„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. lapkričio 23 d., Nr.20 (241)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Milijonas dolerių propagandos reikmėms

Seimo Atominės energetikos komisijos
pirmininkas Rokas Žilinskas

Tikriausiai visi atkreipėme dėmesį, kam „Rossatom“  šiemet skyrė net milijoną JAV dolerių. Ogi propagandos reikmėms. Milijonas dolerių skirtas „Baltijos“ atominės jėgainės statybos projekto įvaizdžiui gerinti. Tai byloja apie Rusijos ketinimus ir toliau visais įmanomais būdais  kenkti Lietuvai, siekiančiai vietoj Ignalinos AE turėti naują atominę elektrinę. Rusijai labai nepatinka lietuvių pastangos ištrūkti iš posovietinės energetinės priklausomybės, todėl ir negailima lėšų įvairiausiems propagandiniams triukams. Beje, už tą milijoną dolerių kol kas surengta tik viena tarptautinė spaudos konferencija ir tarptautinis šachmatų turnyras. Milijono dolerių šiems dviems renginiams – lyg ir per daug. Kam bus investuojami likę pinigai? Juk „Rossatom“  pinigus būtina įsisavinti iki šių metų pabaigos. Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas parlamentaras Rokas Žilinskas labiausiai išgyvena, kad šie pinigai nebūtų skiriami lietuviškosios žiniasklaidos papirkimui.

Su Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininku parlamentaru Roku ŽILINSKU kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Gintaras VISOCKAS.

 

Kodėl Lietuvai vis dėlto reikalinga nauja atominė jėgainė? Kokie pagrindiniai Jūsų argumentai?

Nepamirškime, jog mes išliekame branduoline valstybe net ir uždarę Ignalinos AE. Kalbant tiksliau, Lietuva turi tris esmines prielaidas toliau plėtoti branduolinę energetiką. Visų pirma, niekur nedingo mūsų tradicijos ir patirtis eksploatuojant Ignalinos atominę jėgainę. Antra, mūsų rankose infrastruktūra, kurią paveldėjome iš Ignalinos AE. Tai – aušinimo įrenginiai, aikštelė, elektros energijos perdavimo linijos. Trečia, mes turime labai didelį visuomenės pritarimą branduolinės energetikos plėtrai.

Neplėtodami branduolinės energetikos viso to netektume. Vien infrastruktūra, kurią paveldėjome iš Ignalinos AE, kaštuoja maždaug septynis milijardus litų. Atsisakius ketinimų statyti naująją atominę eletrinę šie milijardai pradingtų.

Dar vienas svarbus argumentas. Uždarius AE labai pasikeitė mūsų pirminių energijos šaltinių balansas. Iki uždarymo apie 30 proc. sudarė branduolinė energija, apie 30 proc. – energija, gaunama iš mazuto, 30 proc. – iš dujų ir apie 10 proc. – iš vietinių ir atsinaujinančių šaltinių. Uždarius Ignalinos AE balansas pasiskirstė šitaip: 45 proc. – dujos, 45 proc. – mazutas ir apie 10 proc. – vietiniai ir atsinaujinantys šaltiniai. Taigi maždaug 90 proc. energijos šaltinių mums dabar parduoda vienintelis tiekėjas – Rusija.

Akivaizdu, kad tapome visiškai priklausomi nuo Rusijos ekonomiškai. Energijos gamybos prasme maždaug 40 proc. mums reikalingos elektros energijos pasigaminame patys, o 60 proc. importuojame per senąjį žiedą, kuriame vis dar esame sujungti su Baltarusija, Rusija, Estija ir Latvija. Energiją, kurią pasigaminame, pasigaminame iš išteklių, kurie iš esmės taip pat importuojami iš Rusijos, todėl energijos požiūriu tebegyvename posovietinėje erdvėje. Tai kas, kad Lietuva – NATO ir Europos Sąjungos narė. Ekonomikos variklį suka būtent elektros energija.

Taigi, vardinant argumentus, kodėl mums būtinai reikalinga AE, atsakau paprastai: atominė jėgainė mums reikalinga tam, kad taptume energetiškai savarankiški.

Bet po atominės katastrofos Japonijoje mūsų nuomonė apie branduolinę energetiką pasikeitė. Iš palankios pasistūmėjo į blogąją pusę. Lietuvių, manančių, jog atominės elektrinės – vis dėlto nesaugios, pavojingos, todėl geriau gyventi be jų, padaugėjo.

Taip, visuomenė po Fukušimos avarijos tapo įtaresnė. Lietuvių, besąlygiškai remiančių AE projektą, sumažėjo. Tačiau pritariančiųjų Lietuvoje vis tiek gerokai daugiau nei tų, kurie nenori atominių jėgainių, kurie – prieš branduolinės energetikos plėtrą. Aš visuomet pabrėžiu, jog atominės jėgainės gali veikti saugiai, juo labiau, kad AE objektų eksploatacijai taikomi aukščiausi saugumo reikalavimai. Saugiai eksploatuojama atominė elektrinė su radioaktyviųjų atliekų saugyklomis ir kuru aplinkai nedaro beveik jokio žalingo poveikio.

Kas labiausiai nesuiteresuotas, kad Lietuva pasistatytų naują atominę elektrinę? Rusija?

Tebesitęsiantis „šaltasis karas“ ir informacinis laukas, kuriame ginčijamasi dėl branduolinės energetikos ateities, privalumų bei trūkumų, tik patvirtina, kad Rusija labai nenori, jog Lietuva ir vėl turėtų savo atominę elektrinę. Sakiau ir sakysiu: „šaltasis karas“ nesibaigė Rusijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, jis – tęsiasi. Rusija bet kokia kaina stengiasi mus išlaikyti posovietinėje energetinėje erdvėje.

Vadinasi, Rusija mums kaišios pagalius į ratus pasitaikius net mažiausiai progai?

Kodėl naudojate būsimąjį laiką? Rusija jau kenkia mums. Ir kenks ateityje. Pagrindinis rusiškųjų intrigų elementas – Lietuvos strateginių elektros energetikos projektų diskreditacija visais įmanomais būdais. Rusija nuolat kelia klausimą, ar tikrai Lietuvai reikalinga nauja atominė elektrinė. Šį klausimą kitų lūpomis ji eskaluoja tiek pačioje Lietuvoje, tiek už jos ribų. Rusija diskredituoja strateginius energetikos projektus skleisdama dezinformaciją, esą Lietuvos partneriai abejoja lietuviškosios atominės jėgainės reikalingumu.

Jūs pats puikiai žinote, kokia Lietuvos ministerija nūnai labiausiai „pliekiama“. Jūs taip pat puikiai žinote, koks Lietuvos ministras dabar susilaukia daugiausiai priekaištų. Be abejo, Energetikos ministerija, be abejo – energetikos ministras.

Viešojoje erdvėje nuolat pasirodo informacinių pranešimų, esą Lietuva, statanti suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje, daug pinigų išleidžia konsultantams. O kas čia keista, nuostabu, įtartina? Mes niekada nestatėme suskystintų dujų terminalo, tad Lietuva niekaip negali išsiversti be konsultantų.

Viešojoje erdvėje nuolat skamba balsai, esą mūsų strateginiai partneriai suabejojo atominės elektrinės būtinumu. Ne, nė vienas partneris nesuabejojo. Elektros jungtys su Lenkija bus sumontuotos. Tai – Europos Sąjungos remiamas projektas. ES pinigai jau įsisavinami. Projektas įgyvendinamas neatsiliekant nuo grafiko. Baltijos šalių jungtys su Švedija ir Suomija irgi bus sumontuotos. Niekas iš partnerių nekeičia nuomonės, niekas iš partnerių nesitraukia. ES yra numačiusi, kad 2015 metais jos teritorijoje neturėtų likti energetinių salų. Galvoje turimos ir Baltijos valstybės, izoliuotos nuo Vakarų Europos energetikos sistemų. Numatyta, kad 2015-aisiais jau turėsime suskystintųjų dujų terminalą, elektros jungtis su Švedija ir Lenkija.

O ką Jūs atsakytumėte skeptikams? Skeptikai dažnai pastebi, jog Lietuva viską labai sunkiai stato ir vis nepastato, pavyzdžiui, Valdovų rūmų ar net stadiono. Todėl tėra labai maža tikimybė, jog mums įmanoma taps atominės jėgainės statyba.

Tokį klausimą išgirstu nebe pirmą kartą. Natūralu, kad visuomenę tokios problemos labai domina. Bet Lietuva juk turi ne tik blogų pavyzdžių. Sakykim, greitai atnaujinta Katedros aikštė, Gedimino, Konstitucijos prospektai, pastatyti modernūs dangoraižiai. Taigi, kai norime, galime nuversti kalnus.

Sutinku, kad AE – ypač sudėtingas objektas, bet jį Lietuva stato ne viena. Jo statyboje be mūsų dalyvauja dar trys regioniniai partneriai. Galvoje turiu Lenkiją, Latviją ir Estiją. O šio objekto strateginis partneris – patikima, garsi Japonijos kompanija „Hitachi“. Beje, nė vienas iš jų nesitraukia ir neabejoja.

Kaip vertinate Baltarusijos sprendimą savo teritorijoje statyti AE ir Rusijos ketinimus turėti jėgainę Kaliningrado srityje? Šie sumanymai rimti, ar tik norima sukompromituoti lietuviškąsias statybas?

Baltarusišku ir kaliningradietišku projektais siekiama diskredituoti lietuviškąjį projektą. Kitaip tariant, siekiama pakirsti žmonių tikėjimą lietuviškojo projekto būtinybe. Trokštama, kad šios abejonės kuo greičiau pavirstų protestais.

Atkreipkite dėmesį, kada pasigirdo kalbos apie galimas AE statybas Baltarusijoje? Ogi tuo metu, kai lietuviškasis projektas pradėjo realiai žengti į priekį. Negaliu nepastebėti, jog baltarusiškas projektas – akivaizdžiai dirbtinis. Baltarusija neturi nei įstatyminės bazės, nei nepriklausomo branduolinės saugos reguliuotojo, kuris privalomas, jei siekiama eksploatuoti atominę jėgainę. Baltarusija taip pat neturi reikiamų žinių, tradicijų, specialistų. Minskas neturi net pinigų, už kuriuos galėtų pasistatyti AE.

Tiesa, lėšų baltarusiai ieškojo labai intensyviai, bet nerado nei Vakaruose, nei Rytuose. Vienintelė išeitis Baltarusijai – finansinė Rusijos pagalba. Oficialioji Maskva lyg ir duotų baltarusiams pinigų. Bet atsakykite į klausimą: ar jūs asmeniškai investuotumėte maždaug dešimt milijardų JAV dolerių į valstybę, kuri netgi Rusijos požiūriu yra visiškai neprognozuojama?

Manau, kad Maskvoje ilgainiui suvokta, jog Baltarusijos AE – neįgyvendinamas projektas. Tada Rusija ėmė analizuoti galimybę AE pastatyti Kaliningrado srityje. Tačiau kaliningradietiškas projektas išvis neturi jokios logikos. Pinigų jam Rusija gal ir rastų.

Galų gale Rusija tas lėšas investuotų ne kur nors į svetimą teritoriją, o į savąją. Bet ten pastačius atominę jėgainę kiekviena pagaminta kilovatvalandė būtų perviršinė. Kaliningradui tikrai nereikia tiek daug elektros energijos.

Tada Rusija prabilo, esą Kaliningrade pagaminama elektros energija bus eksportuojama. Leiskite paklausti – kaip? Kaliningradas neturi jungčių su išoriniu pasauliu, išskyrus dvi silpnas linijas, jungiančias jį su Lietuva. Rusija tvirtina, kad stiprins šias jungtis, Lietuvos vidaus tinklus, idant galėtų prieiti prie lietuviškosios Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, Lietuvos statomų jungčių su Švedija ir Lenkija. Tačiau viso šito Rusija negali padaryti be mūsų, lietuvių, sutikimo. O Lietuva įgyvendina visai kitus projektus. Mes savuosius įgyvendiname tikrai ne tam, kad patenkintume rusiškuosius. Mes statome savąją atominę jėgainę siekdami kuo mažiau priklausyti nuo Rusijos užgaidų.

Taigi, žvelgiant į Kaliningrado projektą, jis akivaizdžiai nelogiškas, ekonomiškai bevertis. Kaliningradas teturi tris galimybes. Pirma galimybė: izoliuotis nuo Baltijos valstybių ir tapti uždara energetine sala. Bet tai rizikinga, nes atsitikus avarijai visa sritis gali likti be šviesos. Antra galimybė: kartu su Baltijos valstybėmis integruotis į Vakarų sistemas. Tai atrodo techniškai palankiausia.

Trečias variantas – pats niūriausias. Kaliningrade vis dėlto pastatoma atominė jėgainė, tokiu būdu sutrukdoma Lietuvai pasistatyti savąją AE, ir trys Baltijos valstybės tebelieka Rusijos įtakos zonoje. Bet tai jau būtų geopolitinis Rusijos tikslas. Mums labai nenaudingas, kadangi su pigia elektros energija iš Rusijos gali ateiti ir „saulė iš Rytų“.

Mėginant apsupti Lietuvą atominėmis Kaliningrado ir Baltarusijos jėgainėmis visuomenė, be jokios abejonės, pradės svarstyti, ar tai – saugu, juo labiau, kad ir mes siekiame statyti savąją jėgainę. Visuomenei kils klausimų, ar ne per daug trijų atominių elektrinių tokioje mažoje teritojoje.

Čia įžvelgčiau tokią intrigą: visuomenės protestus prieš nelogiškus, neskaidrius Baltarusijos ir Kaliningrado srities projektus siekiama paversti protestais, nukreiptas prieš branduolinę energetiką apskritai. Ši idėja dabar kaip tik ir įgyvendinama. Turint galvoje, kad Baltarusijoje – pati tikriausia diktatūra, Rusijoje – autoritarizmas, o Lietuvoje – demokratinė santvarka, nuo rusiškų propagandinių išpuolių labiausiai kentėsime mes, lietuviai, nes, sukūrus tokias politines intrigas, demokratija nepajėgi apsiginti. Rusijos sugalvotos intrigos prigis būtent demokratinėje Lietuvoje. O tai reiškia, kad mes būsime verčiami prisitaikyti prie Kaliningrado projekto.

Visuomenės nuomonių apklausos byloja, jog Energetikos ministeriją lietuviai dabar laiko viena iš neskaidriausių, nors ši ministerija – pati naujausia.

Apklausos atspindi visuomenės nuomonę, bet ne realius faktus apie korupciją, paperkamumą ar nepatikimumą. Nepamirškime, kas visuomenės nuomonę formuoja ir galų gale suformuoja. Ogi žiniasklaida. Žiniasklaida šiuo metu labiausiai „pliekia“ Energetikos ministeriją, todėl visuomenei ir atrodo, kad ši įstaiga prasčiausiai dirba.

Ar jėgos, propaguojančios bei remiančios atsinaujinančių energijos šaltinių gamybą, smerkia atominės jėgainės statybos planus?

Vietiniai ir atsinaujinantys energijos ištekliai yra bendro energetinio savarankiškumo dalis. Jokiu būdu jie neprieštarauja atominės jėgainės statybai. Mums būtina pasinaudoti tuo, ką duoda pati gamta. Bet atsinaujinančių energijos šaltinių gamybą reikia plėtoti kaip alternatyvą ne branduolinei energetikai, o iškastiniam organiniam kurui.

Ar būsiu teisus, jei pasakysiu, jog branduolinės ir atsinaujinančios energetikos šalininkus šiandien norima specialiai sukiršinti?

Manau, kad taip. Nesuprantu, kodėl atsinaujinančių energijos šaltinių propaguotojai pagrindiniu savo priešu laiko atominę jėgainę. Pagrindinis jų priešas turi būti labiausiai žemės išteklius alinanti tradicinė energetika – iškastinis kuras. Žemę mes aliname naudodami išteklius, kurie neatsinaujina – dujas, anglį, mazutą. Žaliosios energetikos puoselėtojai labiausiai turėtų pykti ant tų, kurie naudoja būtent šį, iškastinį, kurą. Saugiai eksploatuojama branduolinė energetika yra bene žaliausia energetikos rūšis.

Kaip vertinate brolių Garbaravičių poziciją?

Jie – verslininkai. Nieko jiems prikišti neturiu. Bet reikia žinoti, kad jie prekiauja būtent rusiška elektros energija, ir jų interesas – išlaikyti sau atvirą rinką. Kitaip tariant, jiems naudinga, kad Lietuvai reikia rusiškos elektros energijos.

Išgirdęs žinią, jog politinio prieglobsčio Lietuvoje paprašė vienas Kaliningrado srities visuomenininkas, nusistatęs prieš AE statybą buvusioje Mažojoje Lietuvoje, iš karto pamaniau, kad čia – galbūt rusiška provokacija, kurią Rusija ilgainiui panaudos savo tikslams. Bet savo oficialiame pareiškime Jūs tvirtinate, jog pono Michailo Kostiajevo prašymą dėl politinio prieglobsčio suteikimo Lietuva turėtų svarstyti labai rimtai.

Rusijos reikalas – į Lietuvą infiltruoti provokatorius, o mūsų reikalas – imtis veiksmingų kontrveiksmų prieš galimas provokacijas. Arba yra dar viena patarlė: laikyk priešą šalia savęs, kad galėtum jį nuolat stebėti ir kontroliuoti.

Žinoma, čia yra tik mano asmeniniai samprotavimai ir improvizacijos. Mano atsakymas į šį klausimą būtų toks: M. Kostiajevas pagarsėjo kaip visuomenininkas, siekiantis atkreipti dėmesį į Rusijos valdžios savivalę ir visuomenės  nuomonės nepaisymą plėtojant „Baltijos“ atominės jėgainės projektą. Negalima atstumti tų, kurie nori gyventi demokratinėje visuomenėje. Mūsų pareiga – tokiems žmonėms padėti.

Tokių rusų nerimas man suprantamas. Rusija dar neužbaigusi maždaug trisdešimties atominių jėgainių statybos darbų savo teritorijoje. Daug Rusijos vidaus tinklų nematę remontininko rankų nuo pat Antrojo pasaulinio karo metų. Logiškai mąstant, tegul sutvarko tai, kas pirmiausiai būtina, ir tik tada tegul mąsto apie naująsias statybas. Tad rusų priešinimasis „Baltijos“ jėgainės statybos planams Kaliningrado srityje – natūralus, sveikintinas, remtinas. Iš kokios pusės bepažvelgsi, AE statyba Kaliningrade – tikrai ne ekonominis, o būtent geopolitinis projektas. Beje, Lietuvai gyvybiškai pavojingas.

Naudodamasis proga norėčiau dar pridurti, jog „šaltasis karas“ šiandien galbūt net nuožmesnis, nei praėjusiame šimtmetyje. Turime būti budrūs, nes Rusija iš tiesų moka „plauti smegenis“.  Ji tai įrodė jau ne kartą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija