„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2013 m. kovo 22 d., Nr.3 (257)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Mūsų išeiviai

Te naujoji karta kurs Lietuvos ateitį

Jurgis VALAITIS

Jurgis Valaitis

Tautos fondo metiniame susirinkime
2004 m. gegužės 15 d. Iš kairės:
sekretorius Kęstutis Miklas,
valdybos pirmininkas Jonas Vilgalys,
pirmininkas Jurgis Valaitis
ir vicepirmininkas Saulius Sirusas

Į JAV atvykome 1949 metų birželį, lydimi išimtinos laimės keliais atžvilgiais. Dėl to grįšiu į paskutines dienas, praleistas Lietuvoje, Šančių kareivinėse, į kurias patekau vokiečių mobilizuotas į pagalbinius aviacijos dalinius. Ten panašių į mane buvo apie 100 jaunų Lietuvos vyrų.

Kaip ištrūkau? Padėjo tėvai, pažinoję universiteto rektorių prof. Grauroką. Šis turėjo artimą ryšį su architektūros profesorium p. Kudoku. Taip jau likimas lėmė, kad Kudokai gyveno ir buvo artimi kaimynai su generolu Just, kuris buvo vokiečių įgulos Kauno rajone vyriausias vadas. P. Kudokas paklausė generolą, ar jis universitetą tik ką baigusiam Jurgiui Valaičiui padėtų pradedant inžinieriaus darbą vietoje vokiečių kariuomenės eilinio. „Pagalvosiu“, – atsakė generolas, ir išeitį „rado“.

Man tebesant Šančių kareivinėse, staiga kilo sujudimas, kad atvažiuojąs generolas Just. Atvyko su keliais palydovais ir vietiniams mano viršininkams įsakė, kad norįs mane pamatyti. Gerai dar, iš Klaipėdos gimnazijos laikų mokėjau vokiečių kalbą be priekaištų. Pasitikrinęs, ar aš tikrai baigęs statybos inžineriją, generolas man pasiūlė du pasirinkimus: pirmą, vykti su visa šimtine į Estiją, kur tuomet vyko aršūs mūšiai tarp vokiečių ir rusų, ir antrą, vykti į Vokietiją dirbti inžinieriaus darbą, nes jų vokiečiams trūkę.

Iš susijaudinimo nutirpau ir pasirinkau Vokietiją. Generolas, maloniai pasakęs keletą žodžių ir pagyręs už vokiečių kalbos išimtinai gerą mokėjimą, man paspaudė ranką ir įsakė vietiniam kareivinių viršininkui paruošti reikiamus dokumentus ir mane išleisti į Vieną. Tuo mano dalyvavimas karo veiksmuose ir baigėsi. Iš kitų lietuvių vargu ar kas sugrįžo gyvas. Man ir šeimai nebuvo galo tokia išimtimi džiaugtis.

Po kelių dienų aš jau buvau pakeliui į paskyrimo vietą. Inžinieriaus darbą vienoje geriausių Vienos inžinerijos bendrovių gavau labai greitai, net su atskiru kabinetu ir padėjėju, senu patyrusiu braižytoju. Pasirodė, kad šioje firmoje dirba jau nuo seniau trys lietuviai: du aukštos klasės inžinieriai ir technikas Ivanauskas, kuris Lietuvoje prižiūrėjo prezidento A. Smetonos dvaro statybą. Mano tiesioginis viršininkas buvo jau vyresnio amžiaus, iš ryto pasisveikindavo, paduodamas ranką su „Heil Hitler“ priedu. Iš manęs pilno atsakymo be rankos paspaudimo nereikalavo.

Darbas buvo įdomus, nors gerokai komplikuotas. Sekėsi gerai.

Vienoje jau buvo susitelkęs nemažas skaičius lietuvių. Sekmadieniais išvykdavome už miesto pasidžiaugti gražia gamta. Susiradau kambarį pas senutę, bet nelabai malonią šeimininkę. Taigi, gyvenk ir džiaukis, tik vykdavo Vienos miesto bombardavimai.

Atėjo rugpjūčio 10-oji, sekmadienis. Pakviečiau artimą dar gimnazijos laikų draugą Stasį Baranauską (Barą) apsilankyti. Atvyko. Beveik su ašaromis prisiminėme senus laikus. Apie vidurdienį išgirdome skrendančių lėktuvų gausmą. „Bėkime“, – pasiūliau Stasiui, – pažiūrėti, kaip tie lėktuvai atrodo“. Ir pradėjome lipti į viršutinį aukštą… Staiga trenkė bomba. Manėme, kad mums gali viskas baigtis. Padėčiai aprimus, išbėgome į gatvę ir pasirodė, kad bomba sugriovė gretimą namą. Visi į rūsį subėgę apsisaugoti kaimynai žuvo. Jų tragedija, o mudviejų su Stasiu tiesiog stebuklinga laimė. Tik poros sekundžių tereikėjo, kad ir mudu būtume žuvę.

Ir tai dar ne viskas. Rusai pasiekė Vienos priemiesčius. Kad nepatektume į jų rankas, reikėjo bėgti į Vokietijos vakarus. Karas pasibaigė, atsidūrėme prancūzų okupacinėje zonoje. Lietuvai draugiški prancūzai įsakė garsiam Tiubingeno universitetui priimti nemokamai apie 100 lietuvių studijuoti įvairius mokslus, įskaitant mediciną. Kadangi universitetą, kaip minėjau, buvau baigęs anksčiau, įsijungiau į lietuvių jaunimo organizacinę veiklą. Įsikūrė populiarus „Šviesos“ sambūris. Pradėjo judėti ateitininkai, o mane Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK) pirmininkas dr. K. Valiūnas pakvietė į VLIK‘o valdybą. Čia darbo netrūko. Kasmet rengėme suvažiavimus. Leidome septyniomis kalbomis „Eltos“ laikraštį, kad gaivintume Nepriklausomos Lietuvos idėją, nes sugrįžti niekada nebuvome nustoję vilties. VLIK-as persikėlė į JAV ir aš persikėliau, o paskui mane pasiuntė į Turkiją gelbėti iš Lietuvos ištrūkusių Brazinskų. Buvo kiek nejauku, nes sovietų rusai ir Turkijoje turėjo savo agentų. Į jų rankas nepakliuvau.

Grįžau laimingai į JAV, į tolimesnę VLIK-o veiklą. Vasario 16-osios progai pasakiau pirmą kalbą tūkstančiui susirinkusių lietuvių. Pasisekė. Mano pareigos augo. Sekė uždavinys sustiprinti Tautos Fondą VLIK-o veiklai finansuoti. Buvau vienas „Lithuanian V’l Foundation“, kuri teikė aukotojams mokesčių atleidimo privilegiją, steigėjų. VLIK-o finansai žymiai pasitaisė.

Lietuvoje kovojo ir žuvo tūkstančiai partizanų, laukdami, kad Vakarų demokratijos padės Lietuvai išsivaduoti, bet jos neskubėjo ir nepajėgė Lietuvos ir kitų tautybių žmonėms, rusų okupaciją kenčiantiems, padėti. Lietuvą išgelbėjo M. Gorbačiovo „perestroika“, Sąjūdis ir Vytauto Landsbergio drąsa bei pasiryžimas, ir ji nepriklausomybę atgavo. Bet Lietuvos komunistai, buvę kolchozų pirmininkai, nerimo – sugebėjo patekti į Lietuvos Seimą arba užimti kitas pelningas valdžios pozicijas. Progresyvių mokesčių jie bijojo neapsakytai, ir dėl to pasiskirstymas Lietuvoje tarp turtuolių ir vargstančių vis didėjo. Dėl to ir nepriklausomybę atgavusi Lietuva jauniems žmonėms – net įvairių sričių specialistams – nesugeba rasti tinkamo darbo. Jie po 10 ar daugiau tūkstančių kasmet Lietuvą palieka. Sugrįžta tik vienas kitas, kai įgrysta norvegų kiaules šerti nors ir už gerą pinigą. Negrįžta keletas šimtų lietuvių ir dėl to, kad sėdi už įvairius nusikaltimus Norvegijos kalėjimuose, kur gyvenimas kur kas geresnis negu Lietuvos kaime. Atsakymas, ar Lietuva tenkina jaunų žmonių lūkesčius, aiškus.

Nors 60 metų dirbau svarbiausiose inžinerijos bendrovėse, užteko laiko Tautos Fondui. Padėjau įkuriant mokyklas, kurioje Rožė Šomkaitė ir Nijolė Paronetlo buvo nepalyginamos. Prisidėjau kuriant ir globojant lietuvišką mokyklą Vilniaus krašte, Lavoriškėse, ir ji išaugo nuo 8 iki 146 mokinių. Jų protėviai gyveno lietuviškuose kaimuose ir sodybose, kurie buvo lenkų užgožti. Dabar šioje mokykloje gerb. direktorės A. Kalinauskienės ir būrio pasišventusių mokytojų dėka žydi lietuvių kalba. Ši mokykla jau vidurinė, o netrukus gaus ir gimnazijos statusą.

Lietuvoje Tautos Fondas vykdė abiturientų konkursą „Kokią aš matau ateities Lietuvą?“ Atsakymai tiesiog džiugino. Naujoji kartoja kurs Lietuvos ateitį ir saugos nepriklausomybę, nes buvę abiturientai pakeis dabartinį administracijos laužą, įskaitant dabartinius seimūnus ir teisėsaugos valdininkus.

50 metų trukusi sovietinė okupacija buvo Lietuvos nelaimė. Deja, ji darė neigiamą įtaką jaunimui. Vyko trėmimai į Sibiro badą, šaltį ir vargą. Išvežė ar tiesiog ištrėmė ir Valaičių 80 metų močiutę bei dėdę Justiną su šeima. Tai – žvėriško žiaurumo įvykiai. Dar skaudžiau, kad juos vykdyti padėjo ir patys lietuviai. Iš tremties sugrįžusiems ne visada buvo leista sugrįžti į savo buvusius namus ar tėviškes. Ir čia atsirado lietuvių administratorių. Kaip tokius prisiplakėlius galima vadinti lietuviais?

Mūsų močiutė ir teta Sibire mirė. Dėdė Justinas sugrįžo paliegusios sveikatos, bet dėdienė Irena su 2 vaikais išliko. Išdirbusi Sibiro miškuose 10 metų, dėdienė dar keletą metų pagyveno. Buvo nepraradusi vilties sulaukti 100 metų. Deja, netikėta širdies liga ją pribaigė, sulaukusią 99 metų. Toks glaustai išsakytas požiūris į okupaciją. Skaudu ir nežmoniška.

Lietuvišką spaudą skaitau su dideliu dėmesiu. Esu ilgametis  „XXI amžiaus“ skaitytojas.  Pats parašau į „Tėviškės šviesą“, kuri yra prisiglaudusi prie „Valstiečių laikraščio“ kaip jo mėnesinis priedas. Ji man teikia daugiausiai džiaugsmo, nes sudaro sąlygas bendrauti su patriotais Lietuvos mokytojais. Svajoju dar pamatyti Lietuvą, nes ten tik ką šį pasaulį išvydo anūkas Justinas Jurgis, brangutis mūsų Andriaus sūnelis. Tikimės dar sugrįžti jį pamatyti.

Tautos Fonde savo pareigas baigiau, artėju prie 92 metų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija