„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2013 m. liepos 5 d., Nr. 7 (261)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Briuselyje kartais atrodo, kad lietuviškas posakis „bijo kaip... kryžiaus“ Europos Parlamentui visiškai tinka

Europos Parlamento narė
dr. Laima Andrikienė

Europarlamentarės dr. Laimos
Andrikienės „Laudatio!“, skirtas
iškiliam Ispanijos politikui,
teisininkui, diplomatui, buvusiam
Europos Tarybos generaliniam
sekretoriui Marcelino Oreja y Aguirre.
Iškilmės Vilniuje, 2013 06 06.

Dviratininkų piligrimų žygis
lietuviškais Šv. Jokūbo keliais
prasidėjo Punske, kur prie bažnyčios
sienos buvo pritvirtintas pirmas
Šv. Jokūbo kelio ženklas. Žygio metu
piligrimai ir kitas bažnyčias žymėjo
Šv. Jokūbo kelio ženklais. Kairėje –
Skardupių klebonas kun. dr. Algirdas
Petras Kanapka

Birželio 6-ają pirmasis piligrimų
žygis dviračiais Šv. Jokūbo
keliais Lietuvoje, globojamas
europarlamentarės L. Andrikienės,
finišavo prie Vilniaus Arkikatedros.
Su žygio dalyviais, įveikusiais
per 300 km (Punskas – Kalvarija –
Skardupiai – Punia – Žiežmariai –
Onuškis – Vilnius), Šv. Jokūbo kelio
deklaracijos (1987) tėvas, tuometinis
ET generalinis sekretorius Marcelino
Oreja y Aguirre ir europarlamentarė
Laima Andrikienė

Birželio 10-13 dienomis lankantis Strasbūre vykusioje Europos Parlamento plenarinėje sesijoje tik probėgomis pavyko susitikti jame jau penkerius metus dirbančią Lietuvos atstovę dr. Laimą Liuciją Andrikienę. Nors su jos padėjėjomis buvome kelis kartus sutarę susitikti interviu, tačiau dėl užimtumo ir netikėtai atsirandančių darbų europarlamentarė negalėjo ilgiau pakalbėti – tuo metu ji rengėsi ir pranešimams, ir diskusijoms. Tad klausimus teko siųsti elektroniniu paštu jau grįžus į Lietuvą. Pradėjome aiškintis dėl praėjusios EP sesijos darbų.

 

Prieš tris savaites Strasbūre baigėsi keturias dienas vykusi EP plenarinė sesija. Kuo ji ypatinga ir EP, ir pačiai Europos Sąjungai? Kuo EP sesijos Strasbūre skiriasi nuo EP darbo Briuselyje?

Tai buvo eilinė Europos Parlamento (EP) plenarinė sesija. Jos metu EP viešėjo ir EP sesijoje dalyvavo bei kalbėjo Slovėnijos prezidentas Borutas Pahoras ir Portugalijos prezidentas Anibalas Cavaco Silva. Tą savaitę su EP atsisveikino Airijos atstovai, kurie pastarąjį pusmetį dalyvaudavo kiekvienoje EP plenarinėje sesijoje, komitetų posėdžiuose. Liepos 1-ąją Airija pirmininkavimo ES estafetę perdavė Lietuvai, taigi, kitoje EP plenarinėje sesijoje, kuri prasidėjo liepos 1-ąją, plenarinių posėdžių salėje Strasbūre Europos Sąjungos (ES) tarybos vietose jau matome Lietuvos atstovus: Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, viceministrą Vytautą Leškevičių ir kitus mūsų valstybės pareigūnus.

Kaip žinia, EP plenarinės sesijos vyksta Strasbūre, o parlamento komitetai, politinės grupės (frakcijos), delegacijos su trečiosiomis šalimis posėdžiauja Briuselyje (nors komitetai ir frakcijos posėdžiauja ir Strasbūro plenarinių sesijų metu). Tai ir yra didžiausias skirtumas lyginant mūsų darbą Strasbūre ir Briuselyje.

Tiesa, prieš metus trumposios plenarinės sesijos, trukdavusios du pusdienius, vykdavo ir Briuselyje, tačiau dėl Briuselio salėje vykstančių rekonstrukcijos darbų EP jau kuris laikas į plenarinius posėdžius renkasi tik Strasbūre.

Kuo savo veikla pasižymi ar išsiskiria Lietuvos atstovai EP, kuo pasižymi konkrečiai EPP grupės Lietuvos atstovai?

Man sunku tai vertinti, tiksliau, šis klausimas turėtų būti skirtas ne man, o tiems, kurie stebi ir analizuoja parlamento darbą iš šalies. Save vertinti – ir lengviausia, ir sunkiausia, nes žinai daugiausia – visas priežastis ir niuansus, kurie lieka nežinomi vertintojui iš šalies.

Gal tik trumpai pastebėsiu, kad Lietuvos atstovų turime dvylika – su skirtingomis patirtimis, skirtingomis politinėmis nuostatomis, su skirtinga motyvacija kandidatavusių į Europos Parlamentą penkerių metų kadencijai. Praėjusių metų pabaigoje, po Seimo rinkimų, Viktorą Uspaskich pakeitė jauna parlamentarė Justina Vitkauskaitė, šiuo metu besilaukianti pirmagimio.

Dirbame skirtinguose komitetuose, įvairiose frakcijose, ir kolegų veiklos pro didinamąjį stiklą nestebiu. Kiekvieną iš mūsų stebi ir vertina mus išrinkusieji, kurie jau mažiau nei po metų balsuos naujuose EP rinkimuose, vyksiančiuose 2014 m. gegužės 25 dieną.

Tiesa, kolegos iš kitų šalių kartais nesusilaiko nuo vertinimų. Jų būna visokių – ir gerų, ir nelabai. Neseniai maloniai nuteikė vieno kolegos vengro iš mūsų frakcijos – Europos liaudies partijos (ELP) – klausimas: tai kiek jūsų, lietuvių, yra mūsų frakcijoje? Keturi, – sakau jam. Jo reakcija: negali būti – tik keturi?! O atrodo gerokai daugiau: jūs labai matomi. Na, galvoju sau, labai gerai. Tegul ir toliau taip atrodo. Kuo daugiau mūsų atrodo esą, tuo geriau (juokiasi).

Lietuvos žiniasklaidoje Jūs esate apibūdinama kaip viena aktyviausių iš Lietuvos atstovų. Ar ir šią sesiją Jūs buvote tokia? Jūs padarėte pranešimą apie religijos ir tikėjimo laisvę trečiose šalyse. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje ar kitose ES narėse toji laisvė visiškai įgyvendinta?

Kiekvienam žmogui malonu, kai jo darbas, pastangos pastebimi ir įvertinami. Politikai – ne išimtis, tačiau, ir praėjus daugiau nei devyneriems metams nuo Lietuvos narystės ES pradžios, man atrodo, kad Lietuvos visuomenė vis dar nepakankamai žino, stokoja informacijos ir apie Europos Parlamentą bei jo funkcijas apskritai, ir apie kiekvieno iš Lietuvos atstovų, dirbančių jame, veiklą konkrečiai. Ačiū „XXI amžiui“, kad matote prasmę užpildyti šią spragą.

Tiesa, dėl Lietuvos visuomenės informuotumo stokos dalis atsakomybės tenka patiems europarlamentarams. Juk kiekvienas EP narys privalo informuoti apie savo darbą, tam skiriama nemažai lėšų ir jėgų.

Pavyzdžiui, mano biuras Vilniuje nuo pirmosios mano kadencijos EP (2004–2009) leidžia 32 puslapių apimties spalvotą žurnalą „Europos laiku“. Per metus išleidžiame tris numerius, žurnalą platiname nemokamai visoje Lietuvoje, jo tiražas – 75 tūkst. egzempliorių. Suvokę, kad to nepakanka, pastaruosius metus kas dvi ar tris savaites (išskyrus vasaros pertrauką) elektroniniu paštu platiname ir „Laimos Andrikienės naujienlaiškį“, kuriame stengiamės operatyviai informuoti apie ES ir EP aktualijas, mano kalbas ir darbus Lietuvoje, Briuselyje ir Strasbūre. Į gyvenimą jau išleidome trisdešimt tris (33!) „Naujienlaiškio“ numerius. Veikia ir kasdien atnaujinama mano interneto svetainė, bendrauju su Tauta, naudodamasi ir kitomis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis – „gyva“ yra mano veidaknygė (facebook), informaciją skleidžiu ir per „Twitter’į“. Atrodo nemažai, o mums, man ir komandai, vis dar atrodo nepakankamai.

Taip, pastarojoje plenarinėje sesijoje Europos Parlamentas priėmė mano rengtą dokumentą – EP rekomendacijas ES tarybai dėl ES religijos ir tikėjimo laisvės skatinimo ir apsaugos gairių. Šias „Gaires“ po EP rekomendacijos birželio 24 dieną patvirtino ir ES taryba, t.y. ES valstybės narės. Dokumento priėmimo procesas jau yra baigtas, bet tai nereiškia, kad baigėme darbą. Didysis darbas dokumento priėmimu tik prasideda.

Pastebėsiu, kad šis dokumentas – ES pozicija ir veiklos principai dėl religijos ar tikėjimo laisvės, veikiant už ES ribų. Pagal šį dokumentą bus parengtos konkrečios instrukcijos, instrumentarijus, kaip ir ką turi veikti ES atstovybės užsienio šalyse, gindamos religijos ar tikėjimo laisvę.

Kaip teisingai pastebėjote, tai nereiškia, kad ES ar jos valstybės narės religijos ar tikėjimo laisvės požiūriu yra be priekaištų. Tačiau visko aprėpti vienu dokumentu neįmanoma.

Džiaugiuosi, kad man buvo patikėta rengti šį dokumentą. Jau daugiau nei devynerius metus dirbdama EP Žmogaus teisių pakomitetyje, puikiai žinodama, kokia apverktina ir netoleruotina yra, pavyzdžiui, krikščionių padėtis kai kuriose pasaulio šalyse, kad žmonės žudomi ir kalinami už tai, kad tiki Dievą ir nebijo viešai tai liudyti, ne vienerius metus siekiau, kad ES garsiai ir nedviprasmiškai išsakytų savo poziciją šiuo klausimu. Nereikėtų pamiršti, kad EP mes esame skirtingi, nuostatos dėl religijos laisvės irgi ženkliai skiriasi. Juk dar 2010 metais Europos Parlamentas priėmė mano rengtą Metinį pranešimą apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje 2009 metais ir ES politiką šioje srityje, kuriame visą skyrių paskyriau religijos ar tikėjimo laisvei, nurodydama, kad ES turi turėti aiškią ir efektyvią politiką šiuo klausimu. Kaip matote, treji metai praėjo, kol EP priėmė kitą mano rengtą dokumentą, apie kurio reikalingumą buvo kalbama jau minėtame Metiniame pranešime.

Pasakysiu atvirai, kalbant apie religijos ar tikėjimo laisvę Briuselyje kartais atrodo, kad lietuviškas posakis „bijo kaip... kryžiaus“ Europos Parlamentui visiškai tinka. Gaila, bet taip yra.

Jūsų pranešimas daugiau „filosofinis“, neįgalinantis kaip nors įnešti konkrečius pasiūlymus keičiant ES teisę ir įstatymus (bent taip galima suprasti neprofesionaliam atsitiktiniam stebėtojui). Kuo ypatingas ir reikšmingas Jūsų pasiūlytas pranešimas Lietuvai ir kitoms ES narėms, kuroyra svarbus ir reikalingas būtent šiuo metu ar ateityje?

Apie svarbą ir reikalingumą jau pasakiau anksčiau. O faktas, kad kai kurioms frakcijoms – socialistams ir Žaliųjų frakcijai – šis dokumentas pasirodė esąs per daug konkretus ir pernelyg konservatyvus (jie balsavo prieš arba susilaikė), tik dar kartą parodo, kad kas vieniems yra vertybė, kitiems viso labo – nemaloni prievolė ar apskritai nereikalingas dalykas. ES teisė ir įstatymai už ES ribų neveikia, todėl klausimas apie pasiūlymus keisti ES įstatymus šiuo atveju netinka.

Labai džiaugiuosi, kad mano kolegos iš Europos liaudies partijos (ELP), Europos konservatorių ir reformistų, Europos liberalų (tiesa, su išlygomis) frakcijų bei frakcijoms nepriklausantys europarlamentarai balsavo už mano parengtą dokumentą. Džiaugiuosi ir tuo, kad daugumą pasiūlymų, kuriuos parengėme kartu su Katalikų Bažnyčios ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, ir netgi konkrečias priemones, instrukcijas, kurioms ypač įnirtingai priešinosi kai kurios EP frakcijos, pavyko integruoti į pranešimo tekstą.

Dabar belieka stebėti, kaip „Gairės“ bus įgyvendinamos. Stebėsena, vertinimas – irgi darbo dalis. Po kelių metų EP sulauks oficialios ataskaitos, kas nuveikta ginant ir skatinant religijos ar tikėjimo laisvę visame pasaulyje, tačiau stebėsena ir tarpinės ataskaitos bus vykdomos ir laukiamos kasmet.

Ir dar vienas pastebėjimas: pranešimo tekstas lietuvių kalba šį kartą buvo tokios blogos kokybės, kad teko raštu kreiptis į EP vertimo tarnybą Liuksemburge ir pareikalauti ištaisyti klaidas (dėl laiko stokos dokumentą rengiau ir pataisas jam buvo galima teikti tik anglų kalba). Sulaukiau atsiprašymo ir kažkokių paaiškinimų, tačiau blogas darbas jau buvo padarytas... Tekstas bus ištaisytas, būtinai patikrinsiu jo kokybę.

Apskritai pastebime, kad pastaraisiais metais vertimo raštu kokybė (į lietuvių kalbą ir iš lietuvių kalbos) yra ženkliai pablogėjusi. Kokios yra to priežastys, man sunku spręsti.

Aišku, kad paprastai pranešimą, kuris gali tapti ES reglamentu (įstatymu?), ruošia vienas EP narys, tačiau ar tai negali tapti subjektyviu dalyku? Beje, ir pataisas siūlo vienas ar kitas EP narys arba grupės atstovas. Kaip išvengiama subjektyvumo ir „privačių bei viešųjų interesų“ pažeidimo, kuriant ES įstatymus?

Nėra taip, kad vienam žmogui atiduota viskas, – anaiptol. Tiesa, vienas EP narys paskiriamas, tampa pagrindiniu pranešimo rengėju, tačiau tuo pačiu metu visos kitos EP frakcijos tam pačiam dokumentui paskiria vadinamuosius šešėlinius (shadow) pranešėjus, kurių darbas – prižiūrėti projekto rengimą, teikti jam pataisas, priklausomai nuo politinės grupės nuostatų. Nereikia pamiršti ir to, kad prieš balsuojant dėl dokumento projekto plenarinėje sesijoje, jis „praeina“ daugybę „filtrų“: projektas svarstomas ir dėl jo balsuojama kuriame nors EP komitete, prieš tai surengus bent du projekto svarstymus. Jis svarstomas (ir ne kartą) frakcijose, frakcijų darbo grupėse.

Mano patyrimas sako, kad originalus pranešėjo parengtas ir EP priimtas tekstas skiriasi ne tik ženkliai – jie gali skirtis iš esmės. Yra buvę pavyzdžių, kai priėmus dokumento tekstą EP plenarinėje sesijoje, pagrindinis pranešėjas atsisakė autorystės ir paprašė išbraukti jo pavardę po pranešimo tekstu, nes priimtasis variantas iš esmės skyrėsi nuo to, ką siūlė pranešėjas.

Interesų grupės, lobistai aktyviai veikia EP, tačiau jų veikla reglamentuota, o reglamentas tik griežtėja. Ir man tai patinka.

Ar nėra per didelis lėšų švaistymas versti bet kokį EP dokumentą į visas ES kalbas? Matome visus dokumentus, netgi didžiules pranešimų pataisas, apimančias 100 ir daugiau puslapių, išverstų į „retas“ vengrų, švedų, estų, lietuvių ir kitas kalbas. Juk reikia manyti, kad kiekvienas EP narys per pirmuosius 2–3 darbo metus išmoksta anglų kalbą ir ja netgi kalba, kad jį būtų lengviau suprasti.

Lietuvos tautininkams kažin ar patiktų Jūsų klausimas ir teiginys jame. Nepatinka jis ir man. Kalba – Tautos ir tautiškumo dalis – svarbiausioji, pamatinė. Niekas nesutiks aukoti savo kalbos – nei anglas, nei vengras, nei lietuvis. Visos ES valstybių narių kalbos yra lygiavertės, visos jos yra oficialios ES kalbos. Tokiomis sąlygomis Lietuva įsijungė į ES, taip ir turi būti.

Žinoma, kiekviena kita užsienio kalba, kurią moki, yra milžiniškas turtas. Dirbant EP labiausiai reikia anglų kalbos, nes EP galioja taisyklė: jei nėra vertimo, posėdyje kalbama anglų kalba. Kas jos nemoka, tiems tenka patylėti arba... išeiti iš posėdžio. Posėdžiai be vertimo būna retai, bet būna.

Pabrėšiu gero kalbos mokėjimo svarbą, o ne kalbos pradžiamokslio žinojimą. Jei gerai nemokėsi kalbos, tai ir išdrįsęs kalbėti atrodysi apgailėtinai...

Ar sudėtingas Jums darbas EP?

Tai – nelengvas darbas, jei sieki užsibrėžtų tikslų, jei suvoki savo misiją, esi viena iš dvylikos, atstovaujančių savo Tautai ir Valstybei milžiniškame daugiau nei septynių šimtų EP narių būryje. Tai – įdomus darbas, nes dirbdamas EP matai ir veiki gerokai platesniu mastu nei, pavyzdžiui, dirbdamas Lietuvos Seime. Jis – lengvesnis nei prieš devynerius metus, kai atvykau į EP kaip tik ką išrinkta naujosios ES narės – Lietuvos – atstovė. Tai – mielas darbas, nes įgijau daug draugų ir bendraminčių iš įvairių šalių. Žinau, kad, kai man sunku ir reikia paramos, kai kurie iš jų už mane meldžiasi, kiti paremia kalbėdami komitetų ar plenariniuose posėdžiuose, dar kiti ištiesia pagalbos ranką, drąsindami ir skatindami imtis sudėtingesnių darbų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija