„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. gegužės 11 d., Nr.9 (231)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Naujos geopolitinės realijos: Šiaurė-Pietūs

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Pastaruoju metu pasaulyje geopolitinės realijos sparčiai kinta: greta tradicinio skirstymo į Rytus ir Vakarus atsiranda skirstymas į Šiaurę ir Pietus. Šiaurei priskiriama Šiaurės bei Pietų Amerika, Europa, Australija, kai kurie Azijos pakraščiai, o Pietūs – tai dauguma Azijos šalių (tarp jų ir Kinija, Indija, Iranas) ir Afrika. Kadaise buvo susiformavęs standartinis stereotipas, kad Šiaurė asocijuojasi klestėjimu, o Pietūs su skurdu ir nuosmukiu. Tačiau ši padėtis gerokai kinta, nes vis daugiau Pietų valstybių – Pietų Korėja, Taivanas, Honkongas, Singapūras ir kai kurios kitos šalis klesti, tapo gerovės valstybėmis, čia pažabota korupcija ir gerbiamos žmogaus teisės. Dėmesį atkreipia ir kylanti Kinija bei Indija, o kai kurių šių šalių regionai netgi klesti (Kinijos Šanchajus ir Indijos Goa regionas). Ryškios pažangos keliu žengia ir Malaizija, Iranas, Kataras, Kuveitas ir kai kurios kitos Pietų šalys. Tuo tarpu kai kurios Šiaurės šalys – Ukraina, Moldova, Makedonija, Latvija, Lietuva ir kai kurios kitos susiduria su didžiulėmis problemomis.

Nuo 2000 metų Vidurio Rytų ir Artimųjų Rytų regione didėja Irano įtaka. Riba tarp Šiaurės ir Pietų kaip tik eina ties Gruzija ir Armėnija. Pastaruoju metu šios valstybės patenka į vis didesnę Irano įtaką. Kodėl taip vyksta?

Nuo 2009 metų daug Vakarų valstybių nusisuko nuo Gruzijos ir šios šalies vyriausybė suartėjo su Turkija ir Iranu. Tai dėsningas suartėjimas – Gruzija su Iranu vysto tiek ekonominius santykius, tiek ir gana glaudų politinį dialogą. Gruzijai svarbus Irano palaikymas, o Iranas nori turėti sąjungininką, nes Irano santykiai su kaimyniniu Azerbaidžanu gana šalti. Beje, Irane gyvena nemažai gruzinų – pagal oficialius duomenis net 160 tūkstančių. Pastaruoju metu Gruzijos ir Irano valdžios pareigūnai dažnai bendradarbiauja tarpusavyje. Štai ir balandžio mėnesį Irane lankėsi Gruzijos vyriausybinė delegacija, kuri bendravo su aukšto rango Irano valdžios pareigūnais, aptarė ekonominio bendradarbiavimo klausimus.

Pastarąjį dešimtmetį vyksta kova su terorizmu. Svarstant apie terorizmo problemas galima padaryti išvadą, kad nors tai tikrai didžiulė problema, bet terorizmo grėsmė yra ir dirbtinai išpučiama. Apie šiandienos pasauliui gresiantį terorizmą ir jo gilumines priežastis svarsto Rusijos filosofas Viktoras Aksiučicas: „Nuo XIX amžiaus pasaulyje pradėjęs vystytis terorizmas XXI amžiuje jau įgyja globalias formas. Tačiau profesionalių teroristų skaičius iš esmės nekinta – jų, kaip ir prieš keliasdešimt metų, tėra tūkstančiai (galbūt kelios dešimtys tūkstančių). Dauguma jų kilę iš viduriniosios klasės arba iš turtingiausių žmonių sluoksnio. Visais laikais teroristų bendrijos buvo  idėjinių maniakų ordinai. O idėjinės manijos yra užkrečiamos. Tuo metu, kai tradicinės vertybės ir dvasingumas praranda pozicijas, atsiranda puiki terpė ekstremistinių ideologijų plitimui. XX amžiaus teroristų gretose dominavo anarchistinės arba komunistinės idėjos. Šiuo metu labai paplitusi terorizmo ideologija yra ekstremistinis islamas. Ši kryptis iš esmės skiriasi nuo radikalaus islamo, kurio dauguma pasekėjų – nuoširdžiai tikintys islamo pasekėjai, besivadovaujantys Korano normomis ir teigiantys, kad reikia grįžti prie pirminio islamo, prie VIII–XII amžiuose klestėjusios islamo kultūros. Tarptautinės teroristų grupuotės tampa įvairių politinių jėgų, slaptųjų tarnybų ir narkotikų kartelių bendrininkėmis ir talkininkėmis.

Jelcino laikų generolų nusikalstami ir primityvūs veiksmai užvirė Čečėnijos katilą, nuo kurio karo liepsnos paplito po visą Kaukazą. Karo liepsnos nuo Kaukazo pasiekia ir Maskvą, Peterburgą bei kitas Rusijos vietas. Kam naudinga pakurstyti terorizmo katilus ir siekti, kad plistų terorizmo fobija? Tai naudinga slaptosioms tarnyboms ir kai kurias stambias korporacijas valdančioms slaptosioms ložėms. Pasinaudodami terorizmo grėsmėmis, jie kraunasi kapitalą – slaptosios tarnybos užsitikrina sau gerą finansavimą, o korporacijas valdantys slaptųjų ložių vadeivos lobsta iš prekybos ginklais, po kovos su terorizmu skraiste vykdo visokias aferas ir net stambias prekybos narkotikais operacijas“.

Tačiau pasaulyje egzistuoja ir kitokios terorizmo formos. Apie tai dar 1988 metais rašė Argentinos filosofas Anchelis Livraga: „Egzistuoja įvairios teroro formos. Viena iš teroro formų yra ekonominis terorizmas, plintantis įvairiose pasaulio šalyse. Jis pasireiškia neteisingų mokesčių sistema, mažais atlyginimais, kuriuos gaudami žmonės net negali padengti būtinų pragyvenimo išlaidų. Jeigu įmonėms uždedama nepakeliama mokesčių našta, jos pradeda atleidinėti darbuotojus, kartais atleidžia net pusę įmonės darbuotojų, o kai kurios įmonės apskritai užsidaro. Tada sparčiai didėja bedarbystė, o tam, kad būtų galima mokėti pašalpas bedarbių armijai, mokesčiai ir vėl keliami.

Susidaro užburtas ratas, žmonėms sukeliantis nusivylimą ir baimę. Plinta išnaudojimas, alkoholizmas, narkomanija ir kitos priklausomybės. Ką turime daryti, kokie vaistai nuo ekonominio teroro? Pirmiausia – neturime likti abejingi ir nuleisti rankų. Nereikia skaldytis dėl smulkmenų – turime vienytis ir eiti tiek aktyvaus pasipriešinimo blogiui, tiek tikrų vertybių propagavimo keliu. Ir turime užtikrinti, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę mokytis ir tobulinti savo sugebėjimus“.

Lietuva yra kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, tad naujos geopolitinės realijos (kad formuojasi Šiaurės ir Pietų poliai) mūsų valstybei kol kas daro labai mažą įtaką. Lietuvos vidaus ir užsienio politika yra sumaišties būsenoje. Tai neatsitiktiniai procesai – juk mūsų šalyje duota laisvė atvirai veikti aferistams ir išdavikams. Lietuvos užsienio politika nėra nuosekli, jos staigūs viražai net sukelia įvairių užsienio valstybių analitikų nusistebėjimą. Tokia skandalinga situacija stebisi E.Lukas, A.Gliuksmanas ir kiti vakariečiai politikos apžvalgininkai. Bet kodėl taip vyksta? Į Lietuvos užsienio ir vidaus politikos formavimo procesus kišasi Kremliaus emisarai – KGB generolai V. Jakuninas, R. Marcinkus ir Rusijos verslo magnatas J. Goldovskis. Didelę įtaką šiems procesams turi ir vietiniai oligarchai bei savanaudžiai korumpuoti politikai. Tad Lietuvos nacionaliniai interesai dažnai lieka antrame ar trečiame plane. Tai iliustruoja ir E.Kusaitės byla. Ši byla dėl tariamo terorizmo yra labai abejotina, nes nėra jokių akivaizdžių E.Kusaitės kaltės įrodymų. Akivaizdu, kad ši byla naudinga tam tikriems Lietuvos saugumo ir Rusijos FSB pareigūnams bei korumpuotiems prokurorams, kurie dedasi herojais, teigia, kad jie išnarpliojo terorizmo gijas ir atskleidė didžiulį sąmokslą, tačiau visa tai panašu į gerai surežisuotą spektaklį. E.Kusaitės byla spekuliuoja ir Kremliui palankių Rusijos žiniasklaidos priemonių atstovai, kurie teigia, kad Lietuvoje rengiami teroristai. Tad Lietuvai, jos tarptautiniam prestižui ši byla tikrai kenkia. Be to, iškyla aktualus klausimas – jei E.Kusaitė būtų iš tiesų susijusi su čečėnų partizanais – ar tai yra nusikaltimas? Juk čečėnų, ingušų, lezginų ir kitų tautų partizanai kovoja už laisvę. Tuo tarpu tikrais faktais paremtų bylų – pavyzdžiui, Darbo partijos šešėlinio finansavimo iš Rusijos bylos, nesistengiama išnarplioti. Darbo partijos veikėjų teismas labai užtęstas, nepasistengta iki galo atskleisti ir visų šio šešėlinio finansavimo gijų. Tiesa, kai kurios gijos atskleistos – Darbo partiją finansavo J.Goldovskis, D.Buriakas ir dar keli įtakingi ir su Kremliaus pareigūnais bei „Gazpromu“ susiję Rusijos verslo magnatai. Su Darbo partijos šešėlinio finansavimo byla artimai susijęs ir artimas V. Uspaskicho parankinis R.R. Tačiau jis šioje byloje išvis neteisiamas.

Žvelgiant į naujas geopolitines realijas negalima neatkreipti dėmesio į kertinius dalykus – kai kurių Vakarų valstybių lyderiai daro daug klaidų ir jos kartojasi jau kelintą kartą per pastarąjį šimtmetį. Šie faktoriai labai veikia pasaulį – kad ir kaip jis būtų skirstomas. Jei toliau išliks primityvios manipuliacinės politikos apraiškos, atsiras daugybė problemų. 1918–1920 metais Vakarų šalys nepakankamai parėmė baltagvardiečius bei kitas prieš komunistinį aljansą Rusijos pilietiniame kare kovojusias jėgas ir leido įsigalėti bolševikams. Bolševikų lyderius finansavo garsus su V. Leninu artimai susijęs tarptautinis aferistas A. Parvusas, Vokietijos žvalgyba, kai kurie JAV ir Turkijos bankininkai. O 1936–1940 metais kelių įtakingų Vakarų valstybių lyderiai nuolaidžiavo J. Stalinui ir A. Hitleriui ir leido jiems dalytis Europą. Ir šiuo metu kai kurių įtakingų Vakarų šalių vadovai – A. Merkel, S. Berluskonis ir kiti laikosi prisitaikėliškos politikos ir remia Rusiją valdantį fašistinį Kremliaus režimą, nusisuko nuo Gruziją valdančios demokratinės M. Saakašvilio vyriausybės, nesiima jokių priemonių prieš Lietuvoje įsigalėjusią kleptokratiją. Ir tuo pačiu metu vykdoma priešiška politika prieš Iraną, kur vyksta demokratiniai rinkimai ir egzistuoja stabili visuomenė, kur iš esmės pažabotas skurdas ir mažas nusikalstamumo lygis.

Kam naudinga remti totalitarinius, korumpuotus oligarchinius režimus ir nusisukti nuo demokratinių vyriausybių arba net vykdyti priešišką politiką jų atžvilgiu? Tai naudinga toms pačioms blogio jėgoms – kai kuriose šalyse didelę įtaką turinčioms korumpuotų politikų kastoms ir stambias korporacijas ir bankus valdantiems slaptųjų ložių vadeivoms. Tam, kad jų veiksmai būtų pateisinami, suteikiamas „tinkamas informacinis fonas“ – žmonės apdorojami kryptinga informacija. Rusijos filosofo S. Rastorgujevo knygoje „Informacinio karo filosofija“ teigiama, kad šiuolaikiniame informaciniame kare naudojamos tiek senos, jau prieš 200 metų naudotos priemonės, tiek ir naujos priemonės. Ir tam metamos didžiulės lėšos. Tad žmonėms pravartu atsirinkti teisingą informaciją didžiulėje informacijos jūroje, o pažangių politikų bei žurnalistų grupėms reikia bendradarbiauti, analizuoti gaunamą informaciją ir pateikti ją visuomenės informavimo priemonėms.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija