Aleksandras Lukašenka siūlo Daliai Grybauskaitei didinti karinį biudžetą

Kastytis Stalioraitis

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka paskelbė, kad Baltarusija papildomai ginkluojasi. Kariniai analitikai sutrikę. Pasaulinės ekonominės ir finansinės krizės metu tokia brangiai kainuojanti akcija vargu ar gali būti įmanoma šaliai, kurios ekonomika yra apgailėtinos būklės. Belieka padaryti išvadą, kad yra kažkokios ypatingos aplinkybės, sukėlusios tokį sprendimą. Lietuvoje, svarstant 2012 metų šalies biudžeto Krašto apsaugos ministerijos eilutę, yra apie ką pagalvoti.

Rusija Baltarusijoje trigubina pajėgas?

Ne paslaptis, kad Baltarusijos ginkluotosios pajėgos yra sudėtinė Rusijos ginkluotųjų pajėgų, nukreiptų prieš Vakarus, dalis. Ir štai žinia – Baltarusijoje bus kuriama papildoma teritorijos apsaugos kariuomenė. Šalies prezidento A. Lukašenkos teigimu, ją sudarys nuo 120 iki 150 tūkst. karių. Apie tai jis pranešė spalio 3 d. Gožsko poligone, aptardamas teritorijos gynybos pratybų rezultatus. Teritorijos apsaugos karinėms pajėgoms vadovaus Baltarusijos sričių vadovai ir Minsko meras. Kaip sakė A. Lukašenka, šie vadovai faktiškai tampa generalgubernatoriais, ateityje jie bus parenkami taip pat ir iš kariškių. Spalio 4 d. Baltarusijos prezidentas oficialiai suteikė jiems generolo majoro laipsnį, nors Baltarusijos Konstitucijoje ir įstatymuose tai nenumatyta. Nuo šiol generalgubernatorių pareiga bus užtikrinti patikėtų teritorijų karinį saugumą. Jie rengs teritorinių pajėgų mokymus kartu su generaliniu štabu. Kiekvienas kareivis privalės turėti automatą, pistoletą ir granatsvaidį. Pasak A. Lukašenkos, ši kariuomenė turės padėti specialiosioms tarnyboms ir  milicijai kovoti su išorės ir vidaus priešais.

Kaip pabrėžė Baltarusijos prezidentas, faktiškai kiekvienas generalgubernatorius turės savo kariuomenę, tačiau regionai tarpusavyje bendradarbiaus. Tiesa, kaip bendradarbiaus 120–150 tūkst. teritorijos apsaugos kariuomenė su reguliariąja, kurią sudaro 73 tūkst. karių, nepatikslinama. Kol kas neaišku, kas bus šaukiami į teritorinę kariuomenę ir kaip bus derinami su kariuomene pašauktųjų civilinio darbo reikalai.

„Tai jau seniai reikėjo padaryti. Kad jūs tampate generalgubernatoriais, kaip jau yra buvę mūsų istorijoje – tai faktas. Tačiau dar kartą pabrėžiu: tai ne vardan kažkokio pasidemonstravimo ar prestižo – visiškai keisis kadrų politika žmonių, kurie vadovaus teritorinėms struktūroms, atžvilgiu. Šiandien nei žurnalistai, nei jūs, nei kas kitas galbūt iki galo nesuprantate, kad mes kuriame naują, iki šiol nežinomą karinę struktūrą, jei norite – naują armiją, – sakė A. Lukašenka. – Šalia ekonominių ir socialinių problemų sprendimo jums atitenka atsakomybė už karinę organizaciją“.  Be kita ko, Prezidentas pareiškė: „Jūs mane išrinkote ir aš spręsiu, ko reikia, ar ko nereikia, kas tikslinga, o kas ne, brangu ar nebrangu. Aš moku skaičiuoti pinigus. Aš pats išsiaiškinsiu, ko reikia, o ko nereikia. Aš esu labiau informuotas žmogus ir žinau: jeigu mums šią karinio reikalo pusę reikia truktelėti, mes išleisime pinigus. Ir patikėkite: tas, kuris šiandien svarsto pinigų klausimą, kai kalbama apie saugumą, apie gynybą, vargu, ar jis yra mūsų šalininkas.“

