Didžiausias Lietuvos ir lietuvių draugas iš Anglijos

Ernesto Džono Harisono 50-ųjų mirties metinių proga

Robertas Čerškus

Ernest John Harrison

Jautra Lietuvai

Tiems, kuriems pasisekė tai patirti, žino, kokia didelė garbė yra gimti lietuviu. Dalis tik vėliau patiria, kokia tai „pasiutiška“ atsakomybė. Visi, kurie sugeba iki pat mirties tą atsakomybę neišduodami nešti ir net savo vaikams lietuvių kalba perduoti, suvokia, kokia tai neišpasakyta sunkenybė. Deja, ne visiems duota tai pakelti, ypač dabar, kai lietuvių tauta yra ties su(si)naikinimo riba. Jeigu mums, tebekalbantiems šventa brahmanų kalba, yra taip sunku išlikti savimi, Savasties tiesą ir šviesą savyje išlaikyti, tai nenuostabu, kad visiems kitiems mus pažinusiems svetimtaučiams tai – tiesiog nepakeliamas uždavinys. Bet pasitaiko ir neįtikėtinų išimčių. Tame, mums svetimame paraleliniame pasaulyje, svetimose tautose kartas nuo karto atsiranda žmonių, kuriems duota labai reta ir keista dovana pamatyti, gyvai pajusti tą mūsų Rūpintojėlio ir Vyčio pasaulį, duota teisingai suprasti Lietuvą arba bent jau priartėti prie to, ką mums patiems nelengva suprasti, ką mes giname, dėl ko gyvename ir privalome išlikti čia, o ne kitur.

XIX amžiuje keista išimtis buvo lužitėnas Jurgis Zauerveinas (1831–1904), sukūręs Mažosios Lietuvos himną. Tam, kad tinkamu laiku tinkamoje vietoje teisingai suprastų ne tik magišką lietuvių kalbą, bet ir tai, kas slypi už jos, J. Zauerveinui teko nemažai pasimokyti ir pakeliauti ne tik po Europą, bet ir Aziją, Afriką, net tapti Getingeno universiteto filosofijos daktaru... Juk net ir filosofams nelengva pajusti, ką ir kodėl kažkoks paprastas, suvargęs valstietis kalba senąja dievų kalba, kodėl pusė Europos savo upes, upelius bei ežerus ta kalba tebevadina... Tik ypatingų gabumų, ypatingos patirties ir ypatingos dvasinės klausos žmogus, jeigu jis ne iš Lietuvos, o iš kito – svetimo – pasaulio, įgyja retą dovaną – galią teisingai suprasti Lietuvą ir lietuvių tautą o kartais net ją pamilti.

XXI amžiuje tokį nelengvą Lietuvos bei lietuvių teisingo pažinimo kelią pasirinko švedas Jonas Ohmanas. Prieš, jo paties įsitikinimu, vienos svarbiausių lietuviškų knygų – Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanų“ išvertimą į švedų kalbą ir labai sėkmingą jos išleidimą Švedijoje J. Ohmanas privalėjo išlavinti savo dvasinę klausą bei įgyti kario-kovotojo įgūdžių, t.y. paruošti save Rūpintojėlio ir Vyčio – dviejų sunkiai suderinamų pradų – pažinimui. Gerai Lietuvoje žinomas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio populiarintojas Vakaruose, vertėjas, žurnalistas bei pradedantis režisierius turi du aukštojo mokslo diplomus – teologijos magistro ir filologijos bakalauro, yra baigęs Upsalos universitetą. Jonas Ohmanas dar dirbo pastoriumi bei tarnavo Švedijos Karalystės desantiniuose daliniuose, kur buvo išmokytas kovos meno. Be išvardintų mokslų bei praktikų, kurias galima vadinti pašaukimu, Jonas Ohmanas prie LLKS bei pačios Lietuvos Savasties nebūtų priartėjęs nė per plauką, nes tai iš esmės kita erdvė, į kurią svetimam patekti be galo sunku. Dabar jis, nors kartais dar pavojingai klysdamas, bet jau pakankamai drąsiai nardo mūsų erdvėje. Jeigu užteks jėgų ir bus duota, nardys toliau bei giliau... Jeigu apie du paminėtus Lietuvos draugus – lužitėną Jurgį iš XIX amžiaus bei švedą Joną iš XXI amžiaus – galime nesunkiai ir gana daug sužinoti internete, tai apie galbūt svarbiausią (bent jau iš Britų salų) mūsų šalies bei tautos draugą dabartinėje Lietuvoje beveik niekas nežino. Nežino net tie, kuriems pagal profesiją ar pareigas žinoti būtina.

Atmintis

Raudonieji banditai iš mūsų atėmė ne vien valstybę ir išnaikino trečdalį tautos, jie išplėšė ir mūsų atmintį, kurios net per dvidešimt pastarųjų metų nesugebame atstatyti. Dažnai nesugebame atgaivinti savo atminties apie svarbius mums žmones, įvykius ir jų sąsajų dabartine akivaizdžiai ardomąją Lietuvos istorikų ar žiniasklaidos veikla, nes svarbiems vardams bei pavadinimams jie suteikia visai kitas, dažnai priešingas reikšmes bei pateikia klaidinančias interpretacijas... Pavyzdžiui, Karolis Požėla mums iki šiol yra žinomas tik kaip kažkoks komunistas sąmokslininkas, 1926 m. gruodžio 26 d. kartu su kitais trimis panašiais bolševikais sušaudytas Kaune, Lietuvos karininkams ryžtingais veiksmais gelbstint valstybingumą. Beje, vienas garsiausių XX a. pradžios lietuvių sportininkų būtent tokiu vardu bei pavarde savo Tėvynėje yra visiškai užmirštas.

Lietuvoje šiandien niekas nepamena ar net nežino nei garsaus imtynininko Karolio Požėlos (1893–1954), nei jo draugo Ernesto Jono Harisono, kaip jis pats lietuviškai save mėgo įvardinti. Nieko apie juos nežinočiau ir aš, jei ne migloti tėvo vaikystės atsiminimai.

Nepaisant visų sušaudymų, kariavimų, kalėjimų bei lagerių, jis iki šiol dar prisimenu kažkokį savo tėvo draugą, mistinį džiudžitsu instruktorių, kuris 1930 m. vasarą atvykęs iš Anglijos mokė šio japonų kovos meno ir mano senelio Kazio Čerskio (1891–1931) vadovaujamo Lietuvos Pasienio policijos Trakų baro VI-ojo rajono pasieniečius. ^1, 2

Prie Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės linijos, ties vaizdingu Neries vingiu ir Panerių dvaru, Ernestas J. Harisonas tą vasarą buvo atvykęs su šeima – žmona Rene ir dukrele Aldona. ³ Aldonai tuomet buvo tik treji metukai, ir ji dabar iš tos kelionės sunkiai ką beprisimintų. Mano tėvas dar prisimena, kad seneliui tas draugas anglas padovanojo kažkokį ypatingą, niekam iš aplinkinių iki tol nematytą, iš apačios užtaisomą šautuvą bei ypač gerą medžioklinį šunį, kuris buvo pavadintas Barzdila. Šuo buvo toks vikrus ir stiprus, kad vienos medžioklės metu sugebėjo vienas įveikti net vilkų gaujos vadą, nors ir liko su apkandžiota ausimi... Senelis po metų mirė, o nepaprastą E. J. Harisono dovanotą šautuvą senelė turbūt kam nors atidavė. Šešių vaikų mylimą Barzdilą jai teko Kaune parduoti minėtoje medžioklėje šunį mačiusiam kunigaikščiui Konstantinui Radvilai (1873–1945) iš Taujėnų.

Viename iš savo laiškų rašytojui, Rytų kovos menų istorikui Robertui Smitui (Robert W. Smith) Ernestas Jonas Harisonas su neslepiamu pasididžiavimu bei šmaikščia autoironija 1956 m. balandžio 25 d. rašė: „Čia (Londone leidžiamas – R. Č.) Lietuvių savaitraštis „Europos Lietuvis“ greitai spausdins mano pasišventėliško gyvenimo istoriją. Po to, specialiai paprašytas, aš tikiuosi įrašyti savo nepakartojamą balsiuką lietuvių kalboje, transliacijai už Geležinės uždangos, skirtą lietuviams, dabar tempiantiems bjaurų Raudonųjų jungą jų gimtojoje žemėje.“ ⁴

Kiek pavyko pasiekti, perverčiau visus to laikotarpio „Europos Lietuvio“ numerius, bet taip ir neradau to savo ištikimam draugui galbūt atsainiai duoto, bet taip, atrodo, ir neištesėto pažado... Matyt, po paskutinės okupacijos į Vakarus pasitraukusiai lietuvių kartai E. J. Harisono asmuo buvo kažkokios, jiems nesuprantamos, jau į miglas išėjusios ir vis labiau tolstančios Lietuvos istorijos dalis, o jo „pasišventėliškas“ gyvenimas jų „laikinai“ paliktai Tėvynei buvo mažiau įdomus bei svarbus net už Ellen Gatti „Ištvirkusią moterį“ ar panašius kitus abejotinos meninės vertės lengvo turinio apsakymėlius, kurie užimdavo nemenką nedidelio savaitraščio erdvę. Nors ir gerokai per vėlai, šį pavasarį minėtinų, bet niekaip nei Londone, nei Vilniuje neprisimintų Ernesto Jono Harisono 50-ųjų mirties metinių proga čia pamėginsiu nors iš dalies nubraukti užmaršties dulkes nuo neabejotinai lietuvių dėmesio bei pagarbos labai nusipelniusio anglų žurnalisto, diplomato, karininko, rašytojo, džiudo mokytojo bei didžiausio Lietuvos draugo Didžiojoje Britanijoje portreto.

Vaikystė Anglijoje

Ernest John Harrison gimė 1873 m. rugpjūčio 22 d. Mančesteryje. Jo tėvas buvo neaukšto ūgio, bet atletiško sudėjimo ir žinomas šiame mieste boksininkas, geriausias Mančesterio „Atheneum“ klube. Savo fizines savybes sūnus paveldėjo iš tėvo. Dėl kažkokių priežasčių šeima gan greitai iširo ir berniuko tėvas emigravo į JAV, ten vedė antrą kartą amerikietę, susilaukė vaikų, kurių Ernestas niekuomet nesutiko ir nesužinojo jų vardų... Apie savo mamą sūnus nesugebėjo išsaugoti jokių atsiminimų. Vaikystėje berniuku rūpinosi jo dėdės. Devynerių jis lankė mokyklą Jorke (York Model School), gyveno Naujajame Irstvike (New Earswick) pas dėdę J. S. R. Phillipsą. J. S. R. Phillipsas dirbo Jorko laikraščio „Harald“ redaktoriumi ir vėliau išgarsėjo kaip Lydso „The Yorkshire Post“ redaktorius. Ernestas augo kartu su savo pusbroliu Nene Phillipsu, kurio tėvas buvo kitas Ernesto dėdė Richard Cobden Phillips. Abu dėdės buvo labai stiprūs vyrai – ir dvasiškai, ir fiziškai. Tai neabejotinai padarė teigiamą įtaką sūnėno auklėjimui. Ernestas jau nuo 15 metų tapo pakankamai savarankiškas ir pradėjo sunkiai dirbti. Kaip pažymėjo jo duktė Aldona, E. J. Harisonas buvo savamokslis. Mokėsi daug skaitydamas bei keliaudamas po pasaulį. Jau gyvendamas Šiaurės Anglijoje jaunuolis laisvalaikiu pradėjo domėtis ir užsiiminėti laisvosiomis imtynėmis, kurios tuomet vadinosi „griebk, kaip tik griebiasi“ („catch-as-catch-can“).

Dirbdamas Mančesterio bibliotekoje (Manchester Reference Library) E. J. Harisonas susižavėjo klasika: ir muzika, ir literatūra. Šešiolikmečiui labai patiko britų lordo, poeto, istoriko ir politiko Thomas Macaulay (1800–1859) eseistika. Bibliotekoje Ernestas išmoko gerai stenografuoti, spausdinti mašinėle bei versti iš prancūzų kalbos.  

¹ „Policija“, 1930 08 15, nr.16, 315 p.

² „Skautų aidas“, 1930 10 25, nr.7, 14 p.

³ Stb. „Lietuvą aplankė didelis mūsų draugas. P. Harrisono atvykimo proga“, „Lietuvos aidas“, 1930 06 14, 3 p.

⁴ „With heartily reciprocated good wishes: Letters from E.J. Harrison to Robert W. Smith, 1950-1960“ Edited and annotated by Joseph R. Svinth., Journal of Combative Sport, 2003, gegužė.
 

(Bus daugiau)

© 2011 „XXI amžius“