„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2012 m. gegužės 25 d., Nr.5 (248)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Broliais vadinti galime tik latvius

Linas Kojala – „Dešiniosios
minties“ centro atstovas. Šis
judėjimas – intelektualus
valstybiškai mąstančių žmonių
judėjimas, vienijantis plataus
spektro dešiniųjų pažiūrų
Lietuvos piliečius

Gegužės 4-ąją Seime surengta išties aktuali konferencija „(Ne)gęstanti Lietuvos ir Latvijos brolybė“. Konferencija skirta Latvijos nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos dienai paminėti. Skelbiame žurnalisto Gintaro Visocko interviu su „Dešiniosios minties centro“ atstovu Linu KOJALA, dalyvavusiu minėtame renginyje.

 

Kaip vertinate dabartinius Lietuvos ir Latvijos tarpusavio santykius, kaip normalius ar kaip nepakankamus, per silpnus?

Valstybių bendravimas yra dalykiškas. Visgi Lietuvos ir Latvijos santykius derėtų vertinti ne taip pat, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos ir Čekijos. Lietuvių ir latvių tautos yra broliškos, tad turėtų būti siejamos ypatingo ryšio, nesusiformuojančio vien tik įgyvendinant brangius strateginius projektus ar siekiant naudos Europos Sąjungos (ES) struktūrose. Per ilgus šimtmečius taip jau susiklostė, kad broliais galime vadinti tik latvius, tad jie turėtų būti mūsų, o mes – jų atrama daugelyje situacijų. Kitaip tariant, santykiai turi būti grindžiami ne vien išskaičiavimu. Deja, to emocinio ryšio stokojame ne tik politiniame, bet kartais ir visuomeniniame lygmenyje.

Kas ir kodėl trukdė rimtesnei Lietuvos ir Latvijos draugystei sovietmečiu, žinome. O kas šiandien trukdo mūsų nuoširdesniam bendravimui? O gal ir neįmanomi tvirtesni ryšiai?

Viena iš priežasčių – pragmatizmas. Siekiame savų interesų ir nepamąstome, kad palikdami nuošalyje artimiausius bičiulius ir, traktuodami juos kaip bet kurią kitą valstybę, griauname ypatingus saitus, kurių dirbtinai susikurti nepavyks. Jei šeimoje kiekvienas gyvena pats sau, šeima nebus tvirta ir galiausiai iširs, nors išlaikydami vienybę jos nariai pasiektų daug daugiau nei veikdami atskirai, be to, tikime mitais, apie kuriuos kalbėjo Arvydas Juozaitis, o jie kuria iškreiptą vaizdą ir stereotipines baimes.

Tiesa, reikia paminėti, kad dabartinėje Vyriausybėje yra žmonių, kuriems Latvija tikrai yra svarbi, todėl einama link kultūrinio ir politinio bendradarbiavimo. Visgi sunku tikėtis, kad įvykus permainoms po rinkimų šie darbai tęsis, kadangi jaučiama ilgalaikės, bendros politikų strategijos stoka. Reikia tikėtis, kad padėtį bent iš dalies pataisys neseniai URM pristatyta studija apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas.

Pastaruoju metu atsitinka net taip, kad mes, lietuviai ir latviai, tarpusavyje pasipykstame. Pavyzdžiui, dėl banko „Snoras“. Kokios Lietuvos ir Latvijos draugystės perspektyvos? Ką turėtume nuveikti konkrečiai, kad, pavyzdžiui, vieni kitus geriau pažintume, labiau derintume užsienio politiką, ekonominius klausimus, keistumės publikacijomis?

Perspektyvos nėra niūrios. Visoje Europoje šiuo metu jaučiamas nerimas, kurį sukėlė ekonominė krizė bei socialiniai neramumai. Net ir Prancūzijoje stiprėja politikai, abejojantys solidarumą pabrėžiančios ES vykdoma politika, jų tonas – akivaizdžiai nacionalistinis, pagrįstas vien tik savų interesų gynimu. Sykį tai jau matėme, kai didiesiems žaidėjams nerūpėjo Baltijos šalių ar net bendri ES interesai tiesiant dujotiekį „Nord Stream“.

Kylant tokioms ilgalaikėms problemoms Lietuvai neverta tikėtis toli Vakaruose įsikūrusių valstybių supratimo ar palaikymo. Norint nepalūžti, reikės ieškoti paramos tarp savų. O tokių „savų“ turime nedaug. Žinoma, jau dabar reikia stengtis, kad nenutoltume vieni nuo kitų. Bendradarbiavimo perspektyvų studijoje yra numatyta, kaip stiprinti Lietuvos ir Latvijos ryšį, penktadienio konferencijoje taip pat iškėlėme kelias idėjas, kurios turėtų būti užfiksuotos dokumente.

Ar Latvija taip pat siekia rimtesnės tarpusavio draugystės, ar tai – tik Lietuvos pageidavimas?

Abi valstybės tuo turėtų būti suinteresuotos vienodai. Lietuva yra šiek tiek didesnė valstybė, tačiau neturime jaustis viršesni. Priešingai, jei jau įsivaizduojame save kaip vyresnįjį brolį, mes turėtume imtis iniciatyvos ir parodyti pavyzdį, kuriuo sektų latviai.

Kokia pagrindinė tokių konferencijų nauda? Ar jos populiarios, ar susidomi žiniasklaida?

Ši tema nėra „saldainis“ žiniasklaidai. Kadangi nėra grindžiama pigiomis kontroversijomis, joje nėra skambių pareiškimų, kurie tuoj pat patrauktų didelės visuomenės dalies dėmesį. Ji sudėtingesnė, atsižvelgianti į istorinį, kultūrinį kontekstą bei analizuojanti implikacijas ateičiai. Dėl šių priežasčių tikėtis populiarumo sudėtinga.

Visgi populiarumas nėra mūsų tikslas. Džiaugiuosi, kad renginyje dalyvavo žmonės, puikiai išmanantys santykių su Latvija problematiką, pažįstantys šią šalį iš vidaus. Buvo iškelta nemažai problemų ir pasiūlyta sprendimų, kuriuos, tikimės, surašysime dokumente ir žengsime pirmuosius žingsnius link realių veiksmų. Pavyzdžiui, kalbėta apie būtinybę Lietuvos ir Latvijos bendravimą stiprinti kuriant savotišką dvišalę asamblėją, per Lietuvos televiziją rengiant laidą apie Latviją, gerinant galimybes Lietuvoje mokytis latvių kalbos ir pan.

Kokie numatomi artimiausi renginiai stiprinant Lietuvos ir Latvijos bičiulystę?

Artimiausias tikslas – parengti dokumentą, kuriame išdėstytume šios konferencijos nutarimus. Tikiuosi, kad po kurio laiko galėsime dar kartą susėsti ir pasvarstyti, kaip sekėsi įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija