„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2013 m. balandžio 26 d., Nr. 4 (258)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Čečėnų tautos genocidas

Čečėnų tautos genocido vykdymas mokslininkų etnologų naujausiu požiūriu skirstomas į tris periodus.

Pirmasis periodas. Jis truko nuo čečėnų sukilimo 1821–1826 metais vadovaujant Beibulatui Taimijevui, Čečėnijos-Dagestano Imamato 1834–1859 metais sukūrimo vadovaujant Šamiliui ben Dingou iki Čečėnijos ir kitų Šiaurės Kaukazo tautų ištrėmimo į Turkiją 1864–1865 metais. Nereikia manyti, kad tarp šių periodų Čečėnijoje buvęs taikus laikotarpis. Karo veiksmai siekiant visai išnaikinti čečėnus (ir kitas tautas) pagal tautos požymį čia tęsėsi visą laiką praktiškai nuo Caro-Smaugiko, homoseksualo Ivano IV, t.y. nuo XVI amžiaus vidurio ir iki naujausių laikų, rusų antpuoliams tai sustiprėjant, tai kiek atslūgstant. Savo knygoje „Antrasis Čečėnijos karas“ Čečėnijos karų analitikė Ana Politkovskaja, nužudyta tiesioginiu Rusijos vadovybės nurodymu, remiasi Kaukazo karų meto aprašymu karininko Levo Tolotojaus apysakoje „Miško kirtimas“: čečėnas, pasaloje laukdamas rusų kareivių, kurie prieš save kirsdami plačią miško proskyną artinosi prie jo viensėdžio, ir matydamas, jog tie jau pasuko prie daubos, kurioje nuo priešo slėpėsi jo žmona, vaikai ir svainė, paleido į juos iš šautuvo paskutinius penkis ar šešis šūvius, bloškė į šalį jau nebereikalingą šautuvą, pašokęs visu ūgiu su peiliu rankoje puolė rusų kareivių durtuvus vildamasis savo gyvybės kaina bent kažkiek sulaikyti besiartinančius piktadarius, kad šeima spėtų atsiplėšti nuo užpuolikų. Tuo laikotarpiu per 40 metų Čečėnijos gyventojų Šiaurės Kaukaze sumažėjo nuo vieno milijono šešių šimtų šešiasdešimt tūkstančių iki 123 tūkstančių, vienais duomenimis, ir iki 80 tūkstančių, kitais duomenimis. Pagalvokite apie šiuos išties baisius skaičius. Per labai trumpą, istorijos požiūriu, laiką buvo praktiškai sunaikinta 94 procentai čečėnų tautos ne mūšiuose, o paprasčiausiai išskersta – moterys, vaikai, seneliai. Štai toks Rusijos imperializmo veidas.

P. S. Kartą grupė čečėnų giminės atstovų ir naibų su Didžiuoju Tašou Chadži Sajanovskiu priešakyje kreipėsi į Čečėnijos ir Dagestano imamą Šamilį ben Dingou:

– Prakilnusis Šamili, kodėl tu mūšyje leidi savus avarus čečėnams iš paskos. Ir visais atvejais teiki pirmenybę jiems, o ne mums, nors mūšiuose mes dažniau žūstame už juos?

 – Aš aukosiu tūkstančio čečėnų gyvybes, kad nė vienam avarui plaukas nenukristų, – atsakė Šamilis.

Kaip regite, imamui mes visai nesvarbūs.

– Šamili, mes pasitrauksime nuo tavęs, kadangi negalime sekti paskui tave, taip negerbdami savęs.

– Pažvelkite į mano barzdą, ar ją matote? – išdidžiai atsakė Šamilis.

– Taip, Šamili, mes tavo barzdą matome.

– Jeigu aš išrausiu iš jos vieną plauką, mano barzda nenustos būti barzda.

– Taip, prakilnusis Šamili, tu sakai tiesą!

– Jeigu viena čečėnų tauta nepaseks paskui mane, aš nieko neprarasiu, daug tautų man paklusnios!

Po šitokio dialogo nepraėjus nė metams Didysis imamas Šamilis ben Dingou, išduotas savo numylėtų avarų, mūšyje prie Gunibos pasidavė rusų kariuomenei nelaisvėn.

– Kodėl sėkmė apleido mane? Kodėl Alachas nusigręžė nuo manęs? – prisiartinus šiam momentui paklausė jis paskutinio čečėnų vado, likusio iki galo ištikimo, Baisanguro Benojesvkio.

– Kalnų ereliai tave paliko, liko vien varnai – dvėselienos maitos, – atsakė Baisanguras.

Antrasis periodas. Jis pradidėjo nuo čečėnų sukilimo vadovaujant buvusiam kompartijos Čečėnijos srities komiteto darbuotojui Chasanui Israilovui Terlojevui 1940–1944 metais. Nereikia manyti, jog čečėnų ir ingušų masinės žudynės ir represijos tuo baigėsi. Kalnų gyvenvietėje Chaibache, iš kurios per iš aukščiau nustatytus terminus nepavyko ištremti žmonių, nes ji sunkiai prieinama, tiesioginiu Stalino įsakymu 1944 metų vasario 27 dieną buvo gyvi sudeginti septyni šimtai čečėnų. Apytikriai tuo pat metu ant Golančiožo ežero ledo buvo sušaudyta ir bombarduojant iš lėktuvų paskandinta daugiau kaip šeši tūkstančiai čečėnų tautybės žmonių. Tiksliau pasakyti neįmanoma, kadangi XX amžiaus devintąjį dešimtmetį įsiplieskusių mitingų aistrų įkarštyje likusieji Grozne Sovietų Sąjungos KGB archyvų dokumentai sudegė. Tikriau tariant, dokumentai buvo sudeginti šių odiozinių organų čečėnų agentų, jiems baiminantis, kad dėl jų nepagrįstų skundų sulauks nekaltai žuvusiųjų giminaičių keršto. Aš gerai pamenu, kaip KGB archyvai buvo pervežti į Ministrų tarybos pastatus. Nenutrūkstamai vykusiuose mitinguose žmonės reikalavo paskelbti šiuos dokumentus, grasindami priešingu atveju pareikšti nepasitikėjimą kandidatui į prezidentus Džocharui Musajevičiui Dudajevui. Čečėnų, kurių nepavyko ištremti, bet paskui Sovietų Sąjungos KGB sunaikintų buvo labai daug. Netgi buvo organizuojami pagal senų laikų patirtį specialūs naikintojų („stribų“) būriai iš „vietinių gyventojų“ – rusų kazokų ir perkeltųjų dagestaniečių vietoj deportuotų čečėnų.

Už kiekvieną užmuštą čečėną NKVD organai mokėdavo vienkartinę premiją, daugiausia galvijais ir kitu turtu, likusiu deportavus čečėnus ir ingušus. Sunaikintų „liaudies priešų“ patvirtinimu tapo nupjautos užmuštųjų ausys. Jas priduodavo kariniams komisariatams, kur buvo vedama kovos su „banditizmu“ apskaita ir tuo pagrindu teikiamos ataskaitos „Tautų tėvui“ J. Stalinui apie sunaikintus „banditus“, kurie dar liko po įvykdyto čečėnų trėmimo. Ištremtieji čečėnai ir ingušai tuosyk neaprėpiamuose Kazachstano ir bekraščiuose Sibiro plotuose išmirdavo „spartuoliškais tempais“ nuo bado, šalčio ir ligų. Ištremtieji neturėjo paprasčiausių drabužių, net paties menkiausio maisto, žmoniškesnio būsto. Per pirmuosius dvejus metus deportuotųjų čečėnų nuo 650 tūkstančių sumažėjo iki 200 tūkstančių. Labai daug čečėnų ir ingušų buvo sukišta į kalėjimus. Ten jų didžioji dalis mirė. Buvimas įkalinimo vietoje reiškė tikrą pavojų žmogaus gyvybei. Lageriuose visur veikė organizuotos kriminalinių nusikaltėlių („vagių pagal įstatymą“) gaujos. Jas organizavo ir globojo pati valdžia. Be kaltės patekęs į laisvės atėmimo vietą žmogus nusikalstamos valdžios malone automatiškai prarasdavo pačią natūraliausią savo teisę gyventi. Zonų ir lagerių viduje administracijos atstovų nebūdavo, tariamąjį teisėtumą ir tvarką čia palaikydavo kriminaliniai kaliniai. Armijoje galiojo ta pati kriminalinė tvarka. Padėtis šiose įstaigose ir institucijose mažai kuo pasikeitė ir šiais laikais (aš čia turiu galvoje vadinamąsias Rusijos pataisos įstaigas ir dabartinę armiją).

