„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2015 m. spalio 30 d., Nr. 4 (280)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Strasbūro teismas įteisina buvusią Lietuvos okupaciją?

Dainavos ir Tauro apygardų partizanų
susirinkimas. Stovi (iš kairės):
Vaclovas Voveris-Žaibas, Jurgis
Krikščiūnas-Rimvydas, neatpažintas,
Adolfas Ramanauskas-Vanagas,
Sergijus Staniškis-Litas, ir Jonas
Kučinskas-Spyruoklis; klūpo (dešinėje)
Motiejus Jaruševičius-Lakštingala.
Kiti neatpažinti. 1948 metų vasara

Nagrinėdamas Lietuvoje už dviejų partizanų Šakių rajone nužudymą 1953 metų sausio 3-iąją švelnia bausme nuteisto sovietų saugumo karininko Vytauto Vasiliausko skundą, Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė, kad Lietuva su sovietų okupacija kovojusių partizanų naikinimą nepagrįstai prilygino genocidui (nors EŽTT savo sprendime ir jam pateiktame Lietuvos Vyriausybės aiškinime nenurodomos partizanų pavardės, bet patiksliname, kad tai buvo broliai Jonas ir Antanas Aštrauskai, karinės čekistinės operacijos metu 1953 m. sausio 2 d. žuvę tuometiniame Šakių rajone). Buvęs sovietų saugumo karininkas V. Vasiliauskas, gyvenantis Tauragėje, 2005 metais kreipėsi į EŽTT, esą jis nuteistas nesilaikant Lietuvos ir tarptautinių įstatymų žmogaus teisių srityje. MGB ir KGB karininkas (užsitarnavęs net papulkininkio laipsnį) teigė, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnis („nėra bausmės be įstatymo“), kadangi įvykių (partizanų nužudymo) metu (1953 m.) galiojusi Jungtinių Tautų Konvencija prieš genocidą (1948 m.) neapėmė politinių grupių, todėl pagal tarptautinę teisę tai nebuvo laikytina nusikaltimu. Didžioji Strasbūro teismo kolegija savo sprendime teigia, kad buvęs sovietų saugumo karininkas Lietuvoje nuteistas remiantis „teisinėmis nuostatomis, kurios negaliojo 1953 metais“ nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje, taip esą pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją.

Lietuvos teismai V. Vasiliauską buvo pripažinę kaltu dėl genocido ir nuteisė jį šešerių metų laisvės atėmimo bausme, bet dėl ligų ir senyvo amžiaus nuo bausmės atleido. Lietuvos teismai pripažino, kad Vasiliauskas dirbo represinėse struktūrose, kurios siekė sunaikinti partizanus, o rezistencijos dalyviai buvo svarbūs lietuvių tautai išlikti, nes jie trukdė sovietams vykdyti represijas. Lietuvos apeliacinis teismas irgi konstatavo, jog MGB pareigūnas Vasiliauskas sąmoningai vykdė uždavinį išnaikinti visus prieš okupacines SSSR struktūras kovojusius partizanus ne tiktai kaip tam tikrą „politinę grupę“, bet ir kaip reikšmingą lietuvių tautos dalį. Todėl keistai ir įdomiai skamba Didžiosios teismo kolegijos sprendimas, kad buvęs sovietų saugumo karininkas V. Vasiliauskas Lietuvoje nuteistas remiantis „teisinėmis nuostatomis, kurios negaliojo 1953 metais“ nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją. Be to, teismas esą pasigedęs „istorinių ir faktinių duomenų, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai“. Svarbiu argumentu EŽTT laiko tai, jog Vasiliauskas drauge su kitais Lietuvos Respubliką okupavusios SSSR represinių struktūrų atstovais šaudydami partizanus negalėjo numatyti, kad jiems gali būti pritaikyta tarptautinė baudžiamoji atsakomybė, t. y. kad jie galės būti teisiami pagal 1949 m. Genocido konvenciją. „Teismas nebuvo įtikintas, kad p. Vasiliauskas net su advokato pagalba 1953 metais būtų galėjęs numatyti, kad Lietuvos partizanų žudymas galėjo būti prilygintas Lietuvos gyventojų ar etninių lietuvių genocidui“, – skelbiama Europos Žmogaus Teisių Teismo pranešime, tuo tarsi norint įrodyti, kad sovietinė okupacinė valdžia, ypač toji, kurią vykdė Stalino vadovaujamas diktatūrinis režimas, kuriam uoliai „darbavosi“ ir „ponas“ Vasiliauskas, atidžiai nagrinėjo tarptautines sutartis apie genocidą ir jomis vadovavosi ar jų laikėsi. Nuteisdama Vasiliauską Lietuva, teismo vertinimu, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatą, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. V. Vasiliauskui Strasbūro teismas nurodė sumokėti 10 tūkst. eurų turtinės žalos atlyginimą ir 2,4 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, kad buvęs saugumietis, prisidėjęs prie partizanų naikinimo, nepagrįstai pripažintas kaltu dėl genocido, gali tapti svarbiu teisiniu precedentu vertinant sovietų nusikaltimus. Lietuvoje genocidas apibrėžiamas plačiau nei tarptautinėje teisėje. Pagal tarptautinę teisę, genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Lietuvos Konstitucinis Teismas pernai išaiškino, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga, vykdžiusi masinius politinius teismus ir pasmerkdama mirčiai ar nelaisvei milijonus savo ir kitų šalių piliečių, blokavo siūlymą tarptautinėje konvencijoje genocidu pripažinti žmonių naikinimą politiniu pagrindu, ir tokia tarptautinė norma liko iki šiol. Lietuvos baudžiamajame kodekse genocidui prilyginti veiksmai ir prieš socialinę ar politinę grupę.

Konstitucinio Teismo teigimu, Lietuva turi teisę plačiau apibrėžti genocido nusikaltimą, tačiau šios nuostatos negali būti taikomos atgaline data. Kai kurie ekspertai teigia, kad genocidu be išlygų turėtų būti laikomi tik nacių žudymai, o komunistinio režimo nusikaltimams ši sąvoka netinka. Akivaizdu, kad okupacinės sovietų valdžios vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą, partizanų ir jų rėmėjų naikinimas prilygsta genocidui. Per Antrąjį pasaulinį karą nacistinės Vokietijos okupacijos metais naciai ir vietos kolaborantai išžudė apie 90 proc. iš maždaug 190 tūkst. Lietuvos žydų. Sovietinės okupacijos metais į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst. Lietuvos gyventojų, partizaninio pasipriešinimo kovose žuvo per 22 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų, o lageriuose ir tremtyje nuo bado, ligų, šalčio mirė dar apie 20 tūkst. Lietuvos žmonių.

Tenka pripažinti, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, kad Lietuva su sovietų okupacija kovojusių partizanų naikinimą nepagrįstai prilygino genocidui, lėmė ne tik skirtingai traktuojama genocido sąvoka, bet ir prastas bylos parengimas. Aptardami Strasbūro teismo verdiktą Lietuvos politikai ir istorikai sutaria, kad plačiau nei pasaulyje traktuojama genocido sąvoka „pakišo koją“ Europos teisininkams vertinant konkretų praeities nusikaltimą Lietuvoje. Tačiau didelę kaltės dalį dėl tokio sprendimo turėtų prisiimti ir bylos medžiagą netinkamai parengusios Lietuvos institucijos. 2009 metų viduryje Lietuvos Vyriausybės EŽT teismui savo pateiktame faktų pareiškime kelis kartus vietoj Šakių mini Šiaulius. Nors EŽT teismo sprendime jau teisingai paminimi Šakiai, galima manyti, kad ir teisiniame pagrindžiamajame atsakyme iš Lietuvos pusės privelta klaidų, o pagrįstų argumentų trūksta. Apie Lietuvos teisėsaugos bei įstatymus leidžiančių struktūrų nekompetenciją pabrėžė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jis teigė, kad tokį EŽTT sprendimą buvo galima prognozuoti, nes jį iš dalies sukūrė ir Lietuvos teisėsaugos bei įstatymus leidžiančių struktūrų nekompetencija arba nepakankama kompetencija, nepakankamas įžvalgumas. V. Landsbergis atkreipė dėmesį į tai, kad pats EŽTT sprendimas turi daug spragų ir prieštaravimų – tiek faktinių, tiek vidinių. Lietuvos teismai taiko platesnį genocido apibrėžimą, nei numato Stalino laikais „įkalta“ Jungtinių Tautų koncepcija. „Todėl atsargumas būtų reikalavęs kaltinimuose akcentuoti ne vien genocidą, bet ir karo nusikaltimus“, – pažymėjo V. Landsbergis, perspėdamas, kad Lietuvos teisėjai, priėmę nuosprendžius Vasiliauskui, bausmę jam skyrė vadovaudamiesi tik genocido apibrėžimu. Landsbergio teigimu, Strasbūro teismas nurodė, kad 1953 metais, kai V. Vasiliauskas padarė nusikaltimus, Lietuvoje tokių įstatymų nebuvo.

Akivaizdu, kad mūsų teisinėje sistemoje tiriant okupacinio režimo represinio aparato nusikaltimus nesugebama naudotis istorikų surinkta informacija. Tad EŽTT pasistengė pažymėti pasigedęs istorinių ir faktinių duomenų, pavyzdžiui, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Vadinasi, tokios faktinės įrodomosios medžiagos byloje nebuvo arba jos pateikta buvo mažai. Tai, kad EŽT teismas, pritrūkęs istorinės medžiagos, traktavo juos kitaip, yra Lietuvos pralaimėjimas. Strasbūro teismo svarstymuose ir išvedžiojimuose kalbama apie vidaus teisę, kuri galiojo 1953 metais. Lietuvos teismuose nebuvo įrodyta, kad okupuotoje Lietuvos valstybėje taikyti okupantų įstatymai buvo neteisėti, o Lietuvos įstatymai, galioję iki 1940 metų, EŽTT buvo pamiršti. Lietuvos teisininkai EŽTT nepateikė labai svarbaus konstitucinio dokumento – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo 1949 metais priimtos Deklaracijos, įvertintos kaip laikinoji Konstitucija. Nesuprantama, kaip Lietuvos teisininkai per 25 metus nepadarė daugelio reikalingų darbų komunistinių nusikaltimų atžvilgiu. Tik visuomeninės grupės siekia kelti šį aktualų ir tautai svarbų klausimą. „Būtų sunku labiau įžeisti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis (ir pakenkti jų saugumui), negu tai spalio 20 d. padarė Strasbūro Europos žmogaus teisių teismas, priimdamas sprendimą, kad Lietuvos teismai esą pažeidė Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, nuteisdami partizanų naikintojus (rus. istriebitieli) už lietuvių tautos genocidą (Vasiliauskas prieš Lietuvą). /.../ Išeitų, kad Lietuvos teismai, nuteisdami tokį šaudytoją už genocidą, pažeidė jo, t.y. partizanų šaudytojo, teises, kurias gina Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“, – teigia Gintaras Songaila. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės Birutės Burauskaitės, EŽTT sprendimas – didžiulis moralinis smūgis visiems laisvės kovų dalyviams. Anot jos, ir tai, kad V. Vasiliauskas iš valstybės „gaus maišą eurų“, yra dar papildomas įžeidimas žmonėms, kurie dėl laisvės aukojo savo, savo šeimų gyvenimus, kuriems valstybė moka menkas išmokas.

Savo sprendimu Strasbūro teismas pripažino, kad Lietuva buvo okupuota teisėtai, nes pripažino, kad okupaciniai Sovietų Sąjungos įstatymai galiojo okupuotoje Lietuvoje. Tokia nuostata yra ne tik nepriimtina, bet pasibaisėtina. