„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2012 m. lapkričio 30 d., Nr.10 (253)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Paminėtas ukrainiečių tautos genocido 80-metis

Kalba Lietuvos genocido ir rezistencijos
tyrimų centro Istorinių tyrimų
departamento direktorius Arūnas
Bubnys (dešinėje), į ukrainiečių
kalbą verčia Vasil Kapkan (centre),
kairėje – Genocido aukų muziejaus
direktorius Eugenijus Peikštenis

Vilniaus ukrainiečiai, lietuviai,
azerbaidžaniečiai ir kitų tautų
atstovai pagerbė holodomoro aukas

Šiemet sukako 80 metų, kai tuometiniai Sovietų Sąjungos bolševikų valdžios tironai, vadovaujami Stalino, prieš ukrainiečių tautą pradėjo vykdyti vieną žiauriausių teroro priemonių – sukelto badmečio (holodomoro) metu buvo marinami žmonės. Tada, 1932–1933 metais, bado mirtimi mirė apie 8 milijonai ukrainiečių. Praktiškai kiekviena šeima Ukrainoje turi nukentėjusiųjų nuo 1932–1933 metų ir kitų trijų badmirių žiaurumų. Kijeve stovinčiame holodomorui skirtame memoriale sudėtas visas ukrainiečių tautos skausmas. Apie šį žiaurų Ukrainos istorijos tarpsnį pasaulis sužinojo tik tokio garbingo žmogaus, kaip žurnalistas Džeimsas Meisas, paskelbtų tyrimų dėka. Apie jį, sulaukusį vos 52 metų amžiaus ir mirusį prieš aštuonerius metus, Ukrainos holodomoro aukų 80-ųjų metinių pagerbime įdomiai pasakojo Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė Natalija Šertvytienė. Aukų pagerbimas ir badmečio 80-jųjų metinių minėjimas vyko penktadienį prie Genocido aukų muziejaus ir aukoms skirto paminklo. Tai jau aštuntasis toks skaudžios ukrainiečių istorijos paminėjimo renginys Vilniuje. Lietuvių tauta, patyrusi 19410–1941 ir 1944–1953 metų komunistinių represijų žiaurumą, supranta, kad tokio masto žiaurumai negali pasikartoti ateityje. Renginį vedė Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.

Vilniuje, Gedimino prospekto ir Aukų gatvės sankirtoje lapkričio 23-iąją susirinkę Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai, Vilniaus ir iš kitų miestų atvykę patriotizmą puoselėjantys žmonės, ukrainiečių bendruomenės nariai žvakutėmis apjuosė Aukų paminklą, kiti jas laikė rankose. Užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius savo pasisakymo pradžioje pastebėjo, kad šis renginys yra solidarumas su Ukrainos valstybe ir ukrainiečių tauta, nukentėjusia nuo sovietinio totalitarizmo genocido. „Lietuvą ir Ukrainą sieja daug gražios, didingos istorijos puslapių, bet sieja ir tragiški momentai: Lietuvai – okupacijos, tremtys, pokario pasipriešinimas, o Ukrainai – holodomoro tragedija praėjusiame amžiuje“, – sakė viceministras. Jis prisiminė, kaip prieš keletą metų su prezidente Dalia Grybauskaite vizito į Kijevą metu lankėsi Holodomoro memoriale. „Vaizdas išties sukrečiantis. Šios tragedijos masto dar nežinome nei Ukrainoje, nei Lietuvoje, juo labiau Vakarų pasaulyje, todėl mūsų užduotis, kad apie tai sužinotų kuo plačiau – reikia aukų atminimą įamžinti“, – sakė E. Ignatavičius.

Ukrainos ambasadorius Valerijus Žovtenka dėkojo Genocido ir rezistencijos tyrimų centrui už šį renginį, skirtą Ukrainos badmečio aukoms paminėti. „Tiek ukrainiečiai, tiek lietuviai nukentėjo nuo nesuprantamų ir žiaurių veiksmų, kurių iniciatoriai buvo Sovietų Sąjungos vadovai. Tokiais atvejais visada labiausiai nukenčia geriausi tautos atstovai. Turime pagerbti tiek lietuvių, tiek ukrainiečių, žuvusių nuo žiauraus totalitarizmo veiksmų, atminimą“, – sakė ambasadorius. Jis priminė, kad praktiškai kiekviena šeima Ukrainoje turi nukentėjusiųjų nuo badmečio, o paskui ir nuo badmečio 1946–1947 metais, bei patvirtino pats prisimenąs savo tėvo pasakojimus, kai reikėdavo eiti ieškoti žolės kaip nors „praturtinti“ sriubą. „Gaila, vis dar pasitaiko žmonių, kurie tikina, kad tų žiaurių įvykių nebuvo, tačiau mes turime savo giminaičius, pažįstamus, kurie patyrė ir tai perduoda iki šių dienų“, – sakė ambasadorius, dėkodamas Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, padedančiam prisiminti tuos įvykius ir perduoti ateinančioms kartoms.

Seimo narė Dalia Kuodytė, prisiminusi posakį, kad „vieno mirtis yra tragedija, o milijonų – statistika“, sakė, kad šio įvykio  reikšmę pajuto Kijeve, badmečiui skirtame memoriale. „Tokį stiprų įspūdį vargu ar pajutau visame gyvenime. Tame memoriale sudėtas visas ukrainiečių tautos skausmas. Tada supranti, kad milijonų žūtis yra milijonų tragedija ir milijonų skausmas“, – sakė D. Kuodytė. – Susirinkę čia solidarizuojamės su kiekvienu ukrainiečiu, kiekviena jų šeima. Tad svarbu ir mums, lietuviams, suvokti, kad ir mūsų aukos, ir ukrainiečių, armėnų aukos yra mūsų visų aukos. Šiandien solidarizuojamės su ukrainiečiais, kurie kuria Ukrainą be totalitarizmo, be tokių tragiškų dalykų, kurie niekada nepasikartos“, – viltingai užbaigė Seimo narė ir kartu su Ukrainos ambasadoriumi V. Žovtenka padėjo gėlių vainikus prie Aukų paminklo.

Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė Natalija Šertvytienė sakė, kad „širdimi sunku suprasti šios tragedijos mastą ir žiaurumą. Nei širdis, nei protas neleidžia suvokti, kaip Vakarų pasaulis galėjo likti abejingas tai tragedijai. Jis galėjo žinoti apie šią tragediją, tačiau pigūs javai iš Ukrainos trukdė pamatyti tos tragedijos dydį“, – sakė Vilniaus ukrainiečių organizacijos pirmininkė. Tokia padėtis susidarė ir todėl, kad 1923 metais pasirašyta bendradarbiavimo tarp SSRS ir JAV sutartis užmerkė daugumos žurnalistų akis ir jie pateikė neteisingą ir apgaulingą informaciją. Toks buvo, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje dirbęs Geranti, rašęs straipsnius į laikraštį „New York Times“. N. Šertvytienė sakė, kad istorijos valia lėmė tai, kad kitas žurnalistas prisidėjo prie to, kad visas pasaulis sužinotų apie tą tragediją. Tai buvo Džeimsas Meisas (James Mace) iš JAV. „Jeigu Ukraina turėtų savo teisuolių knygą, vienas pirmųjų būtų įrašytas jis“, – pabrėžė ji ir pasakė, kad šiemet minima ne tik badmečio 80 metų sukaktis, bet ir Dž. Meiso 60 metų gimimo sukaktis. Šio širokėzų indėnų kilmės amerikiečio tėvai irgi nukentėjo nuo bado, todėl, studijuodamas Harvardo universitete, Dž. Meisas kaip specializaciją pasirinko sovietų istoriją, savo gyvenimą paskyrė Ukrainos badmečio problemai. Jis tapo komisijos prie JAV vyriausybės Ukrainos badmečiui tirti pirmininku ir kartu su Robertu Konkvestu (Robert Conquest) parašė knygą apie badą Ukrainoje „Gedulo pjūtis“. Jis surinko daug archyvinės medžiagos, už savo veiklą buvo persekiojamas ir pačioje Amerikoje (matyt, čia jį pasiekė KGB čiuptuvai), todėl 1993 metais persikėlė į Ukrainą. Dirbdamas šioje srityje jis atvėrė akis ne tik Vakarų pasauliui, bet ir patiems ukrainiečiams, kurių skausmas tapo ir jo skausmu. Jis mirė prieš aštuonerius metus (būdamas tik 52 metų). Jam, Kijevo universiteto profesoriui, priklauso idėja uždegti žvakutę, persikėlusi į kitas šalis, kur gyvena ukrainiečiai. Jo idėja ir nuopelnas yra Nacionalinės atminties istorijos institutas. Pernai buvo iškeltas šūkis: „Per badmetį mus galėjo išgelbėti duona, o dabar – atminimas“. Tokius įdomius Dž. Meiso gyvenimo faktus papasakojusi N. Šertvytienė perskaitė ukrainietišką eilėraštį apie holodomorą (priminsime, kad ir Ukrainoje Dž. Meiso darbai buvo naikinami – net Ukrainos parlamento bibliotekai perduoti daugiau nei 200 valandų garso įrašų, jo surinktų Amerikoje iš badmečio liudininkų, buvo mėtomi ir net naikinami).

Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro Istorinių tyrimų departamento direktorius Arūnas Bubnys pastebėjo, kad sunku surasti analogą tokiam tragiškam reiškiniui, kaip badmetis, nes kaip masinis žmonių naikinimo metodas buvo pasirinktas „žiauriausiais būdas – marinimas ir mirtis badu“. Sovietmečiu Ukraina patyrė tris badmečius, tačiau tragiškiausias buvo 1932–1933 metų badmetis. „Badmetis nebuvo stichinių nelaimių, nederliaus ar blogo klimato pasekmė, bet tai buvo Kremliaus – Stalino ir jo parankinių – politika. Tai buvo komunistinės ideologijos ir tikslų – atimti žemę iš valstiečių, sukurti kolektyvinę sistemą, sunaikinti inteligentiją bei tvariausią socialinį sluoksnį – valstietiją – pasekmė“, – sakė istorikas. Jis pastebėjo, kad Sovietų Sąjunga visą laiką neigė patį badmečio faktą arba, priversta aiškintis, jį iškraipydavo. Rusijos vadai vis dar tai neigia ir nedalyvauja tragiškų įvykių paminėjimuose. Ir tik dabar pasaulis daugiau sužino apie ukrainiečių tautos tragediją. A. Bubnys priminė, kad Lietuvos Seimas dar 2005 metų lapkritį priėmė specialų nutarimą, pripažindamas badmetį (holodomorą) ukrainiečių tautos genocidu. Lietuvos piliečiai ėmėsi akcijos „Uždek žvakę“, kuri pirmąkart įvyko prie Aukų paminklo 2005 metais. 2008 metais Genocido aukų muziejuje atidaryta speciali paroda, ją aplankė Ukrainos prezidentas V. Juščenka ir Lietuvos prezidentas V. Adamkus. Istoriko nuomone, ukrainiečių ir lietuvių tautos turi daug bendrų bruožų, bendros istorijos, ji tęsėsi ir sovietiniais, ir dabartiniais laikais. Todėl svarbu bendradarbiauti rengiant tokias atminimo akcijas.

Sunešus visas degančias žvakutes prie paminklo, maldas už genocido aukas kalbėjo Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų bažnyčios kunigas tėvas Pavlo Jachimec OSBM. Pritariant minėjimo dalyviams jis sukalbėjo ir lietuviškas maldas „Tėve mūsų“ bei „Sveika Marija“.

Livijos Šiugždienės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija