„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2012 m. kovo 30 d., Nr.3 (246)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Kuo ginsimės nuo „draugiškų“ kaimynų

Linas ŠALNA

Valstybę purtantys partijų vadų ginčai kenkia ne jų interesams, bet dar labiau pačiai valstybei. Per 20 nepriklausomybės metų įvairių grėsmių nė kiek nesumažėjo, netgi padaugėjo, jos tapo susijusios tarpusavyje – susipynusios kaip Gordijaus mazgas. Deja, jo atrišti negalima vienu rankos mostu – jos kol kas neišsprendžiamos. Šįkart panagrinėsime Lietuvos valstybės saugumą karine prasme.

Šią savaitę krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kaip ir anksčiau ne kartą yra sakiusi, pareiškė, kad esant dabartiniam gynybos finansavimui po kelerių metų gali tekti svarstyti kariuomenės mažinimo klausimą, nors ir dabar kariuomenė yra per maža. Tokie valstybės saugumui grėsmę keliantys dalykai vyksta minint aštuntąsias Lietuvos narystės NATO metines. Ministrė teisingai pastebėjo, kad, jeigu „dar dvejus trejus metus tęsis tokia padėtis, kokia yra dabar su finansavimu“, tai Lietuva turės apsispręsti dėl kariuomenės dydžio. Ir jeigu kariuomenė, kokia yra dabar, yra labai nedidelė, netgi per maža, ir jos finansavimo „pyrage“ per 60 proc. sudaro išlaidos vien tik personalo išlaikymui, tai ilgai tą ištverti „jokia kariuomenė nelabai gali“. Juk kariuomenė turi treniruotis, kariai turi dirbti savo darbą, „negalima vien tik pravalgyti pinigų“, – pastebėjo R. Juknevičienė. Ministrė taip pat pažymėjo, kad nepakankamas gynybos finansavimas yra didžiausias iššūkis Lietuvos narystės NATO kontekste. „Nenoriu būti blogu pranašu, bet jeigu klausimas ir toliau nebus sprendžiamas, tegu ir pamažu, bet nuosekliai, visi tie teigiami pokyčiai strateginiame lygmenyje liks be praktinio įgyvendinimo“, – sakė R. Juknevičienė.

Ministrė atkreipė dėmesį ir į tai, kad NATO nėra pateikusi, kokią bendrojo vidaus produkto dalį Lietuva skiria gynybai, tačiau, nepaisant skaičiavimų metodikos, ši dalis nesiekia 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Gynybos biudžetui priskyrus net ir Valstybės sienos apsaugos bei Viešojo saugumo tarnyboms skiriamas finansavimo dalis, vis vien bendros išlaidos nesiekia nė vieno procento – tai sudaro tik 0,95–0,97 proc. BVP. Jeigu būtų vertinama tik Krašto apsaugos ministerijos (KAM) asignavimai, jie sudaro vos 0,75 procento. Lietuva tarp NATO šalių pagal gynybai skiriamos BVP dalies procentinę išraišką yra priešpaskutinėje vietoje – mažesnį rodiklį yra nurodęs tik Liuksemburgas, turintis vos pusantro šimto karių kariuomenę. NATO šalių vidurkis – 2,8 procento. Lietuvos gynybos finansavimas yra vienas mažiausių ir Vidurio Europos regione – Latvija skiria 1,2 proc. BVP šalies gynybai, Estija – 1,9, Lenkija – 1,7 proc., Baltarusija – 1,5 proc., Rusija – 3,5 proc. Todėl Lietuva už skyrimą itin mažai lėšų krašto apsaugai ne kartą yra sulaukusi kritikos.

Premjeras Andrius Kubilius neseniai pareiškė, kad kitais metais biudžete atsiras papildomų lėšų krašto gynybai. Antradienį interviu Lietuvos radijui, klausiamas, ar yra realių galimybių šiuo metu didinti gynybos finansavimą, jis sakė: „Gynybos finansavimas, kaip ir kitų sričių finansavimas, yra numatomas kiekvienų metų biudžete. Aš tikiu, kad kitų metų biudžete mes turėsime daugiau galimybių spręsti ir šios srities finansavimo reikalus...“. Aišku, tikėti reikia, bet svarbiau yra tai, kad jau trejus metus „krizė vis dar tęsiasi“ ir lėšos krašto apsaugai ne tik nedidinamos, bet, priešingai, mažinamos. Dar pernai interviu Estijos dienraščiui „Postimees“ premjeras A. Kubilius, paklaustas, ar Lietuvos kariuomenė dar nebadauja, su humoru atsakęs: „Kariuomenė susitvarko, tačiau kiekvienas ministras turi reikalauti papildomų lėšų, o ministro pirmininko pareiga – atsisakyti jas duoti“. Kalbėdamas rimtai, jis sakė: „Artimiausiu metu mes negalime pagerinti valstybės gynybos finansavimo, nes biudžeto deficitas vis dar lieka labai didelis, maždaug 5 procentai nuo BVP. Visų pirma mes turime įveikti per didelį biudžeto deficitą ir tuomet, žinoma, prioritetine sritimi taps gynybos finansavimas“. Nors Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija nepalaikė privalomosios karo tarnybos atsisakymo, per trejus metus taip ir nebuvo atšauktas buvusio socialdemokratų krašto apsaugos ministro Juozo Oleko įsakymas panaikinti privalomąją karo tarnybą. Kaip ir galima buvo tikėtis, Vyriausybei vadovaujant „krizių premjerui“ A. Kubiliui, tas „nepalaikymas“ liko tik kalbomis. Nuo tada, kai 2008 metų rudenį J. Oleko sprendimu privalomasis šaukimas į Lietuvos kariuomenę buvo sustabdytas, dabartinė Karšto apsaugos ministerijos vadovybė vis teigia, jog reikia spręsti galvosūkį, kaip parengti pakankamą šalį ginti pasirengusių piliečių skaičių.

Ar kaip nors atsiliepiame į tai, ką sako NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas? Jis konstatuoja lėšų, skiriamų Lietuvos krašto apsaugai, nepakankamumą, reikalauja stiprinti gynybinius pajėgumus.

Šiuo metu Lietuvos kariuomenėje yra 7700 profesionalių karių, 4215 savanorių. Tuo metu su Lietuva besiribojančiame Rusijos eksklave Karaliaučiuje yra dislokuota apie 25 tūkst. karių. Tai – aukščiausios parengties pajėgos. Nei Baltijos šalys, nei NATO neplanuoja tokių karinių pajėgumų. Lietuvos kaimynystėje auganti Rusijos karinė galia, kaip pripažįsta ministrė, lemia neigiamą pokytį regiono saugumo aplinkoje. Kaliningrado srityje yra dislokuotas naujas zenitinių raketų kompleksas S-400, keičiantis gynybinį potencialą šiame regione, dislokuojami modernūs povandeniniai laivai, taip pat artimiausiu metu numatoma dislokuoti žemė–žemė tipo raketų „Iskander“ kompleksą. Ir toliau, be abejo, yra išlaikomas taktinis branduolinis ginklas, jo instaliacijos Karaliaučiaus krašte. Pastebima, kad virš Baltijos jūros itin suaktyvėjo Rusijos karinės oro pajėgos.

Akivaizdu, kad strategija, kai NATO neplanuoja ir nevysto tokių atremiančių pajėgumų ir puolamosios ginkluotės, kaip pastaraisiais metais stebima Rusijos pusėje, veda į Lietuvos saugumo pozicijų silpnėjimą. Rusijos Federacijos dar iš sovietinio laikotarpio paveldėti taktinio branduolinio ginklo įtaisai gali kelti tarptautinės visuomenės nerimą ir rūpestį, tačiau prie „taikingos“ Rusijos politikos į tą Lietuvos pašonėje, Kaliningrado srityje, stiprinamą karinę galią niekas jau nekreipia dėmesio. Lietuvos ir Baltijos regiono saugumą galėtų sustiprinti Švedijos „neutralumo politikos atsisakymas“, aktyvus Jungtinės Karalystės įsitraukimas į Šiaurės Europos gynybinį bendradarbiavimą bei NATO parengtus Baltijos šalių gynybos planus. Bet kol kas tai lieka tik popierine gynyba. Didžioji dalis Europos šalių ginkluotės yra praeito šimtmečio antros pusės technologijų lygyje. Kai kurios naujų technologijų ginkluotės rūšys yra labai sudėtingos, brangios ir atskirai ne visoms šalims įperkamos. Tad kalbėti apie šiuolaikišką Lietuvos apsiginklavimą yra sunku. Ypač tada, kai tam net neskiriama pakankamai lėšų. Tik priešraketinės gynybos sistemų diegimas Europoje, kaip grynai JAV produktas, realiais veiksmais patvirtintų savo įsipareigojimų partnerėms laikymąsi. Tačiau JAV, išgyvendamos krizę, priverstos taupyti savo lėšas ir mažina išlaidas gynybai. Kol kas planuojama, kad per dešimt metų gynybos biudžetas bus sumažintas apie 500 milijardų dolerių, ir jau dabar yra paskelbta, kad iš Europos bus išvestos dvi brigados. Amerikos kariuomenės mažinimas apima praktiškai visas kariuomenės rūšis, bet dar blogės, jeigu JAV nuo 2013 metų pradžios nepradės veikti sekvestracijos įstatymas. Tada gynybos išlaidos dešimčiai metų būtų automatiškai mažinamos dar maždaug 600 milijardų dolerių. Todėl tam, kad dabartiniai NATO pajėgumai būtų išlaikyti, yra būtina JAV apkarpymus kompensuoti Europos lėšomis. Visos šalys kalba tik apie NATO sutarties 5 straipsnį, įpareigojantį „kolektyvinį saugumą“, tačiau neįvertina situacijos, kad partneriai, išskyrus JAV, neturi tam pakankamų pajėgumų ir galėtų padėti tik sprendžiant nedidelio, lokalaus konflikto problemas.

Nors paskutinėje Miuncheno konferencijoje buvo pritarta neterminuotam oro policijos misijos vykdymui Baltijos šalyse, kas ketverius metus atliekant misijos peržiūrą, tačiau negalima pamiršti, kad partneriams tai – nemenkos papildomos išlaidos. Todėl ir Lietuva privalo didinti savo, kaip priimančios šalies, indėlį į šią misiją. Prie to kažkiek tikriausiai prisidės ir Estija bei Latvija, vis dėlto, kadangi tai siejasi su tam tikros infrastruktūros plėtra, didžioji finansinės naštos dalis atiteks Lietuvai. Tačiau kol kas Lietuva net negali sudaryti sąlygų pilnavertėms treniruotėms partneriams, dalyvaujantiems misijoje Zokniuose. Kaip sako Lietuvos karo specialistai, Baltijos šalys turėtų sudaryti sąlygas skraidyti viršgarsiniais greičiais, įsteigti poligonus šaudymams ir bombordavimams, pateikti oro taikinius ir užtikrinti šimtaprocentinį mūsų teritorijos radiolokacinį dengiamumą bei sudaryti optimalų dengiamumą valstybės prieigose. Visa tai pareikalaus ne vieno milijono litų, o jų Vyriausybė kol kas neskiria. Tai yra tikrai ne vienos Krašto apsaugos ministerijos problema, o visos Vyriausybės.

Nederėtų pamiršti, kad puolami silpnesni, o stipresnius pirmiausiai bandoma susilpninti ir tik po to pulti. Puikus susilpninimo pavyzdys yra Europos priklausomybė nuo Rusijos energetinių šaltinių ir tuo pačiu kai kurių Europos valstybių nepagarba mažesniems koalicijos partneriams. Štai Prancūzija replikuoja Lietuvai apie praleistą Lietuvos galimybę patylėti, Vokietija palaiko dujotiekio tiesimą Baltijos dugnu, Prancūzija Rusijai parduoda laivą „Mistral“. Kai tokių pavyzdžių susikaupia daug, kyla klausimas, ar tikrai ta Europa yra tokia vieninga. Kai NATO ir Europa nesutaria dėl saugumo Rusijos politikos atžvilgiu, sparčiai besivystanti Kinija vis didina savo kariuomenės finansavimą, ji toli pažengusi naujausių technologijų diegime, o tai neišvengiamai prives prie jėgų persiskirstymo. Galima manyti, kad 2018–2020 metai taps rimtų išbandymų metais. Tai neišvengiamai artėja, tačiau Lietuva į priekį nežengia. Esami kariuomenės vienetai nesukomplektuoti ir net neplanuojama jų sukomplektuoti iki 2017-ųjų. Kariuomenės rezervas egzistuoja tik popieriuje. Paskelbus aliarmą bet kuriam daliniui ir davus užduotį išsiskleisti gynybai už kokių 100 km nuo jų dislokavimo vietos, tai nebus padaryta. Mėgstama sakyti tik bravūriškas kalbas. Esą mus visi giria ir mes esą tapome stipresni net už anglus ar vokiečius. Iš tiesų esame labai ribotų galimybių valstybė ir kol kas nesiseka jų išplėsti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija