„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2015 m. rugsėjo 25 d., Nr. 3 (279)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Santykių su Lietuva variklis

Kalba Seime vykusiame Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Antano Račo ir Liudviko Simučio gimimo metinių minėjime

Antanas Račas buvo mano santykių su Lietuva spiritus rector – ragintojas, variklis. Būdamas giliai tikintis katalikas, tvirtų pažiūrų konservatorius, patriotas, jis gana anksti įsitraukė į kovą prieš sovietų režimo vykdomą lietuvių tautos engimą. Tad visiškai nenuostabu, kad jis priklausė Sąjūdžiui ir tapo 1990 metų Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru. Šis laisvės aktas, dainuojančių žmonių grandinė, sujungusi Vilnių, Rygą ir Taliną, mane giliai sujaudino. Po to, žinoma, sekė blokada, grasinimai iš Maskvos. Aš vis dar šiandien stebiuosi piliečių ir signatarų drąsa bei atkaklumu. Visa tai galėjo baigtis mirtimi, visa tai galėjo baigtis Sibiru, kaip ir parodė kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai.

Prisiminiau neoficialius Konrado Adenauerio memuarus, 1995 metus, kai buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su Sovietų Sąjunga. Juose užfiksuota, kad nebuvo pripažįstama 1941 metais Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – Maskvos vykdyta aneksija. Hitlerio ir Stalino paktas yra nulinis. Tai buvo drąsu, kadangi jau anuo metu jis netikėjo Sovietų Sąjungos integralumu.

Kadangi buvau Vokietijos Bundestago deputatas, leidimas atvykti į Lietuvą nebuvo duodamas. Panaudojau triuką (sovietų KGB, matyt, manęs dar neturėjo sąrašuose) – su užsienio turisto viza kelioms savaitėms po kruvinųjų sausio įvykių atvykau į Lietuvą. Nusileidau Vilniuje, mane pasitiko A. Račas ir lydėjo kaip didžiausią valstybės svečią policijos automobilių kortežas į „Draugystės“ viešbutį. Lydėjo profesorius Jonas Kilius, vertėjavo, Kazimiero Motiekos dukra, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovė. Vakare prie mūsų prisijungė jaunas vyras – Emanuelis Zingeris – ir užvirė karštos diskusijos geriant prastą alų, bet valgant gerus lašinius ir geriant gerą degtinę. Tokia buvo dešimtmečius trukusios turiningos draugystės ir bendradarbiavimo pradžia.

A. Račas suplanavo dviem dienoms gausybę susitikimų, pradedant Liuteronų bažnyčia ir baigiant pokalbiais universitete, parlamente, beveik su visu Lietuvos Sąjūdžio elitu. Taigi paminėčiau Gediminą Vagnorių, Aloyzą Sakalą, Romualdą Ozolą, Artūrą Paulauską, Justiną Karosą, Algirdą Saudargą, Stasį Malkevičių, Gediminą Kirkilą, Algirdą Mykolą Brazauską ir, žinoma, pirmininką Vytautą Landsbergį bei Česlovą Vytautą Stankevičių, Saulių Pečeliūną, Justą Vincą Paleckį ir daugelį kitų. Visa tai paliko didžiulį įspūdį. Užbarikaduotas parlamentas, spygliuotos tvoros, tankai aplink Televizijos bokštą, Sausio 13-osios įvykių nuotraukos, liudininkų pasakojimai, Sausio 13-osios draugijos pirmininkės ponios Jadvygos Beliauskienės pasakojimai.

Grįžęs į Vokietiją, su kitais Bundestago deputatais iš įvairių politinių partijų įkūriau Parlamentinę draugystės grupę paremti Lietuvos laisvės siekiams ir sutvirtinti užmegztiems santykiams. Iš karto į grupę įsiliejo 110 narių. Į mūsų veiklą Vokietijos Kohlio–Genšerio vyriausybė, atsižvelgdama į Michailą Gorbačiovą, į tai, kad Vokietijos žemėje buvo apie penki šimtai tūkstančių sovietų kareivių, žiūrėjo ne visai palankiai.

A. Račas su jam būdinga energija, nerūpestingumu pranešė, kad jau po trijų savaičių atvyks 15 lietuvių, žemės ūkio praktikantų, ir po trijų dienų atvyko pats su jais. Iš visų 15 praktikantų vėliau išsirutuliojo visas tūkstantis jaunų vyrų, vaikinų ir merginų, kurie iš esmės atliko praktiką pas vokiečių ūkininkus – tai buvo abipusė nauda. Lietuviams tai reiškė gana nemažą atlygį, o vokiečių ūkininkams – palyginti nedideles išlaidas mokant atlygį. A. Račas 1991 metų pavasarį tapo įgaliotu asmeniu santykiams su Vokietija. Oficialiai Hiutenfelde (Lompertheime) buvo įkurtas informacijos biuras, o neoficialiai tai buvo mano, kaip deputato, biuras Bonoje.

A. Račas sėdėdavo prie mano rašomojo stalo ir diriguodavo kalbėdamas telefonais dviem kalbomis visai veiklai, ir tuomet man pasakydavo, kur ir kam aš turiu paskambinti. Būdavo daug improvizuojama, ir aš, ir A. Račas veikėme per daug nepaisydami biurokratijos. Tai bebeik buvo nuotykis, bet sėkmingas. A. Račą sėkmė lydėjo visose jo veiklose. Vieną sunkiai sužeistąjį per Sausio 13-ąją mes su ponia (tuomet skridau ir aš) nuskraidinome į Vokietijos Bundesvero ligoninę Hamburge. Beje, dabar tas žmogus – profesorius. Vienintelis išlikęs gyvas per Medininkų tragediją taip pat buvo gydomas Vokietijos klinikose. Tiubingene buvo operuotas ir Dimitrijus Gelpernas.

Jis inicijavo miesto partnerystę su gimtuoju Kelmės rajonu ir Tiuringijos Varsburgo rajonu, ir Šiaurės Reino-Vestfalijos Lyneno miestu, užmezgė glaudžius kontaktus su Vokietijos samariečių organizacija. Nors jis buvo tvirtų įsitikinimų katalikų konservatorius, jam buvo nesvarbu, kad Vokietijos samariečių organizacija yra ne krikščioniška, o socialdemokratinė organizacija. Svarbiausia buvo pagalba.

Eidamas Tarpparlamentinių ryšių su Vokietija grupės pirmininko  pareigas, A. Račas nuolat organizavo politikos ir verslo atstovų vizitus Bonoje, vėliau Berlyne, Šteteno pilyje. Šiuos vizitus toliau tęsė profesorius J. Karosas, profesorius Kęstutis Masiulis. A. Račas visada paminėdavo, kad Vokietijos kunigaikštis, Uracho hercogas 1919 metais trims mėnesiams buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi. Nors sveikata nebuvo iš stipriųjų, jis savęs nesaugojo. Jo gyvenimo tikslas buvo, atkūrus Lietuvos laisvę, skatinti ir intensyvinti Lietuvos ir Vokietijos santykius. Jis man padėjo dalijant pinigines lėšas Sausio 13-osios aukoms, vėliau išgyvenusiems holokaustą ir galiausiai Vilko vaikams.

Žvelgdamas į dabartinius debatus dėl pabėgėlių, norėčiau išsakyti didelę ir gilią padėką Lietuvos tautai. Nors jūs patys čia, Lietuvoje, nedaug ką turėjote 1945–1946 metais, bet savo geranoriška pagalba išgelbėjote dešimtis tūkstančių Vokietijos vaikų ir jaunuolių gyvybių. Rytų Prūsijoje, Kaliningrade, jie būtų mirę iš bado ar šalčio. Tai yra pavyzdys šiandienai. Solidarumas nėra vienos krypties eismas.

Žinoma, A. Račo ir mano veikla nebūtų buvusi įmanoma be intensyvios Lietuvos ambasadorių Vokietijoje ir Vokietijos ambasadorių Vilniuje paramos. Jie per visus 25 metus padarė ir tebedaro labai daug, plėtojant abiejų valstybių santykius. Ramūną Misiulį, ambasados patarėją, sveikinu čia esantį.

Nepamiršiu ir vieno unikalaus epizodo. Du ambasadoriai – pirmasis Lietuvos ambasadorius Vaidotas Antanaitis ir Estijos ambasadorius vienerius metus, kadangi nebuvo pinigų, buvo mano darbuotojai. Jie gaudavo atlyginimą, mokėdavo mokesčius ir buvo apdrausti sveikatos draudimu. Mes veikėme paprastai, be biurokratijos, pragmatiškai, kartais ties teisėtumo riba, nes abu ponai neturėjo leidimo dirbti.

Mano veikla Lietuvai būtų buvusi neįmanoma be A. Račo. Besikeičiančios Vyriausybės netrukdė veiklai, aš turėjau gerus ir pačius geriausius kontaktus su visomis partijomis, vadovaujant laisvės didvyriui Vytautui Landsbergiui, ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui, Gediminui Kirkilui, slaptam LDDP partijos vadovui Česlovui Juršėnui, buvome susitikę su prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku, prezidentu Valdu Adamkumi ir daugeliu kitų.

Mano pagrindinė veikla Vokietijoje, be materialinės pagalbos organizavimo, visų pirma buvo susijusi su beviziu režimu, vėliau su pastangomis, priimant Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO. Kaip jūs žinote, nebuvo paprasta. Priėmimas į NATO įeis į istoriją kaip Lietuvos laisvės garantas Maskvos grobikiškų kėslų akivaizdoje. Už tai esu be galo dėkingas, kadangi Vokietijos ir Lietuvos santykiai tapo ir mano gyvenimo užduotimi, o Lietuva – iš dalies mano antrąja tėvyne. A. Račas niekada neužėmė aukštų valstybinių postų, nebuvo ministras, tačiau man buvo ir yra didis lietuvis, be to, mano asmeninis draugas, Vokietijos ir Lietuvos santykių skatintojas.

Už šiuos nuopelnus Vokietijos Federacinės Respublikos Prezidentas Romanas Hercogas (Roman Herzog) A. Račą apdovanojo aukščiausiu užsienio piliečiams teikiamu apdovanojimu – Federaliniu pirmosios klasės nuopelnų kryžiumi. Dėkoju jums, Seimo Pirmininke, ir Signatarų klubui už šią atminimo valandą Seime. Antanas Račas jos nusipelnė. Dieve, laimink Lietuvą.

Vofgangas Hermanas fon Štetenas (Wolfgang Herman von Stetten),
Lietuvos garbės konsulas Vokietijos Federacinės
Respublikos Baden-Viurtembergo federalinėje žemėje, baronas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija