Iškalbingas tylėjimas

Gegužės 13 dieną Stambule įvyko precedento neturėjęs renginys: 450 delegatų bei tų Kaukazo diasporų atstovų, kurie palaiko ginkluotą Kaukazo Imarato (KI) modžahedų kovą, susirinko į savo pirmąjį tarptautinį kongresą. Įvykį tiesioginiame eteryje internete transliavo svetainės „Kavkazcenter“ (KC) ir „Iskander“, jį peržiūrėjo per 120 tūkstančių interneto vartotojų.

Renginys unikalus tuo, kad nuo pat KI paskelbimo 2007-aisiais ir po to, kai 2011 metais JTO Saugumo Taryba priskyrė jį prie „teroristinių junginių“, KI šalininkai organizavo pirmą viešą politinę akciją ir atvirai pareiškė, kad teiks savo paramą.

Iki pat šios dienos Rusija dėjo ir tebededa didžiules pastangas, kad KI būtų izoliuotas. Ji visais būdais stengiasi tuoj pat užgožti net ir menkiausią užuominą apie politinę kristalizaciją bet kokių struktūrų, kurios gali palaikyti Kaukazo modžahedus. Maskva atkakliai siekia užblokuoti KC agentūrą, vadina ją „Kaukazo Imarato ruporu“. Kaip tik Stambulo kongreso išvakarėse oficialus Rusijos atstovas JTO Čurkinas Saugomo Tarybos posėdyje pareikalavo uždaryti KC. Negali būti abejonės, kad Tarptautinis Kaukazo Kongresas yra Maskvai kur kas svarbesnė ir skaudesnė tema nei iš visų pusių blokuojama KC svetainė, tačiau Rusija šį įvykį nutylėjo.

Susidaro įspūdis, kad Maskvoje paprasčiausiai niekas nežino, kaip dabar reikia reaguoti. Pareiškus oficialų protestą, į Kongresą būtų ne vien tik atkreiptas dėmesys, jis būtų sureikšmintas informaciniame bei politiniame lauke, atsirastų nereikalinga įtampa tarp dabartinio nelegitimaus Kremliaus režimo ir Turkijos. Kita vertus, tylėjimas negali reikšti susitaikymo su įvykusiu faktu.

Situacijos pikantiškumą sustiprina visuotinė (ne tik Rusijos) masinio informavimo priemonių tyla. Jei visi laukia Kremliaus „teisingo“ tono ir krypties, tai Vakarų masinio informavimo priemonių tyla (išskyrus Turkiją, kurioje Kongresas ir jo rezultatai buvo plačiai aptariami) tiesiog kelia smalsumą. Tyli landusis Reuteris ir kitos Vakarų medijos, nuolat informuojančios apie kur kas menkesnius su Kaukazu susijusius įvykius. Neteko žado ir „pats teisingiausias“ Gruzijos Pirmasis informacijos kanalas PIK, kuris laiko savo pareiga stebėti ir aiškinti kiekvieną „nusičiaudėjimą“ iš smulkių čečėniškos nacionaldemokratijos sukčių pusės arba net skirti ištisus naujienų blokus kokiems nors nereikšmingiems atsitikimams, tačiau sugebėjo „nepastebėti“ stambaus politinio renginio, svarbaus pačios Gruzijos interesams.

PIK gėdingai nutylėjo įvykį, kuris objektyviai turi didelę reikšmę visam Kaukazui su akivaizdžia rimtų pasekmių perspektyva. PIK skandalingai pralaimėjo pirmąjį rimtą tiesos ir objektyvumo testą. Bendrakaukazietiško telekanalo statusas – ne gruzinų dantims. PIK tėra provincialus propagandinis Gruzijos valdžios instrumentas. Tarptautinis Kaukazo kongresas pademonstravo, kad demokratiškiausios ir tesingiausios medijos turi draudžiamų temų.

Rusijos ir Vakarų masinio informavimo priemonių tyla gali turėti kelias priežastis. Versija, kad įvykis nereikšmingas, neįtikėtina, ypač atsižvelgiant į tai, kad Rusija tiesiog terorizuoja Vakarus ir JAV reikalaudama imtis kraštutiniausių priemonių prieš Kaukazo Imaratą. Šių Rusijos reikalavimų statusą galima įvertinti ir tuo, kad net nežymią Kavkazcentro svetainės problemą Maskva reguliariai kelia į JTO Saugumo Tarybos lygmenį.

Sąmoningo ignoravimo versija yra galima, nes tai – viena iš kontrpropagandos formų. Jei kuris nors įvykis neatspindėtas medijose, jo tarsi ir nėra. Manoma, kad net ir neigiamas reagavimas į nepageidaujamą faktą gali jį sureikšminti, pareklamuoti.

Vis dėlto šiuolaikinėmis interneto ir globalinių komunikacijų sąlygomis ignoravimo taktika neproduktyvi. Visiškai nutylėti kokį nors faktą ar įvykį šiandien praktiškai neįmanoma, todėl dažniausiai ignoravimas askleidžia pozicijų silpnumą, nežinojimą, kaip tinkamai reaguoti į įvykius.

Priešiškumo versija labiausiai tikėtina, nes niekas iš dabartinių Kaukazo regiono atstovų nenori, kad atsirastų dar vienas savarankiškas politinis subjektas, juo labiau – islamiškas. Žaidėjus visai tenkina Kaukazo „kovotojų“ („sukilėlių“, „teroristų“) marginalinis statusas, o bet kokia politinio savorankiškumo apraiška suvokiama kaip tiesioginis pavojus. Tyla šiuo atveju yra signalas, kad Kaukazo Imarato šalininkų politinis aktyvumas suvoktas negatyviai.

Niekas iki galo netikėjo, kad Stambule gali būti organizuotas tokio lygio renginys, remiantis Kaukazo Imaratą. Atsižvelgiant į tai, kad KI yra JTO „juoduosiuose sąrašuose“, o jo lyderis Dokku Abu Usmanas paskelbtas „teroristu“, pats kongreso sušaukimo faktas, atvirai remiant Kaukazo Imaratą ir Dokku Umarovą, atrodė neįtikėtinas.

Tačiau renginys įvyko. Kongresas priėmė tokias rezoliucijas, kurių neįmanoma ignoruoti. Užtenka vien tik paskelbimo, kad ginkluotas pasipriešinimas Rusijos agresijai yra teisėtas, kad Kaukazo diasporos visokeriopai rems Kaukazo modžahedus. Kol politikai „suvirškins“ šį įvykį ir apsispręs, kaip į jį reaguoti, medijos laukia ženklo, koks „teisingas“ tonas turėtų suskambėti.

Labai reikšminga, kad Vakarų ir Rusijos masinio informavimo priemonės pasirodė nepasiruošusios net ir tam, kad konstatuotų patį faktą be jokių jo vertinimų. Tai irgi yra suprantama, nes net ir paprasta informacija apie įvykusį Kaukazo Imarato šalininkų kongresą turi propagandos elementą teigiamajame kontekste.

Dėl tų pačių priežaščių tyli Gruzijos medijos, pretenduojančios būti objektyvia alternatyva melagingai rusų propagandai. Tačiau Gruzija nėra savarankiškas politinis subjektas! Būtent tai ir atspindi jos informacijos resursai. Vyresnieji Vakarų draugai tyli, todėl tyli ir Gruzijos medijos, nežinodamos nei ką sakyti, nei kaip reaguoti.

Norėtųsi priminti svarbesnes rezoliucijas, kurios yra įrašytos į Stambulo Kongreso Deklaraciją:

– Tarptautinis Kaukazo Kongresas (TKK) atmetė Rusijos teisę okupuoti Kaukazą. Jis paskelbė neteisėta tiek Rusijos bendrą valdžią Kaukaze, tiek marionetinius režimus vietose. Yra paskelbta, kad TKK pripažįsta Kaukazo Imaratą kaip vienintelę teisėtą valdžią Šiaurės Kaukaze.

– Tarptautinis Kaukazo Kongresas viešai pasveikino Kaukazo Imarato amyrą Dokku Umarovą kaip ankstesnių teisėtos ginkluotos Kaukazo musulmonų kovos lyderių įpėdinį ir tęsėją.

Dar du labai svarbūs Stambulo Deklaracijos punktai:

– Tarptautinis Kaukazo Kongresas paskelbė: „Pripažindami, kad pasipriešinimas okupacijai ir priespaudai yra svarbiausia žmogaus teisė, mes remsime kovą prieš Rusiją ir jos pakalikus tol, kol ši kova vyksta teisėtose islamo ribose“.

– TKK pasmerkė 2008 metų Rusijos agresiją prieš Gruziją, sukūrė nuolatinį komitetą ir paskelbė, kad rems Kaukazo Imaratą visomis įmanomomis politinėmis, akademinėmis ir kultūrinėmis pastangomis.

Pagal „Kavkazcenter“ 2012 05 15 publikaciją parengė Letas Palmaitis

© 2012 „XXI amžius“