Trečiasis periodas. Tai – jau mūsų laikai, dabartinis mūsų planetos – Žemės – veidas. Neseniai viename provyriausybiniame Rusijos laikraštyje perskaičiau, kad JAV specialiosios tarnybos, pasirodo, turėjo pasižymėjusių dideliu žiaurumu neteisėtų kalėjimų. Ta intencija buvo kalbama apie slaptas stovyklas, kuriose laikyti neteisėtai sulaikyti ir kankinti kitų šalių piliečiai. Viena iš tokių vietų – Gvantanamo bazė. Taip, tai buvo, bet po to, kai apie tai tapo visuotinai žinoma, JAV Kongresas ir prezidentas įsakė: „Tučtuojau išsiaiškinti!“ Ir galima būti tikram, jog niekas, kad ir kaip aukštai būtų iškilęs tarnybos laiptais, neišdrįso praleisti šio įsakymo negirdom. Į šį spaudos pranešimą sureagavo pats Putinas: „Mes šiuo atžvilgiu skiriamės nuo JAV ir kitų Vakarų valstybių – NATO narių, nes pas mus to nėra ir būti negali!“

Tačiau slaptų neteisėtų absoliučiai nekaltų piliečių nusikalstamo laikymo vietų šių laikų Rusijoje esama. Ir tokių kalėjimų labai daug, jeigu, suprantama, juos taip galima vadinti. Pirmiausia, žmonės, esantys šiuose vadinamuosiuose „filtruose“ ar „filtravimo lageriuose“, yra ne areštuoti, o pagrobti be jokios atitinkamų organų sankcijos. Antra, ten jie laikomi pasibaisėtinomis sąlygomis ir patiria ilgalaikius siaubingus, nepakeliamus kankinimus. Naudojantis sovietinio KGB patyrimu, iš šių niekuo dėtų neteisėtai pagrobtų žmonių pačiais žiauriausiais rafinuotais metodais išmušamos neįtikėtiniausios žinios, kurios tarnauja naujiems žmonių grobimams. Žmones, iškentusius visus šiuos siaubus, ne paprasčiausiai užmuša, o visai sunaikina, kad nelieka nė jų lavonų. Ana Politkovskaja (ir ne tiktai ji) pasakoja, kad jų kūnai kraunami rietuvėmis ir susprogdinami tokiais galingais užtaisais, jog paprasčiausiai išgaruoja ore. Visais šiais nusikaltimais ir nedideliais lokaliniais karais, vykdomais tiesioginiu Rusijos vadovybės nurodymu, siekiama paslėpti nesuskaičiuojamus nusikaltimus.

Pačioje XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje į Čečėnijos respubliką atvyko tuomet dar sovietinis generolas Džocharas Musajevičius Dudajevas. Ar buvo jis savo kilme čečėnas? Tai ypač svarbus klausimas čečėnams. Separatistinės nuotaikos stiprėjo – čečėnų tauta reikalavo visiškos nepriklausomybės nuo metropolijos dėl jos padarytų nesuskaičiuojamų nusikaltimų, dėl nesuskaičiuojamų jų aukų. Tada Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Nikolajevičius Jelcinas Rusijos parlamento pirmininku paskiria Ruslaną Imranovičių Chasbulatovą – čečėną iš Tolstoj Jurto gyvenvietės (Dovler – Kirej aulas, Starij Jurt). Maždaug tuo metu Rusijos deputatų grupė viename iš parlamento posėdžių Maskvoje siūlo suteikti Čečėnijos autonominei respublikai nepriklausomybę. Parlamento spikeris, kaip čečėnų tautos atstovas, šį siūlymą atmetė!

Šiek tiek ankstėliau R. Chasbulatovas atvirai pareiškė per televiziją: „Aš esu dinastinis Kabardos kunigaikštis. Mano protėvis Dmitrijus Mamstriukovičius Chasbulatovas važiavo iš Nižnij Novgorodo į sostinę Maskvą iš dešinės kunigaikščiui Požarskiui „sumaišties laikais“ vaduoti iš lenkų ir lietuvių grobikų „šventosios Rusios“. Ir apskritai jau daug šimtmečių rusai traukia dainą: „Chasbulatai šaunusis, vargšė pirkia tavo, auksu aš apipilsiu tave!“

Ir iki šiol žmonės nežino, kad jie dainuoja apie jo tiesioginius protėvius. Už tokią neįkainojamą paslaugą Rusijos vyriausybė paliko jo nuosavybėje buvusį SSKP generalinio sekretoriaus butą, kuriame jis tuo metu gyveno. Daugiau kaip 200 kvadratinių metrų, iki šiol jis gyvena jame ir tos teisės niekas neginčija, nors tai – vienas iš pačių brangiausių elitinių butų. Tai – Maskvoje 30 Judo sidabrinių. Savo veiksmais Rusijos parlamento spikeris pastūmėjo Čečėniją prie karo su gigantišku Rusijos monstru ir negalėjo to nesuprasti. Jis buvo pirmasis toks veikėjas, bet ne paskutinis. Kai šmėkšteli televizijoje jo reti interviu, gerai galima matyti, kad jis iš siaubo dreba! Jis bijo, jog lengvatikiai čečėnai galiausiai supras tą išdavikišką vaidmenį, kurį jis suvaidino Čečėnijos tragedijoje, ir visiškai nuraus jam galvą.

Džocharas Musajevičius Dudajevas atvyko į Čečėniją 1990 metais. 1991 metų spalio 27 dieną didele balsų persvara išrinktas Čečėnijos prezidentu. Ir lapkričio pirmąją visam pasauliui per televiziją paskelbė Čečėnijos Respublikos-Ičkerijos nepriklausomybę nuo Rusijos. 1992 metų gegužės 25 dieną Maskvoje sudaryta sutartis su Rusija dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Čečėnijos ir pusės ginkluotės perdavimo Čečėnijai. Kyla klausimas, kodėl taip pasielgta? Juk visi puikiausiai žinojo, kad tarp šalių prasidės karas, ir nieko kita nebus! Ginklų buvo gauta labai daug: tankų, šarvuočių, modernizuotų kulkosvaidžių, kitokios modernios sunkiosios ginkluotės, įrenginių „Grad“ ir netgi 300 mokomųjų Čekoslovakijos gamybos lėktuvų, kuriuose vėliau buvo įtaisyti specialūs prietaisai taikliajam bombardavimui, raketoms ir kulkosvaidžiai. Gauta daug šaunamųjų ginklų, granatsvaidžių, šaudmenų, kariškos aprangos bei daug ko kita, ką tektų ilgai ir nuobodžiai vardinti. Netgi iš Iževsko buvo gauta 60 tūkstančių „Makarovo“ pistoletų. Galiausiai didžioji šios ginkluotės dalis buvo parduota pašaliniams – nežinomoms organizacijoms ir asmenims.

Birželio 15-ąją visų lygių deputatų suvažiavimas paskelbia Ingušijos respubliką Rusijos Federacijos sudėtyje. Čečėnijos prezidentas Dudajevas slapta, su niekuo iš Čečėnijos pusės nepasitaręs, nieko neatsiklausęs, susitarimu su Ingušijos prezidentu Ruslanu Auševu susikūrusiai Ingušijos autonominei respublikai atidavė du Čečėnijos rajonus – Sunžensko ir Malgobeko. Čečėnijos ir Ingušijos rusakalbiai gyventojai paskubomis išparduoda nekilnojamąjį turtą ir išnyksta, nors niekas jų neišvaro. Rusijos vyriausybė slapta šiems pabėgėliams kompensuoja materialinius „nuostolius“ ir suteikia neatlygintinas paskolas, padėdama jiems įsikurti naujose vietose Rusijoje. Rengiamas čečėnų mušimas, bet prieš tai Rusijos vyriausybė pabandė deportuoti visus čečėnus į Rusijos gilumą (į Uljanovsko, Novgorodo, Gorkio, Tiumenės ir kitų Rusijos pakraščių teritoriją), išsklaidyti mažą tautelę didžiulėse teritorijose ir sunaikinti jos, kaip vieningos bendruomenės, savitumą. 1994 metų gruodžio 1-ąją Rusijos premjeras Černomyrdinas patvirtina atitinkamą slaptą įsaką. Tačiau pasirodė lengviau tai nuspręsti, nei padaryti. 1994 metų lapkričio 30-ąją Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas duoda įsakymą: „Pradėti kovinius veiksmus Čečėnijos respublikoje!“.

Tai – kolonijinio karo, tapusio čečėnų tautos trečiuoju genocidu, pradžia.

Į Čečėniją įsiveržia 50 tūkstančių kareivių armija su tūkstančiu šarvuotų mašinų ir kitos šarvuotos technikos. Bet tai – tik tie daliniai, kurie jau buvo respublikos viduje. Dar didesnės pajėgos buvo pritrauktos betarpiškai prie Čečėnijos sienos pagal visą perimetrą. Įsiplieskę karo veiksmai akimirksniu pavertė Grozną – Šiaurės Kaukazo gražuolį – griuvėsiais. Neapmokyti Čečėnijos kariai, 20 kartų nusileisdami gyvosios jėgos ir ginkluotės dydžiu federalinei kariuomenei, parodė aršų pasipriešinimą. Atskiri kvartalai ir rajonai kelis kartus eidavo iš rankų į rankas. Federalai nespėjo vežti savo sužeistų kareivių į aplinkinių kraštų ir respublikų ligonines.

Pats prezidentas Dudajevas ir jo aplinka, stebėtojai iš daugelio pasaulio valstybių, daug informavimo priemonių atstovų, net Rusijos prezidento atstovas žmogaus teisėms ginti Sergejus Adamovičius Kovaliovas glaudėsi Prezidentūros rūmų viduje. Juos federalinė kariuomenė apšaudė iš visų pusių. Bet pastatas pasirodė esąs nepaprastai tvirtas. Duomenų apie žuvusių civilių skaičių ir sugriovimus gana daug. Visi jie savo dydžiais skiriasi, priklausomai nuo to, kas juos skelbia. Rusijos provyriausybinės informavimo priemonės tvirtino, kad žuvusių civilių ir sugriovimų visai nedaug. Žuvę tik smogikai. Čečėnijoje tuomet buvo nemažai užsienio informacijos agentūrų, organizacijos „Gydytojai – be sienų“, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus bei kitų organizacijų atstovų. Tie nesuinteresuotieji atstovai teigė, kad su ginklu rankose žuvusių čečėnų visai mažai, bet labai daug žuvusių civilių – moterų, vaikų, senelių – žmonių, kurie niekaip nesusiję su karo veiksmais. Daugelį iš jų federalai nužudė ne per karines operacijas, o vadinamųjų „valymų“, lydimų atvirų plėšimų, žiaurių kankinimų ir išsityčiojimų, metu. Šių faktų paliudijimų yra pakankamai.

Be jokio būtinumo buvo sulaikoma ir vadinamosiose filtracijos stovyklose kalinama didžioji dauguma nekaltųjų, visai neprisidėjusių prie civilių kovinių veiksmų.

Esama duomenų, kad šiuose „filtruose“ žuvo daugiau kaip 25 tūkstančiai čečėnų. Visi jie patyrė pačius rafinuočiausius, negirdėto žiaurumo kankinimus. Tačiau tai netiesa! Aš tvirtinu, kad filtracijos stovyklų aukų buvo keliskart daugiau. Čečėnija – savo teritorija labai nedidelė respublika. 1-ojo ir 2-ojo Čečėnijos karų periodu buvau namuose, netoliese nuo daugiau nei dešimties senų geležinkelio vagonų ir greta jų apytiksliai tiek pat didelių gyvenamųjų kariškų palapinių bei autonamelių šio ūkio kariniams vadams akligatvio. Tai buvo filtracijos stovykla. Aš pats girdėjau, kaip siaubingai rėkdavo per nepakeliamus kankinimus šių vagonų kaliniai. Suprantama, nė vieno iš jų budeliai nepalikdavo gyvo, nes tai buvo pavojingi liudininkai. Tokių „filtrų“ pačioje Čečėnijoje ir už jos ribų buvo labai daug.

Rusijos desantininkų divizijos vadas pulkininkas Budanovas kartu su savo „bendražygiais“ karininkais išprievartavo ir po to pasmaugė Urusmartanovo rajono Komsomolsko kaime čečėnę mergaitę Elzę Kungajevą. Visa tai įvyko panašiame kariškių namelyje. Visam pasauliui žinoma žurnalistė Ana Politkovskaja Antrojo Čečėnijos karo metu daug kartų vyko prie fronto linijos, į Čečėnijos kalnus, betarpiškai į karinių veiksmų zoną. Ji labai detaliai ir objektyviai aprašė Rusijos kariškių žvėriškumą Čečėnijoje per šį karą. Jos įtaigių demaskuojančių straipsnių dėka banditiškas Rusijos FSB teroras kurį laiką susilpnėjo. Netgi pavyko Rusijos vyriausybę priversti sudaryti Federalinių karinių pajėgų nusikaltimų tyrimo regimybę. Tokių aplinkybių dėka man pavyko iš filtracinio kalėjimo ištraukti savo jaunesnįjį sūnų ir kartu su juo – dar tris jaunus čečėnus. Jie be jokios dingsties, matyt, dėl slapto įskundimo vidury baltos dienos buvo sučiupti kelių susikirtime netoli Znamensko rajono centro. Dėl savo neprilygstamai drąsios demaskuojamosios veiklos Ana Politkovskaja buvo nušauta Maskvoje, savo namų laiptinėje. Akcijos tiesioginiai vykdytojai – žudikai – buvo grupė čečėnų.

Man labai sunku ir gėda apie tai rašyti. Ypač 2-ojo Čečėnijos karo metu buvo labai daug nužudyta informavimo priemonių atstovų. FSB organai pačioje šio karo pradžioje buvo sučiupę žymų žurnalistą „Laisvės radijo“ korespondentą Andrejų Babickį. Rafinuotai iš jo tyčiojosi ir žiauriai jį kankino. Tiek buvo peržengtos bet kokios ribos, kad netgi pagal įsakymą iš aukščiau, iš Maskvos, jį, kaip ypatingai pavojingą liudininką, atsisakydavo paleisti, kadangi jis ne tik tapo auka, bet ir tarptautinės informacijos agentūros atstovas, pamatęs tai, ko niekas neturi matyti. Neįtikėtinos buvo patyčios ir išradingiausi kankinimai šiame dabarties kalėjime. A. Babickis niekada nepasakojo apie tai, ką jis iškentėjo ir matė pačioje didžiausioje Černokozovsko filtracijos stovykloje – Naursko kalėjime. Matyt, tai buvo viena iš jo paleidimo sąlygų. Bet šie žmonės neaprašė nė tūkstantosios dalies tos savivalės, kuri teko Čečėnijai Antrojo Čečėnijos karo metu. Užtenka pasakyti, kad daugiau nei du šimtai čečėnų kaimų kovinių veiksmų zonoje visiškai išnyko; kas atsitiko su jų gyventojais, niekas tiksliai negali pasakyti.

Per Pirmąjį Čečėnijos karą, ne visai patikslintais duomenimis, žuvo daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių, apie 400 tūkstančių tapo pabėgėliais. Tarp žuvusiųjų buvo keliasdešimt tūkstančių rusakalbių Čečėnijos piliečių, gyvenusių savo butuose Grozno centre. Čečėnams butų Grozno centre sovietų valdžia išvis neduodavo. Žuvusių per Antrąjį Čečėnijos karą nepalyginamai daugiau, 99 procentai – paprasti ir niekuo dėti piliečiai, kalti vien dėl savo nacionalinės priklausomybės. Dėl tokios priežasties daugiau kaip pusė gyvenviečių nustojo egzistavusios. Žuvusių ir dingusių be žinios skaičius per abu Čečėnijos karus – daugiau kaip 300 tūkstančių. Pabėgėlių skaičiaus niekas tiksliai negali pasakyti, jų be galo daug. Žmonės iš Čečėnijos bėga iki šiol. Gyvenimas ten nepakeliamai sunkus. Nedarbas socialinis nesaugumas – tarsi iš pirmo žvilgsnio nematomas badas. Ar žinote, kas mane labiausiai pribloškė dabartinėje Prancūzijoje? Niekaip neatspėsite! Veikiantis Teisės Įstatymas!

P. S. Prieš pat Pirmojo Čečėnijos karo pradžią tik ką užgimusios respublikos užsienio reikalų ministru buvo paskirtas Chizir Musajevičius Achmadovas. Aš jį asmeniškai pažinojau. Tai buvo labai išsilavinęs žmogus, eruditas, turėjęs kelis aukštojo mokslo baigimo diplomus. Vienu metu jis dirbo SSKP Nadterečno rajono komiteto Kultūros skyriaus vedėju. Netrukus po to, kai prezidentas D. Dudajevas paskyrė jį ministru, buvo komandiruotas į svarbiausias Vakarų Europos valstybes dalykinių kontaktų užmegzti, abipusiai naudingų sutarčių sudaryti ir nupirkti turbinų dviem šiluminėms elektrinėms – ŠEC-1 ir ŠEC-2, bet svarbiausia ištirti Čečėnijos Respublikos tarptautinio pripažinimo galimybes. Jis keliavo po Europą savo japonišku džipu „Nissan Patrol“, kurį vairavo jo sūnus Iljasas. Sūnus anksčiau buvo baigęs Leningrado universitetą ir, kas tuo metu buvo sunkiai įsivaizduojama, kažkokią aukštojo mokslo įstaigą JAV. Greitai jie sėkmingai grįžo iš savo turnė su keliais maišais labai įdomių ir naudingų tarptautinių sutarčių, sudarytų pačiu aukščiausiu lygiu. Ir svarbiausia, kad dauguma Europos valstybių žadėjo savo paramą ir Čečėnijos Respublikos nepriklausomybės pripažinimą. Bet jau Rusijos teritorijoje, kai jie vyko namo, Chizir Achmadovas kartu su sūnumi nusprendė užsukti į Maskvą ir per pažįstamus Rusijos prezidento aplinkos darbuotojus jam pavyko patekti į priėmimą pas patį B. N. Jelciną.

Jelcinas, kaip visuomet, buvo gerokai išgėręs ir priėmė jis Achmadovą grynai iš žmogiško smalsumo: „Na, ko dar stinga Čečėnijai?“ – paklausė Jelcinas. „Borisai Nikolajevičiau, Čečėnijai reikia NEPRIKLAUSOMYBĖS!“ „Prašome, dar ko?“ „Mums nieko daugiau nereikia!“ – atsakė Achmadovas. „Puiku, kai grįši į namus, perduok Dudajevui, tegu atiduoda pinigus! Tegu sau pasilieka vieną milijardą, jis turi naftą, ir jam pakaks!“

Štai toks iš pirmo žvilgsnio labai keistas dialogas įvyko tarp niekam nežinomo Čečėnijos užsienio reikalų ministro ir garsaus visame pasaulyje politiko – didžiosios Rusijos pirmojo prezidento B. N. Jelcino. Bet, atleiskite, kas per PINIGAI? Kaip jie atiteko mažosios Čečėnijos prezidentui? Kodėl jis juos turi kam nors atiduoti? Klausimai, klausimai, klausimai, – kas į juos atsakys?

Bet palūkėkite. Pakanka pristabdyti veržlų minties bėgsmą bei paanalizuoti turinčiųjų valdžią pareiškimus, – ir visa kas tampa suprantama ir aišku. Savo laiku žymus kino režisierius, daugelio pjesių ir scenarijų autorius, – Valstybės Dūmos deputatas S. Govoruchinas parašė nedidelę, tačiau sukėlusią daug triukšmo knygą intriguojančiu pavadinimu „Didžioji kriminalinė revoliucija“!

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, liko daug visokio neapsaugoto gero. Visa tai – žaliavos, energetikos ištekliai – daugybė naftos, dujų, auksas, platina, brangakmeniai, miškas, aliuminis, plienas, valcuotasis metalas... Ir taip galima skaičiuoti iki begalybės. Visa tai lengvai paverčiama valiuta, nekilnojamuoju turtu, sąskaitomis bankuose... Bet visų pirma tai – paprasčiausiai pinigai, milžiniškos tuo momentu neūkiškai laikomos ir niekieno nekontroliuojamos valiutinės lėšos. Jų buvo tiek daug, esantieji valdžioje jas paprasčiausiai persirašydavo sau. Bet šiuos pinigus derėjo „išplauti“, užsienis nenorėjo įsileisti į savo ekonomiką purvinų, vogtų, nors ir nekontroliuojamų lėšų. Tie pinigai turėjo būti gauti teisėtai: iš prekybos, statybų, pramonės, žemės ūkio, bankų veiklos... Per trumpiausią laiką niekam anksčiau nežinomi niekšai netikėtai virsdavo turtingiausiais pasaulyje „biznieriais“. Valiutiniai skandalai iki pamatų sudrebindavo pačius žinomiausius ir galingiausius Vakarų bankus. Galima prisiminti kad ir valiutinius skandalus, susijusius su banku „Amerikos bankas“ praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje. Finansinių sukčių prisigrobtų pinigų būta tiek daug, kad kalbėti apie juos, rašyti informavimo priemonėse buvo labai pavojinga. Tačiau vis tiek nesidrovėdami šalies prezidentas ir jo aplinka Maskvoje per televiziją kalbėjo: „Reikia nedidelio pergalingo karo – jis viską nurašys!“

Seniausia Žemėje nochčių tauta (šiuolaikine čečėnų kalba, Nojaus – biblinio pranašo, paties Dievo valia paėmusio į savo laivą poromis įvairių rūšių gyvosios Kūrinijos, – palikuonys), nuo kurios prasidėjo Kaukazo-Iberijos rasės ištakose buvę čečėnai, tyliai pritariant „demokratiniams“ Vakarams, buvo paaukoti palyginti nedidelės vagių ir atvirų niekšų šutvės interesams.

O ką Čečėnijos vadovai, pirmieji trys pagal įstatymus išrinktieji, žinojo apie vaidmenį, kuris, jiems asmeniškai aktyviai formuojant politiką, diplomatiją, buvo parengtas jiems ir čečėnų tautai? Ar jautė, kad atidavė savo tautą kaip neįsivaizduojamą auką?

Denis Muchamadas

Iš rusų kalbos vertė
Juozas Šeškevičius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija