Kazachstano visuomenė domisi savo šalies praeitimi

Kazachstano istorikė Šolpan Smailova

Vilniuje dešimt dienų viešėjo Kazachstano istorikė Šolpan SMAILOVA. Ji baigusi L. Gumiliovo nacionalinį universitetą Astanoje. Istorikė šiandien dirba memorialiniame politinių represijų ir totalitarizmo muziejuje „Alžir“, įrengtame už 35 kilometrų nuo Kazachstano sostinės Astanos. Muziejus įkurtas 1937–1953 metais veikusio sovietinio lagerio teritorijoje. Tame lageryje sovietmečiu buvo kalinamos vadinamųjų „liaudies priešų“ žmonos, seserys, dukterys. Tarp kalėjusių būta ir lietuvių tautybės moterų. Su Kazachstano istorike Š. Smailova kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Gūdžiais sovietiniais metais Kazachstane būta daug lagerių. Kuo išskirtinis buvo „Alžir“ lageris?

Memorialinis „Alžir“ kompleksas įkurtas Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo asmeninės iniciatyvos dėka. Jis dabar stovi toje vietoje, kur gūdžiais sovietinių represijų metais veikė specialus moterų lageris. Oficialus lagerio pavadinimas buvo toks: „Akmolinskij lager žon izmennikov Rodiny“, o sutrumpintas pavadinimas – „Alžir“. Lageryje kalėjo maždaug 62 tautybių moterys.

Pirmasis moterų būrys į lagerį buvo atgabentas 1938-ųjų sausį. Tuo metu ten tebuvo įrengtas vienui vienas barakas vidury plikos stepės, tačiau kalinių – moterų – vis daugėjo, ir naujų etapų metu atvežtosios buvo priverstos pačios statyti naujus būstus. Pirmuosius kelerius metus čia būta itin didelio mirtingumo. Nieko nuostabaus. Daugelis moterų buvo inteligentės. Jos nebuvo pripratusios prie tokių atšiaurių sąlygų. Moterys masiškai mirė nuo šalčio, bado, nuovargio, ligų.

Daugelis moterų į „Alžir“ buvo atgabentos kartu su vaikais. Kai mažyliams sueidavo vieneri metukai, juos atiduodavo į specialius vaikų namus. Iki to laiko motinoms leisdavo savo vaikučius maitinti krūtimi tik kartą per dieną, o po to išskirdavo.

Šio lagerio baisumų patirti teko daugeliui žymių ano meto moterų. Pavyzdžiui, čia kankinosi sovietinių veikėjų, kariškių Bucharino, Kalinino, Molotovo, Tuchačevskio žmonos, seserys, žymios balerinos Majos Pliseckajos motina. „Alžire“ kalėjo ir keliolika lietuvių.

Lietuvių kalinių sąrašas kol kas nėra galutinis. Viešnagės Lietuvoje metu pavyko patikslinti žinias apie kai kurias čia kalėjusias lietuves moteris. Grįžusi į Kazachstaną planuoju surengti didelę parodą, skirtą būtent lietuviškai tematikai, dar parengsiu mokslinio bei pažintinio pobūdžio publikacijų apie viešnagę Lietuvoje.

Pavyzdžiui, pavyko išsiaiškinti, kad būtent šiame lageryje 1943-aisiais mirė dešimt metų lagerio už „antisovietinę agitaciją“ bausme nuteista Ona Šarkinienė iš Lietuvos. Tiesa, kol kas dar nežinome tikrosios jos mirties priežasties.

„Alžire“ ne vienerius metus teko praleisti ir Emilijai Tamulaitytei, gavusiai penkerius metus lagerio už vadinamąją „antisovietinę agitaciją“. Bet jai pasisekė, nes ji į lagerį buvo atvežta jau tuo metu, kai gyvenimo sąlygos tapo žmoniškesnės, normalesnės. „Alžire“ kalinamos moterys daugiausia dirbo netoliese pastatytame specialiame siuvimo fabrike. Jos siuvo drabužius kariškiams.

Vėliau joms teko užsiimti žemdirbyste – auginti grūdines kultūras. Vienu metu „Alžire“ tilpo apie 8000 kalinių. Mano surinktomis žiniomis, čia iš viso kalėjo per 20000 moterų.

Lageris stovėjo būtent tose platumose, kur ypač šaltos žiemos ir labai karštos vasaros. Tiesa, šalia lagerio tyvuliavo ežeras, tad vandens trūkumo nelaimėlės nejautė, tačiau joms dažnai reikėdavo rinkti ežere augusias nendres prakuroms.

Kada lageris nustojo egzistuoti? Tuoj po Stalino mirties?

Taip, oficiali lagerio uždarymo data – 1953-ieji. Tačiau daugelis „Alžiro“ moterų dar ilgai tose vietovėse dirbo kaip laisvai samdomos darbininkės, nes neturėjo lėšų, už kurias galėtų grįžti namo.

Ar tiesa, kad kazachai su gailesčiu žiūrėjo į politinius kalinius ir visaip stengėsi jiems padėti?

Mes žinome vieną jaudinančią istoriją, kaip kazachai bandė maistu padėti „Alžiro“ kalinėms. Atvirai kazachai bijojo perduoti maisto – patys būtų atsidūrę lageryje, todėl į kalines, atėjusias nusipjauti nendrių, mėtydavo specialius „akmenis“ – į kietus gumulus suspaustą kazachišką sūrį. Tiesa, iš pradžių kalinės, nežinojusios kazachiškų papročių, manė, kad į jas svaidomi tikri akmenys. Ir išgyveno, ir verkė. Tik vėliau suprasta, kad į jas paleidžiami akmenys iš tiesų yra sudžiūvęs maistingas sūris.

Turime žinių, kaip viena politinė kalinė lietuvė iš Karagandos buvo kareivių išmesta vidury plikos stepės po to, kai sunegalavo. Kareiviai tiesiog nenorėjo vežti jos į medicinos punktą. Taigi tą moterį lietuvę atsitiktinai aptiko senas kazachas, – parsivežė pas save į jurtą ir slapta globojo, gydė, kol ši sutvirtėjo ir pasveiko.

Yra žinoma, kad daugelis politinių kalinių ir tremtinių, patekusių į Kazachstaną, džiaugdavosi, nes žinojo, jog kazachai jų nesmerkia ir padeda kuo galėdami.

Kieno iniciatyva atvykote į Lietuvą? Pagrindinis Jūsų vizito tikslas – susipažinti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro veikla, surinkti kuo daugiau žinių apie lietuves moteris, represijų metais atsidūrusias Kazachstane?

Už šią kelionę turėčiau padėkoti Lietuvos ambasados Kazachstane vadovybei. Mano dešimties dienų trukmės darbo vizitą į Lietuvą finansavo Lietuvos Užsienio reikalų ministerija (URM). Ši kelionė nėra atsitiktinė. Drauge su Lietuva mano šalis – Kazachstanas – puoselėja bendrą istorinį projektą, kurio tikslas – dalintis sukauptomis istorinėmis žiniomis apie sovietmečio represijas ir jų aukas. Naudodamasi proga norėčiau pabrėžti, jog mūsų šalis istorijai skiria ypatingą dėmesį. Kazachai brangina savo praeitį. Mes siekiame žinoti visą tiesą apie sovietmečio baisumus. Kazachstanas tragiškų įvykių nenutyli.

Pavyzdžiui, 2010-aisiais buvo atidarytas didelis muziejus tame Karagandos pastate, kur kadaise dirbo Kazachstano lagerių vadovybė. Tai – vadinamasis „Karlag“. Mūsų mokyklose ypatingas dėmesys skiriamas tam, kad moksleiviai kuo išsamiau susipažintų su kraupia praeitimi. Jaunieji kazachai ir kazachės rašo daug rašinių apie politinių kalinių, tremtinių likimus. Mūsų moksleiviai – dažni svečiai sovietines represijas menančiuose muziejuose.

Mūsų mokyklose išsamiai pasakojama kazachų tautos tragedija. Pavyzdžiui, dėstoma istorija, kaip 1930–1933 metais sovietiniame Kazachstane buvo specialiai organizuotas badas. Sovietų valdžios atstovai iš kazachų prievarta atimdavo gūvulius, versdavo atsisakyti klajokliško gyvenimo būdo. Dėl šios politikos nuo bado ir ligų mirė maždaug 50 proc. kazachų. Tuomet netekome maždaug 2,5 milijono žmonių.

Beje, Kazachstane organizuotas badas labai primena badą Ukrainoje – Holodomorą. Tiesa, kai kuriems kazachams tada pasisekė pabėgti į Mongoliją ir Kiniją, tačiau tie, kuriems bado sukeltas pasekmes teko patirti savo kailiu, papasakodavo itin baisių dalykų. Pasirodo, anuomet neišvengta net žiaurių kanibalizmo atvejų.

Mūsų istorijos pamokose daug dėmesio skiriama ir 1937 metams, kai sovietų valdžios represinės struktūros sušaudė beveik visus kazachų inteligentus ir šviesuolius. Mokiniams pasakojama ir apie 1938 metais sušaudytus kazachų partijos „Alaš“ politikus.

Valstybinės ir privačios Kazachstano leidyklos leidžia specialias enciklopedinio pobūdžio knygas apie Kazachstane veikusius lagerius, įskaitant ir „Alžirą“, ir „Kengyrą“, „Džezkazganą“, „Steplagą“, „Karlagą“, Petropavlovsko tvirtovę.

Muziejuje, kuriame dirbate, svečiavosi ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė? Kiek lankytojų per metus aplanko „Alžirą“?

2010 metais, kai Kazachstane buvo surengtas ESBO viršūnių susitikimas, Astanoje viešėjo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji pažadėjo aplankyti mūsų muziejų, kai jo teritorijoje bus pastatytas paminklas lietuvių tautybės politiniams kaliniams. Ir savo žodį ištesėjo. Paminklas buvo pastatytas 2011-aisiais, tada atvyko ir Lietuvos Prezidentė.

Atidengiant paminklą dalyvavo Lietuvos ambasados Kazachstane darbuotojai, ambasadorius Rokas Bernotas.

Čia daug talkino lietuvių diaspora Kazachstane. Ypač stipri lietuvių bendruomenė susikūrusi Karagandoje. Čia esama ir lietuviškų sekmadieninių mokyklėlių, leidžiamas lietuviškas laikraštis, veikia lietuvių draugija „Lituanica“. Jos nariai finansiškai paremia kai kuriuos svarbius projektus, pavyzdžiui, padengia paminklų statymo išlaidas.

Mūsų muziejų aplankė Latvijos bei Vengrijos prezidentai. Per metus jį aplanko maždaug 16000 turistų ir svečių iš pačių įvairiausių šalių, įskaitant Rusiją. Ekskursijos čia rengiamos kazachų, anglų ir rusų kalbomis. Prieš pradedant ekskursiją parodomas specialus 18 minučių trukmės dokumentinis filmas.

Kokius įspūdžius Jums paliko Vilnius, Lietuva?

Jūsų sostinė labai graži, ypač įspūdingas Vilniaus senamiestis. Labai draugiški, šilti žmonės. Esu dėkinga už pagalbą visiems: Lietuvos ambasadai Kazachstane, Lietuvos URM vadovybei ir LGGRTC vadovams bei darbuotojams. Aplankiau Genocido aukų muziejų, memorialinį kompleksą Tuskulėnuose, svečiavausi Muitinės, Pinigų muziejuose, apžiūrėjau viduramžių laikus menančią Trakų pilį. Norėčiau suspėti aplankyti ir Vilniuje įkurtą „Čingischano“ restoraną. Mane maloniai nustebino, kad Vilniuje įkurtas restoranas būtent tokiu pavadinimu (juokiasi).

Apie Lietuvą išsamesnį vaizdą susidaryti padėjo ir tie kazachų žurnalistai, kurie 2013 metų sausį viešėjo Lietuvoje ir apie jūsų šalį parengė dešimtis įdomių, jaudinančių publikacijų tiek kazachų, tiek rusų kalbomis.

Tiesa, Kazachstano turistinės firmos dar mažai teikia informacijos apie Lietuvą, jos įžymybes, kurortus, muziejus. Pastebėjau, kad jos daugiau kviečia kazachus pasisvečiuoti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Turkijoje, Bulgarijoje, Tailande, Čekijoje, o Lietuva kažkodėl neminima. O juk Lietuva – labai puiki šalis.

O gal viešėdama Lietuvoje pastebėjote dalykų, kurie Jus ne itin maloniai nustebino?

Ne, priekaištų Lietuvai neturiu jokių. Vienintelė pastaba galėtų būti tokia: šiek tiek per mažai saulės ir per daug drėgmės.

Dėkoju už pokalbį.

Redakcijos prierašas. Primename kai kuriuos faktus, kuriuos minėjome informacijoje apie Kazachstano teritorijoje buvusį moterų lagerį „Alžir“ („XXI amžius“, 2011 10 12 Nr. 73). Tada rašėme, kad 2011 m. spalio 5–7 d. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi Kazachstane su pirmuoju oficialiu vizitu ir susitiko su Kazachstano prezidentu Nursultanu Nazarbajevu. Spalio 7 d. D. Grybauskaitė lankėsi buvusiame moterų, politinių kalinių žmonų, įkalinimo vietoje – lageryje „Alžir“, pagerbdama ten kalintų ir žuvusių  kalinių atminimą. Prieš tai Kazachstano prezidentas Lietuvos vadovei perdavė keliasdešimties lietuvių tremtinių bylų kopijas. Neoficialiais duomenimis, 1940–1960 metais į Kazachstaną galėjo būti išvežta net apie 20 tūkstančių politinių kalinių iš Lietuvos. Lietuvoje turimi duomenys rodo, kad Kazachstano teritorijoje kalėjo apie 7,5 tūkst. lietuvių. Dar anksčiau, vizito Lietuvoje 2001 m. vasario 25-ąją metu, Kazachstano prezidentas N. Nazarbajevas tuometiniam Lietuvos vadovui Valdui Adamkui įteikė Kazachstano archyvuose surinktą medžiagą apie lietuvių tremtinius, pasakydamas, kad atliekant istorinius tyrimus Kazachstane rasta daugybė broliškų kapų, kuriuose palaidota daugiau kaip 65 tūkstančiai Stalino režimo sunaikintų žmonių. N. Nazarbajevas V. Adamkui perdavė rastus duomenis apie 80 lietuvių politinių kalinių bylas bei daugiau kaip šimtą kitokių dokumentų. Dabar Kazachstane gyvena apie šeši tūkstančiai lietuvių, daugelis – tremtiniai ir jų palikuonys. Taip pat yra lietuvių, atvykusių dirbti šios šalies kompanijose ir įgyvendinti tarptautinių projektų. Šiuo metu Kazachstane veikia dvi lietuvių organizacijos – Karagandos visuomeninis susivienijimas „Lituanica“ ir Almatos lietuvių kultūros draugija „Aidas“.

© 2013 „XXI amžius“