„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2013 m. rugpjūčio 30 d., Nr. 8 (262)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

E. Snowdenas, kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui

Andrius Dzidolikas

Tūlas skaitytojas savęs paklaus: „O kas man darbo kažkoks vaikinukas su akiniais? Jis man duonos neuždirba“. Toks mąstymo būdas skamba tikrai logiškai. Nėra lengva domėtis žvalgybos ar politikos aktualijomis, kai vos galą su galu suduri. Perfrazuojant žinomą ekonomistą Josephą Stiglitzą, „tau pasisekė, jei vadinamojoje „spermos loterijoje“ ištraukei laimingą bilietą – gimei atitinkamoje vietoje atitinkamu laiku“. Paprasčiau sakant, gavai išsilavinimą, esi sveikas, o gal stebuklo dėka turi neblogą darbą. Kaip galingųjų pasaulio valstybių elitiniai žvalgybų darbuotojai siejasi su eiliniu žmogeliu, kuriam kasdienių rūpesčių ir taip per akis?

Derėtų prisiminti vieną Džordžo Orwello mintį – „Baisiausia yra ne pasirinkimo nebuvimas, tačiau kuomet pasirinkimas pateikiamas kaip iliuzija“.

Slaptųjų tarnybų intrigos glaudžiai susijusios su tuo, kaip valstybė vertina savo piliečius – laiko juos žmonėmis ar pasigailėjimo vertais mankurtais.

Naujausiame savo darbe „Nelygybės kaina: kaip šiuolaikinė susiskaldžiusi visuomenė griauna mūsų ateitį“ (2013) Nobelio ekonomikos premijos laureatas J. Stiglitzas baisisi socialine nelygybe. Autorius mini milijonus bedarbių, dėl bankininkų kaltės namų netekusias šeimas, skaudžiausia žinia tiek JAV, tiek kitų valstybių vadovams yra ta, kad Amerikoje sparčiai nyksta vidurinioji klasė. Palaukite. Čia kažkas ne taip. Juk kalbame apie „Svajonių Ameriką“, valstybę, kurioje visi lygūs, apie galimybių šalį. Taip mąstydami, prieiname prie klausimo, o kuo čia dėtas E. Snowdenas ir supervalstybių žvalgybų intrigos.

Atsakymas skamba niūriai – E. Snowdenas nėra pirmas, nebus ir paskutinis. Didžiųjų valstybių specialiųjų tarnybų nešvarūs žaidimai, dažnai susiję su itin kruvinais darbais visame pasaulyje, ir vadinamieji pranešėjai (the Whistleblowers) leidžia teigti, kad JAV prezidentas Barakas Obama nėra Abraomo Linkolno įpėdinis idealogine prasme. Juk tokie, kaip „Wikileaks“ informatorius B. Manningas ar buvęs CŽV ir NSA darbuotojas E. Snowdenas yra eiliniai neeilinių gabumų piliečiai, neapsikentę patiriamo melo ir nusprendę žmonėms pasakyti tiesą.

Verta pasižiūrėti, ar didžiosios valstybės bei mūsų valdžia socioekonomine prasme išties savo piliečius laiko demokratinės visuomenės nariais. Pasipiktinusių, žvalgybų paslaptis viešinančių asmenų pozicija išduoda, jog didžiųjų valstybių politikoje ir ekonomikoje vyksta kažkas baisaus.

Antai Didžioji Britanija tradiciškai laikoma vadinamųjų demokratinių valstybių persekiojamųjų guodėja. Ar tai būtų Rusijos, ar JAV, ar kitų šalių sąžinės ir minties kovotojai, Anglija ir apskritai „senoji“ Europa juos paprastai priglaudžia. Po Rusijos Federalinės saugumo tarnybos agento Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo oficialusis Londonas ėmė ne juokais grūmoti Kremliaus kardinolams, futbolo klubą „Chelsea“ nusipirkęs Rusijos oligarchas Romanas Abramovičius politinį prieglobstį irgi susirado kadaise jūrų žygiais garsėjusioje šalyje, tačiau leisdamas sunaikinti įtakingai žiniasklaidos priemonei E. Snowdeno atskleistus slaptus žvalgybos duomenis, Jungtinės Karalystės premjeras Deividas Kameronas žengė didelį žingsnį atgal. Mano nuomone, sugrįžo į tuos laikus, kurie puikiai atspindėti Viktoro Hugo romane „Žmogus, kuris juokiasi“. Knygoje minimi teisingumą mediniais vėzdais įgyvendinantys teismo pasiuntiniai. Kilnojamam vėzdui ar nuo smūgių uždususiam teismo vykdytojui ne itin rūpi jo aukos maldavimai pasigailėti.

Didžiojoje Britanijoje registruotam JAV kariniam rangovui „DynCorp“ ėmus persekioti apie prekyba vaikais, moterimis ir ginklais pasauliui pranešusią kroatų kilmės policijos pareigūnę Katryn Bolkovac, Anglijos spauda ją užstojo. Pasilypė interviu, straipsniai spaudoje, kvietimai filmuotis. Taigi, moterį oficialusis Londonas palaikė. A. Litvinenkos, R. Abramovičiaus situacijas su tam tikromis išlygomis galima vos ne tapatinti, nors pastarieji yra rusai, o K. Bolkovac – amerikietė.

Deja, kitaip yra E. Snowdeno atveju. Vieša paslaptis, jog Vakarų valstybėse priešingai nei linkima Evangelijoje pagal Matą, „kairioji ranka visada mato, ką daro dešinioji“. Tad klausimas, ar galima pagrįstai teigti, jog, E. Snowdenui sėkmingai slapstantis Rusijoje, tuo pat metu ne tik JAV, tačiau ir Britų salos, bet ir visa senoji Europa sugrįžo į imperializmo laikus?

O gal situacija iš esmės artimiausiu laiku kaip tik pasikeis į priešingą pusę – ims Europos Sąjunga kokį itin griežtai žvalgybas ir kontržvalgybas kontroliuojantį apynasrį reglamento forma svarstyti. Reglamentas pagal Europos Sąjungos teisę yra toks teisės aktas, kuris privalomas visoms Sąjungos šalims narėms.

Tik laikas duos atsakymus į šiuos klausimus. Pačiam E. Snowdenui Jungtinės Valstijos pademonstravo nedviprasmišką poziciją jo asmens atžvilgiu visais su pavarde „Snowdenas“ susijusiais atžvilgiais: fizinio saugumo, nešališko teismo, galimybės grįžti į tėvynę ir reabilituotis.

Žinoma, naiviai skamba reabilitavimosi galimybė po susidorojimų su kitais JAV informatoriais praeityje, o šiuo metu, ypač po B. Manningo nuosprendžio, – 35 metai kalėjimo. Tokia ilga laisvės atėmimo bausmė sako, kad JAV valstybines paslaptis su žyma „Visiškai slaptai“ pasirengusios saugoti itin rimtai. 35 metai už grotų – labai sunkus nusikaltimas, kuris Lietuvoje prilygtų, sakykime, pasikėsinimui į Prezidento gyvybę, valstybės perversmui ar panašioms veikoms. Todėl sunku atsakyti į klausimą, ar E. Snowdenas yra didvyris ar... išdavikas?

Žvelgdamas iš grynai asmeninių jauno piliečio pozicijų, E. Snowdeną, pritardamas buvusiam VSD pareigūnui Kastyčiui Braziuliui, drįsčiau vadinti didvyriu. Tačiau priešingai nei K. Braziulis nesutinku, kad atstovaudamas JAV valdžios interesams, o ne vien savo šalies piliečiams, paviešini įslaptintą informaciją ir automatiškai išduodi valstybę. Kaip tik turėtume palaikyti drąsų žmogaus apsisprendimą neužmerkti akių prieš akiplėšišką žvalgybų savivaliavimą, ypač, kai tokia veikla potencialiai žalinga kiekvienam iš mūsų.

Kaip tai suprasti? Ar tik ne 2005 metais Seimas bandė svarstyti vadinamąjį Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą? Apmaudu, jog iki šiol toks įstatymas nėra priimtas. Atsivertus Seimo interneto puslapį www.lrs.lt, naujausia įstatymo redakcijos data – 2011 metų balandžio 6-oji. Tą dieną Seimo socialinių reikalų ir darbo komitete svarstytas įstatymas pasiųstas… tolesniam tobulinimui. Ir yra sėkmingai tobulinamas kelerius metus.

Kriminalinės žvalgybos įstatymą priimti seimūnai suspėjo, tačiau apie jo paskirtį pagalvoti pamiršo. Kam skirtas įstatymas? Kokias veikas tirti? Kokius asmenis sekti? Pamiršdami atsakyti į šiuos esminius, su žmogaus fundamentinių teisių pažeidimais susijusius klausimus, parlamentarai, anot K. Braziulio, mūsų slaptosioms tarnyboms suteikė dar daugiau galių.

Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas atsitiktinai „vėluoja“, o Seimo interneto puslapyje kriminalinės žvalgybos įstatymo patobulinimų tiek, nors vežimu vežk.

Argi ne panašiai elgiamės kaip mūsų strateginis partneris JAV? Antai 1971 metais laikraštis „The New York Times“ garsino D. Ellsbergo istoriją. Šio kovotojo atskleisti dokumentai „parodė žmonėms, kad JAV prezidento Lyndono Baineso Johnsono (1908–1973) administracija visąlaik melavo ir žmonėms, ir Kongresui, o dėl to prasidėjo vienas baisiausių amerikiečių sukeltų karų“ (Peleckis M., ekspertai.eu, 2013-06-10). O kiek kartų piliečių iniciatyvinės grupės Lietuvoje atsimuša į tylos sieną, kai dėl rezonansinių bylų be perstojo trypia įvairių institucijų slenksčius?

Argi ne panašiai elgiamės kaip Didžioji Britanija? Premjeras D. Kameronas atostogauja sau sėkmingai Pietų Anglijoje, o „The Guardian“ rūsyje, stebint britų saugumiečiams, naikinami E. Snowdeno laikraščiui dovanoti žvalgybos duomenys. Ar tik ne „Prezidentė šiuo metu atostogauja“ taktikos griebiasi mūsų aukščiausios valdžios vyrai ir moterys, ypač, kai aštrios problemos išsprendimas ar išsakyta oficiali nuomonė eilinės rezonansinės bylos adresu gali kainuoti rinkimus ar kirsti per reitingus?

Argi ne panašiai elgiamės kaip šimtmečius nekenčiami broliai iš Rytų? Didžiojoje Britanijoje 1991 metais anglų kalba išleistoje garsaus Sovietų Sąjungos tiriamosios žurnalistikos atstovo Artiomo Boroviko knygos „Slaptasis karas: tikra Afganistano karo istorija“ epiloge skaitome (p. 279): „Iš karo cenzoriaus atgavęs knygos rankraštį, pastebėjau daugiau nei du šimtus pataisymų, iškraipytų faktų, ištrintos informacijos (…). Negalėjau sutikti su tokiais pakeitimais“.

Tuometė sovietų valdžia šį karo žurnalistą kaltino, esą jis nė kojos į Afganistaną nebuvo įkėlęs.

Artiomas Borovikas 2000-aisiais pradėjo domėtis čėčėnų neva vykdytais sprogdinimais Maskvoje. Tais pačiais metais žurnalistas atsitiktinės nelaimės metu mirė sudužus lėktuvui, šiam vos spėjus pakilti iš Tarptautinio Šeremetjevo oro uosto. A. Borovikas, būdamas 39-erių, paliko gyvųjų pasaulį likus trims dienoms iki jo publikacijos apie Vladimiro Putino vaikystę.

Ar išvardinti sąžinės ir minties kovotojai nėra tik „eilinės“ nesiskaitymo su savais piliečiais politikos pasekmės? Juk praktiškai bent visas XX amžius yra pažymėtas kruvinomis pranešėjų (the Whistleblowers), karo žurnalistų, kovotojų už taiką ir kitų dirbančiųjų visuomenės naudai piliečių mirtimis. Retoriškai turėtume savęs paklausti, kodėl mūsiškiai valdžioje nesiima esminių pokyčių valstybėje? Pavyzdžiui, nepasimoko iš Gruzijos. Gruzinai griebėsi Vakarų valstybių praktikos – atleido daugumą policininkų ir sunaikino jų korupcinius ryšius su nusikaltėlių pasauliu.

Ar tik ne panašiai pasielgė ir braliukai estai? O kaip sekasi gyventi islandams? Kodėl gi mes negalime komercinių bankų vadovus pamaloninti atostogų cypėje malonumais?

Taigi, Lietuvos valdžios vyrams ir moterims norėtųsi užduoti keletą klausimų: kaip jaučiasi tie milijonai Amerikos bedarbių, niekada nesvajojusių apie E. Snowdeno metinį atlyginimą, žiūrėdami susirūpinusio buvusio CŽV darbuotojo tėvo interviu televizijoje, kaip jaučiasi tie tūkstančių tūkstančiai eilinių Lietuvos žmonių, išgirdę faktą, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu praktiškai galima sekti kiekvieną pilietį, net ir tokį, kuris metų metus dirba už minimalų mėnesinį atlyginimą ir nemato prošvaisčių, jog Seimas pagaliau ryšis teisingiau paskirstyti surenkamus biudžeto pinigus, o mokesčių sistemą reformuos vedamas sąžinės, o ne interesų. Juk toks pilietis niekam savo mintimis netrukdo, taigi jo klausytis nėra pagrindo. O gal yra? Praeitais metais liūdnai pagarsėjome visoje Europoje pagal valstybės sankcionuotų (?) pasiklausomų telefoninių pokalbių skaičių 7147 asmenų atžvilgiu. O kaip užbaigsime šiuos metus?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija