2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Lietuvos tarptautinį pripažinimą sustiprinusi karinė akcija

Minint Klaipėdos krašto sukilimo 90-metį

Prancūzų įgula priešais Klaipėdos geležinkelio stotį

1923 m. sausio 9–16 d. įvykęs Klaipėdos krašto sukilimas, kaip svarbiausias savarankiškas Lietuvos politinis ir karinis prieškario žingsnis, parodė, kad Lietuvos vadovybė puikiai išmoko karčias pamokas kovojant dėl Vilniaus, kai „sukilėlis L. Želigovskis“ su lenkų daliniais bei slaptu Lenkijos palaiminimu užėmė Vilniaus kraštą. Savaime suprantama, kad 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos paskelbtas nepriklausomybės aktas realios nepriklausomybės nesuteikė. Tiek bermontininkų veržimasis, tiek Lenkijos pareikštos pretenzijos į Lietuvos teritoriją kartu su generolo L. Želigovskio įvykdytu žygiu prieš Vilniaus kraštą, tiek Lietuvos rytuose V. Kapsuko sudaryta promaskvietiška bolševikinė valdžia, remiama rusų raudonarmiečių durklų, tiek jau 500 metų Vokietijos nuo Lietuvos atplėštas Klaipėdos kraštas ir tolesnis neaiškus jo likimas rodė, jog Lietuva sunkiai iškovoja valstybinę nepriklausomybę su bent formaliai jai priklausančiomis etnografinėmis sienomis. Tad karinė operacija, pavadinta Klaipėdos krašto sukilimu ir apiforminta kaip krašto prijungimas prie (Didžiosios) Lietuvos, tapo ryžtingu, šauniu, ypatingos reikšmės aktu, pavyzdžiu pokarinei Europai bei sektinu diplomatiniu žingsniu, verčiančiu pripažinti Europoje dar nepastebėtą naują politinę jėgą – Lietuvos Respubliką.

Negęstanti Laisvės dvasia

Vasil Kapkan,

Lietuvos ukrainiečių bendrijos steigimo iniciatorius, pirmasis jos vadovas

Vienas Ukrainos išsivadavimo judėjimo lyderių buvo Jevhenas Konovalecas (1891–1938), kuriam atminti gruodžio 5 dieną Kaune buvo atidengta atminimo lenta

Glaudūs ryšiai tarp Lietuvos ir Ukrainos tautų yra daugeliu jų gyvavimo aspektų tiek bendroje istorinėje praeityje, tiek šiuolaikiniame šalių gyvenime. Neabejotinai reikia pabrėžti, kad šių santykių esmė visada darė teigiamą poveikį kiekvienai tautai, padėjo išsaugoti jų tapatybę ir vertybes. XX amžiaus antrojo ir trečiojo dešimtmečio istorijos puslapis – vienas iš dar iki galo neištirtų. Bet mokslininkų pateikti pagrindiniai tyrimai leidžia daryti išvadą, kad ir šiuo laikotarpiu abiejų tautų atstovus lydėjo ir jėgų suteikdavo ta pati dvasia – bendrystės ir kovos už kiekvienos tautos laisvę, savigarbos ir abipusės pagarbos dvasia, o svarūs jos vaisiai buvo valstybių ir tautų kūrimas – darbas, kuris net akimirkai nenustoja vykęs ir mūsų laikais. Be šio darbo, atlikto su dideliu atsidavimu, kartais ir savo gyvenimo kaina, nėra galimybių tautos vystymuisi bei išsaugojimui, nėra jos ateities.

Pavojingas kėslas

Algimantas Zolubas

Lietuvos piliečiai jau pripratinti prie to, kad tai, ką kalba ir net į vyriausybės programą įsirašo socialdemokratai (LSDP), nebus daroma. Antai rinkiminės kampanijos metu jie, norėdami savo pusėn patraukti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) rinkėjus, žadėjo įteisinti vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose ne lietuvių raidyno rašmenimis, o gatvių ir vietovių pavadinimus – ir ne valstybine kalba. Tokią nuostatą, atsilygindami už LLRA sutikimą dalyvauti valdančiojoje daugumoje, įsirašė ir į šešioliktos Vyriausybės programą. Dabar tam pritaria premjeras Algirdas Butkevičius, žadėdamas tai legalizuoti. Taigi atrodo, kad šį kartą LSDP ruošiasi daryti tai, ką žadėjo. Šis susitarimas Lietuvos visuomenei veidmainiškai pristatomas kaip Europos teisės normatyvų vykdymas.

Mūsų išeiviai

D. Jakienė: „Tėvai sukūrė mums mažąją Lietuvą išeivijoje“

Jakų šeima: Rimas, Romukas ir Dalia atostogų metu Disney World, Floridoje

Įvairiais keliais į pokario emigraciją pakliuvo mūsų tautiečiai, bet tą kelią visada lydėjo skausmas. Juk buvo paliekamas gimtasis kraštas, gimti namai, draugai, pažįstami, dažnai – broliai, seserys ar net vaikai. Dauguma emigrantų tikėjosi greitai grįžti į gimtinę, tačiau viskas pasikeisdavo – pasirinkta tremtis vis labiau atitolindavo nuo gimtojo krašto – juk jis buvo okupuotas. Tokiu skausmingu keliu ėjo ir Nenortų šeima. Mažametė Dalia Nenortaitė, gimusi dar laisvoje Lietuvoje prieš pat Antrąjį pasaulinį karą gražiame Sūduvos krašte, Marijampolėje, Vaclovo ir Konstancijos (Matulaitytės – knygnešio Andriaus Matulaičio dukters) Nenortų šeimoje, į Vakarus traukėsi kartu su tėveliu, baigusiu Kauno Karo mokyklos XV laidą. Jis ėjo adjutanto pareigas kunigaikščio Vytenio 9-ame pėstininkų pulke, o per pirmą bolševikų okupaciją su kitais Lietuvos karininkais pateko į Sovietų armijos 29-ąjį lietuviškąjį korpusą. Tėveliui pasisekė pabėgti iš Minsko į Vilnių ir išvengti planuoto sovietų sušaudymo. Artėjant antrajai sovietų okupacijai 1944 metų antroje pusėje visa šeima, kartu su 60 tūkstančių tautiečių traukėsi į Vakarus, bandydama išvengti sušaudymo ir trėmimo į Sibirą. Dalia Nenortaitė Jakienė maloniai sutiko atsakyti į „XXI amžiaus“ klausimus.