Lietuvos užsienio politikos vingiai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Apie Lietuvos užsienio politiką pastaruoju metu daug kalbama, tik dažnai į šią sritį žvelgiama paviršutiniškai. Pereitą savaitę Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė įvardijo permainas užsienio politikos srityje: „Turėjome vieno vektoriaus užsienio politiką – arba JAV, arba nieko. Dabar mėginu pasukti į daugiavektorinę užsienio politiką.“ Taip, permainų labai reikėjo. Tačiau 1991 metų sausio įvykiuose dalyvavusio KGB pulkininko N. Golovatovo paleidimas Austrijoje rodo Lietuvos užsienio politikos silpnumą. Toks Austrijos valdžios sprendimas susijęs su Kremliaus veikėjų spaudimu. Tad tie Lietuvos politikai, kurie postringavo apie tai, kad reikia kuo glaudžiau suartėti su Kremliumi, yra tiesiog Lietuvos interesų išdavikai.

Kas iš tikrųjų formuoja Lietuvos užsienio politiką? Kurios valstybės yra Lietuvos artimiausios sąjungininkės? Kada bus Lietuvos politikos aukso era?

Lietuvos užsienio politiką formuoja pernelyg siauras žmonių ratas, tarp jų yra ir KGB rezervistų (kaip kurį laiką diplomatinėje tarnyboje dirbęs A. Valionis, A. Vinkus ir kt.), tiek komunistinės nomenklatūros veikėjų (J. Bernatonis, N. Germanas ir kt.). Tad žvelgiant į Lietuvos užsienio politikos formavimo ypatumus svarbu matyti pilną vaizdą. Dar didelę įtaką turi su KGB susiję asmenys – buvę KGB agentai ir rezervistai arba komunistinės nomenklatūros atstovai – buvę LKP CK darbuotojai ar įtakingi komjaunimo veikėjai. Būtent jie ir yra tas Trojos arklys, trukdantis stiprios Lietuvos užsienio politikos susiformavimui.

Seniau Lietuvos sąjungininkės buvo aiškios – Lenkija, Čekija, Gruzija, Islandija, dar kelios valstybės. Šiuo metu padėtis kitokia – prokremliškas Lenkijos prezidentas B. Komorovskis nusisuko nuo Lietuvos, santykiai su Gruzija atvėso, o ir santykiai su kai kuriom kitom, seniau glaudžiai bendradarbiavusiom valstybių vyriausybėm jau prastesni. Tuo tarpu flirtas su Baltarusiją valdančiu A. Lukašenkos režimu daugiau naudingas ne mums, o Baltarusijos valdžiai.

Kai kurių Lietuvos politikų ir diplomatų noras bičiuliautis su Rusiją bei Baltarusiją valdančių korumpuotų režimų veikėjais tiesiog stebina. Žvelgiant atidžiau, susidaro įspūdis, kad juos sieja sandėriai ir tamsūs interesai. JAV filosofas ir psichologas D. Demartinis teigia: „Tokias vyriausybes, kurios skurdina ir žemina savo tautas, reikia nuversti ir atkurti demokratiją, atkurti tikrą teisinę valstybę. Tada pažabojama korupcija, mažėja skurdas. Kitokiu atveju, jei korumpuoti režimai nuverčiami, bet demokratinė valstybė neatkuriama, į valdžią vėl ateina godūs klanai, tarpsta korupcija ir nuosmukis tęsiasi. Tikros permainos ateina tada, kai bent 20 procentų žmonių yra pilietiškai aktyvūs. Faktiškai neįmanoma rimtų permainų pasiekti šalyje, kuriose pilietiškai aktyvūs tik keli procentai žmonių.“

Lietuvos užsienio politikos silpnumas susijęs ir su vidaus politika. Mūsų šalis skurdi ir korumpuota, o kultūra smukdoma. Tuo tarpu savitą kultūrą išlaikančios ir korupciją pažabojusios Europos šalys – Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Slovėnija, Suomija, Islandija, Malta ir kai kurios kitos – pasižymi ryžtingesne užsienio politika. Lietuvą galime priskirti prie Latvijos, Bulgarijos, Makedonijos,Ukrainos ir panašių šalių, neturinčių aiškios ir savarankiškos užsienio politikos krypties.

Tarptautinėje erdvėje dažni bandymai nukreipti dėmesį ir įvelti žmones į visokių intrigų bei prasimanymų liūną, skatinant antisemitizmą ir kitas ksenofobijos formas. Tai atitraukia dėmesį nuo problemų šaknų ir įneša sumaišties bei tuščių aistrų. Amerikiečių rašytojas Endriu Kleivenas teigia: „Antisemitizmas – tai rodiklis, kad žmoguje dominuoja blogis. Žinoma, tas blogis yra pakurstomas ir tuo užsiima konkrečios grupuotės.“ Antisemitizmas gajus Rusijoje – čia dar gyvos senos istorinės šaknys –  XVI amžiuje Ivanas Rūstusis varė žydus iš Rusijos, o 1563 metais užėmęs Polocko miestą nužudė 300 vietinių žydų (jie buvo mušami, paskui nuvesti prie upes ir paskandinti). Lietuvoje, kaip ir Gruzijoje, žydų pogromų niekada nebuvo, mūsų kraštas garsėjo tolerancija. Tad kelių laikraščių ir visokių ekstremistų bandymai kiršinti lietuvių ir žydų tautas yra apgailėtini, o tokių veikėjų „žygiai“ – Izraelio vėliavų deginimas, menorų naikinimas ir antisemitinių paskvilių kūrimas parodo tik barbariškumą ir neturi nieko bendra su demokratinėmis vertybėmis.

Pastaruoju metu Lietuvos užsienio politika yra pernelyg palanki Rusiją valdančiam Kremliaus režimui. N. Golovatovo paleidimas – šių dienų įvykis, bet Rusijoje jau daug metų gyvena 1991 metų įvykiuose dalyvavęs ir seniai ieškomas generolas A. Naudžiūnas, buvęs įtakingas kompartijos veikėjas V. Švedas ir kiti jų bendražygiai. Tačiau nematyti, kad Lietuvos valdžios institucijos labai stengtųsi juos susigrąžinti į Lietuvą ir nuteisti. Beje, Rusijoje gyvena ir buvusio Serbijos lyderio S. Miloševičiaus sūnus Marko Miloševičius ir Gruzijoje perversmus rengęs KGB pulkininkas I. Georgadzė, buvęs Kirgizijos prezidentas A. Akajevas ir kiti įtakingi nusikaltėliai. Tad Rusija yra tapusi visokių aferistų, korumpuotų politikų ir karinių nusikaltėlių rojumi. Rusijoje ilgai gyveno ir nuo Lietuvos teisėsaugos pabėgęs V. Uspaskichas, o jo saugumu rūpinosi FSB pareigūnai. V. Uspaskichui grįžus į Lietuvą, jis nebuvo griežtai nubaustas ir toliau vysto politinę veiklą. Visi šie faktai liudija, kad Lietuva tampa butaforine valstybe, kurią valdo šešėliniai klanai. O įtakingų politikų žodžiai dažnai skiriasi nuo darbų. Štai premjeras A. Kubilius dažnai kalba, kad reikia siekti energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos. Bet toliau gražių kalbų ir nenueinama, negana to, pastarųjų dienų įvykiai akivaizdžiai rodo, kad žodžiai ir darbai skiriasi – Žemaitijoje esantis vėjo jėgainių parkas atiduotas garsiosios Rusijos energetikos bendrovės „Inter RAO JES“ antrinei įmonei. Tad apie stiprią ir savarankišką Lietuvos užsienio politiką kol kas galime tik pasvajoti. Lietuvos užsienio politikos aukso era bus tada, kai mūsų valstybės nacionaliniai interesai bus ryžtingai ginami ir pasirenkami tinkami sąjungininkai – demokratinės Suomijos, Čekijos, Vengrijos, Gruzijos vyriausybės.

© 2011 „XXI amžius“