A. Lukašenka paaiškino, kad papildoma teritorinė kariuomenė yra alternatyva perėjimui prie profesionaliosios, kontraktinės armijos. Tai, jo nuomone, yra pigiau. „Po metų tai bus ideali kariuomenė“, – konstatavo prezidentas. Jis sakė dedąs daug vilčių į vietinius verslininkus ir komersantus organizuojant teritorijos gynybą, nes „jie gali netekti daugiau, negu bet kas kitas čia, šioje šalyje, ir jie turi surasti savo vietą, tapti teritorinių formuočių branduoliais“.

Pagal A. Lukašenką, naujoji „partizaninė“ armija 2–2,5 karto viršys Gynybos ministerijai pavaldžią kariuomenę ir bus netgi didesnė už Vidaus reikalų ministerijai pavaldžius ginkluotus padalinius.

Analitikai sutrikę

Nepriklausomi Baltarusijos analitikai šio fakto akivaizdoje sutriko. Baltarusijoje, kuri pastaruosius kelis mėnesius demonstruoja rekordinius infliacijos tempus, nuo lapkričio pabrango traukinių ir visuomeninio transporto bilietai, komunalinės paslaugos, akcizo tarifai kurui, alkoholiui ir mobilaus ryšio paslaugos. Finansų krizė, kurią šalis patiria nuo kovo, 65 proc. nuvertino nacionalinę valiutą, o infliacija per devynis mėnesius sudarė 75 proc. Pasak ekonomikos ministerijos pranešimų, važiavimas visuomeniniu transportu Minske nuo lapkričio 1 dienos pabrango 36 proc., o priemiestiniais autobusais net 80 proc., elektra gyventojams – 7 proc., šiluma – 9 proc. Ir staiga – tokios didelės kariuomenės kūrimas, reikalaujantis nemažų papildomų išlaidų.

Pirmas klausimas – ar neišsigando A. Lukašenka Libijos diktatoriaus Muamaro Kadafio, su kuriuo draugavo, likimo? Bijo liaudies sukilimo, sąmokslo? Užsienio šalių vadovai ne kartą buvo suabejoję A. Lukašenkos psichinės būklės stabilumu dėl jo neadekvataus reagavimo į gyvenimo iššūkius.

Lapkričio 5 d. per baltarusiškai transliuojančio radijo „Radio Liberty“ laidą karinis ekspertas Aleksandras Alesinas sakė, kad „teritorijos gynybos pajėgos – prasta gynyba prieš revoliuciją, sukilimą, socialinius maištus, nes tai žmonės, kurie gyvena petys į petį su potencialiais opozicionieriais ir maištininkais. Vargu, ar jie turi tokio pobūdžio įgūdžius, nusiteikimą ir dvasinę būseną, kad taptų kažkokiais žandarais, „deržimordomis“ (snukių tramdytojais – K.S.). Vidinių socialinių konfliktų neutralizavimui mes turime vidaus kariuomenę, miliciją... Jie turi specialiąsias priemones, specialią techniką, agentūrinį tinklą.“ „Aš pasiūlyčiau kitą versiją. Ir, žinoma, ne libietišką, nes prieš reguliariąsias pajėgas, prieš aviaciją, specialios paskirties pajėgas teritorinė gynyba vargu ar gali būti pakankamai efektyvi. Greičiausiai tai bandymas atitraukti veikliausią vyrų dalį nuo savų problemų prie gynybos problemų“, – sakė karinis ekspertas ir tęsė: „Svarbiausia priežastis, esant ekonominiams sunkumams, augant protesto nuotaikoms ir ypač veiklių, aktyvių 35–50 metų amžiaus vyrų nepasitenkinimui, bandymas pajungti jų energiją, jų dėmesį štai tokiems kariniams žaidimams, mokymams... Be to, karinių laipsnių suteikimas, karinės vertikalės, karinės organizacijos sukūrimas lygiagrečiai su administracine vertikale įgalina dar labiau priversti valdininkus paklusti, juos kontroliuoti ir reikalauti atsakomybės, įpareigoja juos greičiau ir paklusniau reaguoti į komandas iš viršaus“.

Kita versija – NATO baimė. Buvęs Baltarusijos gynybos ministras generolas Pavelas Kozlovskis lapkričio 5 d. interviu radijui „Radio Liberty“ prisipažino, kad jis, kaip ir dauguma Baltarusijos gyventojų, nesupranta, kas vyksta. Jo nuomone, viena yra akivaizdu – „buvo  pademonstruota, kad mes ruošiamės karui su NATO“. Be to, pasak jo, įvaryta baimė eiliniams baltarusiams, keikiantiems valdžią brangstant pragyvenimui. Galbūt A. Lukašenka, dažnai viešumoje pasirodantis su kariuomenės uniforma, nutarė pademonstruoti ir karvedžio talentą teritoriniams ginčams išspręsti? Jam, kaip ir Rusijai, prireikė nedidelio karo gyventojams konsoliduoti? Tokia nuomonė buvo išsakyta lapkričio 3 d. per radiją „Radio Liberty“. Kaip pretendentės į priešus buvo įvardintos Lenkija, Latvija, Ukraina. Lietuva kažkodėl nepaminėta.  

Būsimas Rusijos valdymo modelis ar paslėptos teritorinės pretenzijos?

Žinant, kad Baltarusija ir Rusija yra sudariusios karinę sąjungą ir Baltarusijos teritorijoje yra Rusijos karinės bazės, o vakarinę Baltarusijos sieną saugo ir Rusijos pasieniečiai, kyla natūralus klausimas, kam Maskvai reikalingas toks jos statytinio A. Lukašenkos žaidimas ir kas jį apmokės ekonominio nuosmukio metu? NATO nesiruošia Rusijos sąjungininkės Baltarusijos užpulti ir Rusija tai žino. Baltarusijos diktatorius laikosi tvirtai, opozicija bejėgė, žmonės Baltarusijoje dar nebadauja. Tai kam visa tai? Galima spėlioti, kad Baltarusijoje išbandomas būsimas Rusijos gyventojų suvaldymo modelis. Šiaip jau Kremlius jį galėtų bandyti įgyvendinti Rusijoje jau šiandien, bet, matyt, dar ne laikas. Gal jam svarbu prieš tai įstoti į Pasaulinę prekybos organizaciją, į kurią patekus nepriklausomai nuo vidaus santvarkos pokyčių būti išmestam praktiškai neįmanoma, gal to neleidžia padaryti finansinė-ekonominė šalies padėtis ir t.t.?

Lietuvai reikėtų susirūpinti kitu galimu niūriu scenarijumi, analogišku Maskvos scenarijui Gruzijoje 1998 metais. Karinio avantiūrizmo būsimojo Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir veikiančiojo prezidento Dmitrijaus Medvedevo Rusijos politikoje pakanka, tad kas gali paneigti... Niekam ne paslaptis, kad tiek Baltarusijos rusai ir rusakalbiai, tiek baltarusių nacionalistai, kiek jų ten yra dar gyvų, šventai įsitikinę, jog Vilnius ir Trakai negali priklausyti lietuviams, nes tai – gudų miestai, kuriuos Stalinas ir Hitleris neteisėtai perdavė ikikarinei Lietuvai. Nors skamba keistai, bet tai buvusios SSRS KGB rūpesčiu dar skamba iki šiol. Užsimenant Rusijai apie okupacinės žalos atlyginimą Lietuvai, ne vienas Rusijos politikas yra pareiškęs, kad tuo atveju tektų suabejoti Vilniaus krašto ir Klaipėdos krašto priklausymo Lietuvai teisėtumu.

Pastaruoju metu Maskva A. Lukašenkos lūpomis yra labai priešiškai pasisakiusi dabartinės Lenkijos vadovybės adresu, apkaltindama ją bandymais neleistinai kištis į lenkų bendruomenės Baltarusijoje reikalus, nelojalių Baltarusijai lenkų organizacijų finansavimą, lenko kortos piršimą Baltarusijos lenkams, žemėlapių su Lenkijos rytine siena prie Minsko turistiniuose lankstinukuose propagavimu ir pan.

Ta proga galima paklausti, ar atsitiktinai būtent pastaruoju metu kažkas skatina neramumus Vilniaus apskrityje? Ką mano Lietuvos Vyriausioji valstybės ginkluotųjų pajėgų vadė? Sąjungininkai NATO yra ne kartą priekaištavę Lietuvai dėl nepakankamo gynybos finansavimo, primindami NATO šalių politinį (gaila – ne teisinį) džentelmeno žodį skirti gynybai bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Prezidentė Dalia Grybauskaitė spalio 12 d. žurnalistams pareiškė, kad Lietuva krašto apsaugai skiria gerokai daugiau nei 1 procentą BVP. Ji teigė, kad „šalies gynyba yra daug platesnė sąvoka negu Krašto apsaugos ministerijos (KAM) biudžetas“. Ji sukritikavo KAM gynybai skiriamų lėšų skaičiavimo metodiką. „Noriu visiškai atvirai ir aiškiai pasakyti – Lietuva visus šiuos metus skyrė gerokai daugiau negu 1 proc. krašto gynybai, o ne Krašto apsaugos ministerijai. Kai aš buvau ministrė, krašto gynybai buvo skiriama 1,67 proc., taigi metodika, kurią pristato KAM, nėra visiškai korektiška. Jeigu kalbame apie visą krašto apsaugos biudžetą, jis gerokai didesnis, negu 1 proc. Norėčiau atkreipti ir Vyriausybės, ir ministrės, ir politikų dėmesį, kad Lietuva skiria gerokai daugiau krašto apsaugai negu 1 procentą“, – sakė D. Grybauskaitė, tačiau nepaaiškino, kokiose valstybės biudžeto eilutėse, šalia KAM biudžeto, papildomai skiriami pinigai krašto gynybai. Tuo metu Vyriausybė oficialiame pareiškime nurodė, kad net Valstybės sienos apsaugos ir Viešojo saugumo tarnybas ėmus rengti karo atveju įsitraukti į šalies ginkluotąsias pajėgas 2012 metais bendras ginkluotųjų pajėgų finansavimas neviršytų 0,95–0,97 BVP proc. Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė rugsėjo mėnesį sakė, kad tam, jog gynybos biudžetas nuo 0,85 BVP proc. išaugtų nors iki 0,9 BVP proc., prie šių metų karinio biudžeto reikia pridėti 113 mln. Lt. Kuo baigsis ginčas dėl metodikų, kol kas nežinoma. Tik aišku, kad viešumoje tokių ginčų reikėtų vengti, nejuokinant sąjungininkių ar A. Lukašenkos ir V. Putino mūsų galimybėmis apginti nors Vilnių ir Trakus su tokiu kariniu biudžetu, kol į pagalbą ateis NATO sąjungininkai, iš kurių artimiausi – lenkai ir latviai.

Nejaugi Konstitucijos Prezidentei patikėtoje krašto gynyboje, net ir suprantant paveldėtas bėdas šioje srityje, pritruks savigarbos svarstant šalies karinį biudžetą 2012 metais?  Nuo sienos su A. Lukašenkos Baltarusija iki Simono Daukanto aikštės žygis su greitaeigiais tankais truktų pusę valandos. NATO vadovybė per tokį laiką net mirktelėti nespėtų. Po to prasidėtų biurokratinės politinių ir karinių sprendimų paieškos... Ar tokia padėtis nežemina Prezidentės?  

Straipsnio autorius – mokslų daktaras, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.

© 2011 „XXI amžius“