Karinė tarnyba stiprina pilietinę savivoką

Edmundas Simanaitis

Visuomenė sunerimo dėl valdininkų neįžvalgumo

Septyniolika  nevyriausybinių  organizacijų  priėmė kreipimąsi į aukščiausius  Valstybės pareigūnus dėl valstybės saugumo, krašto apsaugos   stiprinimo ir  laisvės kovų įamžinimo. Rezoliucijoje rašoma: „Nors Lietuvos kariuomenė visuomenėje turi pakankamai aukštą reitingą, tačiau dėl praėjusios kadencijos vyriausybės, krašto apsaugos vadovybės kompetencijos stokos ir trumparegiškumo atšaukus privalomą karinę tarnybą ir apsiribojus profesionalia kariuomene, koviniuose kariuomenės vienetuose trūksta eilinių karių, mažėja karių savanorių skaičius“, nepagrįstai mažinamos lėšos krašto gynybai.  

Ar gali ministras sustabdyti Konstitucijos veikimą?           

Lietuvos Respublikos Konstitucijos  139 straipsnis  byloja, kad  „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra  kiekvieno  Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti  karo ar alternatyviąją  krašto apsaugos tarnybą. Krašto  apsaugos organizavimą nustato  įstatymai.“ Jokių išimčių nenumatyta.  

Bendro likimo brolis Paulius paklausė: „O  ar turėjo teisę tuometinis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas sustabdyti Konstitucijos veikimą ir  nutraukti  naujokų šaukimą?  Juk tokiu atveju  konstitucinė karo tarnybos prievolė panaikinama ir paliekama savitakai, bet  prievolė mokėti mokesčius paliekama. Kodėl tokiais neatsakingais sprendimais silpninami  gynybos pajėgumai išsamiai nepaaiškinus visuomenei?“

Vertinga ir sektina Šveicarijos patirtis

Ne mažiau aktualus ir klausimas, kodėl  nenorėta pasekti Šveicarijos pavyzdžiu. Šioje šalyje visi be išimčių sveiki vyrai atlieka kelių mėnesių privalomąją karinę  tarnybą. Karinė tarnyba nėra vien valstybės saugumo reikalas – ji drausmina jaunuolius ir ugdo pilietinės atsakomybės jausmą.

Kol nežinomos tikrosios Konstitucijos negerbimo priežastys, reikėtų sulaukti pagrįsto atsakingų pareigūnų  paaiškinimo ir tik po to daryti ir skelbti išvadas. Pasiūlymas pasinaudoti šveicarų patyrimu vertas atidaus dėmesio. Jo nuomone, lėšos  krašto gynybai turėtų priklausyti nuo  priimto sprendimo. „Savaime suprantama, kad išlaikyti garbės kuopą aukštiesiems užsienio svečiams priimti  ir  liesą parodomąjį  batalioną  atsieina  nelyginamai  pigiau, negu konstitucine privalomosios  karo tarnybos tvarka  ruoštis  šalies gynybai“, – teigė mano bičiulis.

Būtinos įvairios karinės tarnybos atlikimo formos

Mano bičiulis Paulius  mano, kad  ypač svarbu palaikyti Rezoliucijoje išreikštą  teiginį:  „Greta profesinės karo tarnybos lygiagrečiai plėtoti aktyvias piliečių karinės tarnybos atlikimo formas (savanorių, pašauktinę, alternatyviąją), stiprinti šaulių sąjungą.“

Galimybė pasirinkti karinės tarnybos atlikimo formą labai palengvintų pilietinės pareigos vykdymą. Taip pat  aktyviau skatintinas dalyvavimas  šaulijos veikloje. Šauliai darniai derina karinio apmokymo, pilietiškumo ugdymo ir  savišvietos reikalus.

Ypač sveikintinas  reikalavimas  „užkirsti kelią ryškėjančioms sovietinės sistemos propagavimo apraiškoms, laisvės kovotojų-partizanų, rezistentų, tremtinių niekinimui įvairiuose leidiniuose, periodinėje spaudoje, interneto svetainėse, ypač komentaruose, pažeidžiančiuose Lietuvos Konstituciją ir valstybės saugumą.“

Šio  reikalavimo įgyvendinimui bus nelengva rasti  adekvačių priemonių. Didžiatiražinė spauda  sovietikų ir oligarchų  rankose. Tačiau į bet kokį  Laisvės kovų istorijos  menkinimą ar  pasityčiojimą  derėtų  visada atsakyti motyvuotai ir oriai, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Tarptautinės teisės aktais. Smurtu ir genocidu paremtą sovietinę „teisę“ žinoti naudinga ir būtina. Ji  buvo sovietinio genocido „juridinis“ pamatas, kurio pamiršti nedera.

Reikia tikėtis, kad į nevyriausybinių organizacijų kreipimąsi bus atsiliepta.

© 2011 „XXI amžius“