„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. gegužės 11 d., Nr.9 (231)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Žaidimas Lenkijos istorijos korta

Antanas Rimantas Šakalys

Kai kurie naujieji mūsų istorikai pamėgo žaisti Lenkijos istorijos korta, nes lenkai už tai dosniai atsilygina ordinais, kryžiais ir dar nežinia kuo. Kai kam iš jų norėtųsi švęsti Lenkijos konstitucijos dieną (gegužės 3-iąją) labiau nei Lietuvos istorijos reikšmingas datas.

Kiekviena valstybė tegu švenčia reikšmingas jai istorijos datas. Tai jų patriotinė priedermė. Mes turime savų reikšmingų istorinių įvykių, datų. Paskutinis Liublino uniją žymintis ryšys buvo nutrauktas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai popiežius Jonas Paulius II 1991 m. gruodžio 24 dieną Lietuvos teritorijoje įkūrė dvi bažnytines provincijas – Vilniaus ir Kauno arkivyskupijas su sufraganinėmis vyskupijomis. Lygiagrečiai buvo pertvarkytos ir kaimyninių Lenkijos bei Baltarusijos vyskupijos. Simboliška, kad iš Lenkijos kilęs popiežius šiais aktais įtvirtino Vilniaus arkivyskupijos priklausomybę Lietuvai, atskyręs priklausomybę nuo Lomžos.

Istorikų nusikalbėjimai apie lenkiškos konstitucijos svarbą mūsų valstybei – akivaizdūs. Juk tai Lenkijos konstitucija ir joje apie Lietuvą nėra nė žodžio. Šis dokumentas skirtas apriboti lenkų bajorų privilegijas, jų amžiną lėbavimą, vedusį į valstybės merdėjimą bei visišką jos praradimą. Vėliau vadinamąją Žečpospolitą Austrija, Prūsija ir Rusija sėkmingai suvalgė. Taip baigėsi „Baroko kelias“. Konstitucijoje apie Lietuvą, net kaip sąjunginę ar autonominę Žečpospolitos dalį, ten apskritai nekalbama. Ta konstitucija iš esmės naikino tik paskutines Lietuvos valstybingumo liekanas. Minimoje Lenkijos konstitucijoje panaudoti tekstai, paimti iš 1789 metais Prancūzijoje paskelbtos Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijos. Prolenkiški mūsų istorikai tą konstituciją garbina tarsi ji galėtų būti pavyzdžiu mūsų teisinei sistemai. O juk mes, lietuviai, į pasaulį išleidome net tris Lietuvos Statutus ir tų statutų nuorašai rankraščių pavidalu saugomi Londono, Paryžiaus ir kitų valstybių bibliotekose, rusai jais naudojosi kurdami savo teisynus.

Mūsų istorikams ir teisininkams vertėtų susirūpinti dabartine mūsų teisine sistema, kuri, nusižengdama demokratijos nuostatoms, leidžia skaldyti valstybę tautiniu pagrindu, leidžia veikti tautiniu pagrindu kurpiamoms partijoms (Lenkų rinkimų akcija, Lietuvos rusų sąjunga). Jau ne kartą įsitikinta, kad šios partijos nėra lojalios Lietuvos valstybei, kad vykdo valstybingumui kenksmingą politiką. Kitos tautinės mažumos stengiasi integruotis į Lietuvos valstybinį gyvenimą ir pagal savo įsitikinimus renkasi sau artimas partijas bei neužsiima antivalstybine veikla. Juk gyvename tautinėje valstybėje, kur pagal įstatymus visi turime mokėti valstybinę kalbą, mokėti rašyti, taigi visi turime baigti lietuviškas mokyklas. Juk čia yra mūsų etninės žemės, o lenkai, rusai, susitelkę į partijas, dirba ne Lietuvos valstybės labui, steigia net savo aukštąsias mokyklas. Panašu, kad turime įteisintą „penktąją koloną“.

Visos tautinės mažumos turi integruotis į mūsų tautos gyvenimą ir tam pagrindas turi būti geras lietuvių kalbos mokėjimas. Juk turkai Vokietijoje net nekelia klausimo dėl turkų mokyklų, o jų ten yra apie penkis milijonus. Lenkų diasporą JAV sudaro apie 10 mln. tos tautybės gyventojų, tačiau ten nėra nė vienos lenkiškos valstybinės mokyklos. Ir nepriekaištaujama, kad JAV politika ydinga. Iš tikrųjų ten nėra lietuviškų demokratijos grimasų, todėl nėra ir tautiniu pagrindu sukurptos kokios Lenkų rinkimų akcijos ar Rusų sąjungos.

Antai pasigirdo, kad Ispanijoje atidaromas Lietuvos ir Lenkijos kultūros centras. O kodėl ne Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūros centras? Juk į mus žiūri pasaulis kaip į Baltijos seseris. Ką apie tai galvoja Baltijos valstybių vadovai? Juk kasmet šių šalių vadovai susitinka pasitarti vis kitoje valstybėje! Iš kur atsiranda Lenkija? Su Latvija mus sieja ir giminystės ryšiai – visgi esame baltai. O ir estų liuteroniškas praktiškumas mums nepakenktų.

Žaisdami Lenkijos istorijos korta, nesusimąstome, kad vyksta „integracija“ Lenkijos ir Rusijos kryptimis. Metas liautis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija