Ekonominės socialinės perspektyvos optimizmo neteikia

Nors į Seimą besiveržiantys valdančiųjų partijų (čia turime galvoje ir vadinamąsias opozicines) atstovai ir vadai visaip giria ekonominę ir finansinę šalies padėtį, netgi, A. Kubiliaus pavyzdžiu, rožinėmis spalvomis piešia Lietuvą po 20 metų (Lietuva–2030), bet daugybė ekonominių ir dvasinių rodiklių patvirtina, kad tautos potencija naikinama, stingdomas jos tikrasis proveržis, silpninamas verslo potencialas, ardoma lietuvių bendruomenė. Darbo ir socialinių tyrimų instituto, bendradarbiaujant su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA), atlikto tyrimo „Šalies regionų demografinės struktūros ir emigracijos tendencijų palyginamoji analizė“ duomenys rodo, jog šiuo metu šalyje ekonomiškai neaktyvių gyventojų ir bedarbių skaičius pasiekė beveik 60 proc., o kai kuriuose rajonuose viršija 75 proc., mažesni miestai ir miesteliai tiesiog nyksta mūsų akyse ir dėl emigracijos, ir dėl demografinių tendencijų (mažo gimstamumo bei didelio mirtingumo), ir dėl „susiurbimo“ į vienintelę užimtumo požiūriu dar patrauklią vietą – Vilnių. Sparčiausiai gyventojų skaičius pastarąjį dešimtmetį mažėjo mažesniuose šalies miestuose – beveik 20 proc. Tokie miesteliai neteko apytikriai kas penkto gyventojo. Tai rodo spartų mažesniųjų Lietuvos miestų nykimą. Todėl kai kuriuose rajonuose – Akmenėje, Ignalinoje ir Pasvalyje – vienas dirbantysis išlaiko maždaug du pensininkus, o Vilniuje vieną pensininką išlaiko maždaug 2,34 dirbančiojo. Tai gali labai apsunkinti Lietuvos ekonomiką ruošiantis galimai naujos krizės bangai. Nuo 2007 metų užimtumas valstybės valdymo sektoriuje, skirtingai nei kitose srityse, nemažėjo. Švietimo, valdymo, gynybos ir socialinio draudimo sferoje bei sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veikloje 2011 metais buvo 302 tūkst. dirbančiųjų, tai sudarė 22 proc. visų dirbančiųjų šalyje. Dauguma šių sričių darbuotojų vėlgi „susikaupė“ Vilniuje.

Pristatydamas tyrimo rezultatus, ekonomikos analitikas, profesorius Rimantas Rudzkis aiškino, kad 2011 metų išankstiniais surašymo duomenimis, šalyje teliko 3,054 mln. gyventojų, nes, išaugus gyventojų emigracijai ir esant žemam gimstamumui, 2001–2012 metų laikotarpiu, išankstiniais vertinimais, šalyje buvo prarasta apie 14 proc., arba apie 487 tūkst., gyventojų. Analitikas sakė: „Per 12 metų gyventojų skaičius sumažėjo 14 proc. Tai primena karo metus. 3 proc. praradome dėl nepalankios demografijos, dar 11 proc. – grynai dėl migracinių procesų“. Toks gyventojų skaičiaus mažėjimas – rimta grėsmė „Sodrai“ ir šalies ūkio plėtrai. Ir visiškai aišku, kad į tokią padėtį atvedė A. Kubiliaus „antikrizinės“ priemonės, kai sutrikdant nusistovėjusią mokesčių sistemą, per dvi naktis 2008 metų gruodžio pabaigoje, pažeidžiant finansinių-mokestinių įstatymų priėmimo tvarką (kai mokesčių tarifai gali būti pakeisti tik po pusmečio) buvo priimti vadinamieji plokštieji mokesčiai, nenaudojami niekur pasaulyje, ir sudarytos ypač sunkios sąlygos verslui. Dėl to per pusmetį penkis kartus padidėjo nedarbas, daug Lietuvos žmonių buvo išvaryta užsidirbti duonos į svetimus kraštus, o Lietuvoje liko iš pašalpų pragyvenimą susikuriantys asmenys, dalis aktyvių, bet verslą vos išlaikančių darbdavių su 300 tūkst. versle dirbančių žmonių ir visa armija iš biudžeto maitinamų valdininkų, ministerijų darbuotojų, įvairių valdiškų įstaigėlių (priedėlių prie ministerijų ir departamentų), laiką veltui leidžiančių partinių prisitaikėlių. Aišku, daug išlaidų tenka pakloti ne tik pensininkams iš Sodros biudžeto (sumažinus užimtumą, šiam fondui pradėjo trūkti lėšų), bet ir medikams, pedagogams, muitininkams ir kitiems iš biudžeto išlaikomiems darbuotojams. Mažėjant gyventojų skaičiui jau dabar Lietuvoje trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Prof. R. Rudzkiui kelia nerimą tai, kad valdžios atstovai į šalies perspektyvas žiūri pro rožinius akinius: esą baigėsi krizė, auga vartojimas, Lietuva „pasirengusi“ naujai pasaulinei krizei, jei tokia kiltų. „Keista, kad ir politikai, ir analitikai lipa ant to paties grėblio. Ar jums tai negirdėta 1998 metais, 2008 metų rudenį? Buvo sakoma, kad Rusijos ir kitos krizės mūsų nepalies, nors ateina neramių žinių ir iš JAV, ir iš Europos“, – sakė R. Rudzkis. Analitikas pastebėjo, kad Lietuvos ūkis dar negrįžo į prieškrizinį lygį, realus darbo užmokestis nekompensuoja kainų kilimo, jau ketverius metus bloga padėtis dėl investicijų. Vienintelis puikus rodiklis – eksportas, tačiau jis pirmiausia auga į NVS šalis – liepos mėnesį ūgtelėjo 40 proc. Be to, galima suabejoti valdžios teikiama statistika apie vis didėjantį eksportą. Juk parduotuvėse lietuviškų gaminių beveik nėra – tik kiniška elektronika, itališka, ispaniška, švediška, prancūziška avalynė, drabužiai, kitos prekės. O kiek užsienietiškų automobilių išparduodama. Net ir turguose tik vasarą ar ankstyvą rudenį galima surasti lietuvišką obuolį ar mėsos gaminius – visa kita iš užsienio. Taigi duomenys apie eksporto didėjimą ir importo mažėjimą tikrai abejotini.

Nors įmonių ir gyventojų skola yra beveik 13 mlrd. litų, t.y. įsiskolinimas mažesnis nei 2008 metais, tačiau, prof. R. Rudzkio nuomone, yra akivaizdžios grėsmės: nebebus galima mažinti socialinių išmokų, bus sulaukta mažiau Europos Sąjungos paramos srautų, be to, gerokai išaugusios valstybės skolos tvarkymo išlaidos. Lygindamas šiandieną su 2008-aisiais, R. Rudzkis mato vieną teigiamą aspektą – ir įmonės, ir gyventojai šiandien įsiskolinę mažiau. „Tačiau pažiūrėkime į valdžios sektorių: jei prieš praėjusią krizę valdžios sektoriaus skola buvo 17,3 mlrd., tai šiuo metu jau 46 (mlrd. litų)“, – kalbėjo R. Rudzkis (tai reiškia, kad skola siekia apie tris mūsų valstybės metinius biudžetus, o kiekvienam Lietuvos piliečiui tenka po 15000 litų). Atėjus naujai krizės bangai, valstybė nebegalėtų tiek skolintis, taip pat nebebūtų galimybės mažinti pensijų ar socialinių išmokų. R. Rudzkis primena ir tai, kad artimiausiais metais mažės ES skiriamos paramos srautas. Todėl jis abejoja, ar Lietuvai šiuo metu reikia imtis Visagino atominės elektrinės projekto, pareikalausiančio gigantiškų lėšų. Ekonomistas ragina gerinti verslo ir investicinę aplinką, negąsdinti investuotojų nuolatiniais mokesčių sistemos kaitaliojimais, efektyvinti viešąjį sektorių. Valdantiesiems jis siūlo labiau apgalvoti pasiruošimą galimai krizei, didinti šalies konkurencingumą skatinant ekonomiką.

Ekonomikos analitikas R. Rudzkis stebisi optimistinėmis dalies politikų ir ekonomistų prognozėmis dėl Lietuvos ekonomikos perspektyvų ir ragina rengtis blogajam scenarijui. Žurnalistams analitikas sakė: „Man labai kelia nerimą tai, kad dabar Lietuvoje tiek dabartinės Vyriausybės atstovai, plačiąja prasme valdžios atstovai, tiek analitikai į Lietuvos perspektyvas žiūri pro rožinius akinius. Pažiūrėkite, kas labiausiai akcentuojama: viskas gerai, iš krizės išėjome, augame kone sparčiausiai Europoje, tuoj atsigaus vartojimas, viskas bus gerai, jokių bėdų nenusimato. Tikrai ne taip“. Visiškai be reikalo valdančioji partija akcentuoja, kad šiuo metu Lietuva daug geriau pasirengusi naujai pasaulinei krizei, jei tokia kiltų. Yra maždaug 50 proc. tikimybė, kad kitąmet JAV susidurs su recesija ir tai neišvengiamai sukels ją Europos Sąjungoje, o tai labai sunkiai atsilieps nepasirengusiai Lietuvai. R. Rudzkio teigimu, šiandien ateina neramios žinios iš JAV, Kinijos ir Europos. „Jeigu pasaulis kris į recesiją, reikia suprasti, su labai dideliais sunkumais susidurs ir Rusija, kuri yra viena iš mūsų plačių eksporto rinkų. Tai Lietuvai atsilieps labai skaudžiai“, – perspėjo analitikas. Ir jeigu bus tik kalbama, bet nesirengiama susidurti su antrąja krizės banga, pasekmių neišvengsime – „autoritetingiausi pasaulio ekonomikos analitikai šiuo metu daugiau laikosi pesimistinės nuotaikos“. Ir tie 2,2 proc., kuriais antrąjį šių metų ketvirtį šalies ūkis augo, nėra daug, nes Lietuvos ūkis neatsistatė dar iki prieškrizinio lygio, – sakė R. Rudzkis. Nors ūkis auga, realus darbo užmokestis dar krinta – darbo užmokesčio augimas nekompensuoja kainų kilimo. Taip pat bloga situacija su investicijomis – jų lygis išlieka žemas.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas Boguslavas Ruževskis įsitikinęs, kad nepasikeitus vykstančioms tendencijoms, Lietuvoje toliau tęsis spartus darbingo amžiaus gyventojų mažėjimas: 2021 metais jų gali būti maždaug 400 tūkst. mažiau (jų skaičius sumažėtų nuo 2,073 mln. iki 1,654 mln.). Gerokai paspartės gyventojų senėjimo procesas. 65 metų ir vyresnių žmonių skaičius 2011–2021 metais išaugtų apie 10 proc. (iki 0,6 mln.). Pagal tokius rodiklius esame sparčiausiai senstanti tauta Europos Sąjungoje. B. Gruževskis akcentuoja, jog turime žemiausią užimtumo ir nedarbo santykį Europos Sąjungoje. Iki 2025 metų darbingo amžiaus žmonių gali sumažėti apie 400 tūkst., o kai kuriuose mažuose miesteliuose daugiau nei pusė gyventojų gali būti pensininkai. Pasak B. Gruževskio, pagrindinė gyventojų mažėjimo priežastis bus emigracija, nors pastaruoju metu stebimas išvažiuojančių žmonių srautų sumažėjimas.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad žemas darbdavių siūlomas darbo užmokestis labai sumažina bedarbių motyvaciją įsidarbinti. Didelė dalis jų atsisako darbo ne todėl, kad nenori dirbti apskritai, bet todėl, kad dalies darbdavių siūlomas atlyginimas itin žemas ir yra nepakankamas būtiniausiems bedarbių poreikiams patenkinti, ypač labiau kvalifikuotų žmonių. Tai skatina bedarbių siekį gyventi iš įvairių pašalpų ir mažina jų aktyvumą darbo rinkoje. LNTPA vadovo Roberto Dargio teigimu, išsipildžius demografinėms prognozėms, verslo laukia dar didesni iššūkiai, nes kvalifikuotos darbo jėgos jau trūksta. R. Dargis sakė, kad tokios prognozės verčia visus verslininkus permąstyti ateities perspektyvas, pagalvoti, kaip reikės prisitaikyti prie tokio gyventojų skaičiaus mažėjimo, ypač mažesniuose miestuose. „Norint keisti situaciją, reikalingas esminis verslo aplinkos, investicinio klimato gerinimas ir viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas. Tai leistų sukurti daugiau vietų ir kelti dirbančiųjų pajamas. Visos investicijos turi būti dar efektyvesnės ir planuojamos atsižvelgiant į esančias tendencijas“, – kalbėjo R. Dargis.

Ne geresnes perspektyvines įžvalgas pateikia Demografinių tyrimų instituto direktorė Vlada Stankūnienė. Ji prognozuoja, kad 2100 metais gyventojų Lietuvoje liks apie 2,2 mln. Toks skaičius reiškia, kad, lyginant su nepriklausomybės pradžia, gyventojų bus sumažėję apie 40 proc. Ji remiasi JTO prognozėmis, darytomis 2010 metais, atsižvelgiant į didesnį gyventojų skaičių. Kadangi 2011 metų gyventojų surašymas rodo, jog gyventojų buvo likę 200 tūkst. mažiau nei skelbta, tad šio šimtmečio pabaigoje gyventojų Lietuvoje turėtų būti apie 2,4 mln., o naujesni duomenys verčia šį skaičių sumažinti maždaug 200 tūkst., t.y. iki 2,2 mln. Šios prognozės yra iš esmės optimistinės, nes numato, kad gimstamumas didės ir šimtmečio pabaigoje pasieks norimą optimistinį lygį, kai moteris vidutiniškai pagimdo du vaikus (dabar yra 1,5). Tuo metu mirtingumas mažėtų ir susilygintų su šiuo metu mus lenkiančių ES senbuvių statistika. Taip pat emigracijos procesas beveik sustotų. Tačiau galima kalbėti ir apie pesimistinę prognozę – gyventojų skaičius Lietuvoje 2100 metais būtų tik apie 1,4–1,5 mln.

Gimstamumas ėmė staigiai mažėti dešimto dešimtmečio pradžioje. Jeigu atkūrus nepriklausomybę gimstamumo lygis leido gyventojų skaičių išlaikyti stabilų (viena moteris gimdė vidutiniškai du vaikus), tai jau 1992–1995 metais ekonominiai sunkumai, miglota ateitis lėmė labai ryškų gimstamumo mažėjimą. Gimstamumą mažino ir į Lietuvą iš Vakarų atkeliavęs šeimos modelis, prie kurio Europa jau seniai buvo perėjusi: šeimos kuriamos ir vaikai gimdomi sulaukus vyresnio amžiaus, o dalis porų gyvena neregistravusios santuokos. Iki 1990 metų moteris Lietuvoje pirmą vaiką pagimdydavo sulaukusi vidutiniškai 22–23 metų, o dabar gimdo vidutiniškai sulaukusi 27 metų. Žemiausią tašką gimstamumas pasiekė apie 2002 metus: vidurkis tada buvo 1,2–1,3 vaiko vienai moteriai. Nuo 2002 metų gimstamumas Lietuvoje pamažu didėjo, bet pastaruosius trejus metus jo lygis yra stabilizavęsis. Pastarąjį dešimtmetį turėjome „atidėtų“ gimdymų padarinius: gimdė vyresnio amžiaus moterys, nepagimdžiusios dešimtą dešimtmetį ir praėjusio dešimtmečio pradžioje. V. Stankūnienės nuomone, Lietuvoje stinga ir lanksčių užimtumo formų, leidžiančių vaikus auginančiai moteriai derinti namų rūpesčius su darbu, ir ikimokyklinės vaiko priežiūros institucijų.

© 2012 „XXI amžius“