – ironizavo rašytojas ir žurnalistas V. Šenderovičius.

Žurnalistas pasišaipė ir iš prezidento D. Medvedevo raginimo visus Maskvos gyventojus atėjus pavasariui griebtis šluotų, kastuvų ir apkuopti savo namų laiptines bei kiemus. Toks Rusijos prezidento raginimas rodo, kad mūsų vadovas yra „impotentiškai nepajėgus“. Tai, ką jis pasakė apie šluotas ir kastuvus, viso labo yra kiemsargių ir valytojų galvos skausmas. Prezidentui turi rūpėti kiek kitokio masto reikalai. Bet jei jis imasi kiemsargio vaidmens, vadinasi, jis nepajėgia atlikti rimtų darbų svarbiausiose sferose. Nepajėgdamas iš mirties taško pajudinti svarbių institucijų, jis tarsi bando atsigriebti prišnerkštuose Maskvos kiemuose. Šis pareiškimas, anot V. Šenderovičiaus, nuteikia labai pesimistiškai.

Žurnalistas V.Šenderovičius nemato jokio skirtumo tarp D. Medvedevo ir V. Putino. Jam absoliučiai neįdomi diskusija, kuris iš jų sieks prezidento posto artimiausiu metu. Vis tiek bus išrintas būtent toks prezidentas, kuris tiks V. Putinui ir D. Medvedevui. Kitokių variantų šiandieninėje Rusijoje negali būti. Jei tokio asmens šie du vyrai neras, į prezidento postą vėl sės kuris nors iš jų. Tokiam žingsniui niekas negali sukliudyti.

Taip, Prancūzijos prezidentas Sarkozy gali nuogas pajodinėti ant arklio, o jam palankios televizijos šį elgesį  pavaizduos kaip labai originalų ir prasmingą. Tačiau Prancūzijoje esama daug televizijų, kurios nepriklauso nuo Sarkozy valios, ir jos šį elgesį pasmerks ir išjuoks. Žodžiu, kad ir kiek Sarkozy nuogas jodinės ant arklio, jo prezidentavimo laikotarpis labai trumpas – ilgai valdyti jam neleis žiniasklaida. Rusijoje žaidžiama pagal visai kitas žaidimo taisykles. O tai reiškia, kad V. Putinas ir D. Medvedevas iš Kremliaus gali nesitraukti tiek laiko, kiek tik norės.

Bet ar tai reiškia, kad jų pasitraukimas gali tapti tokiu pat kruvinu kaip Tunise, Libijoje ar Egipte?..

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija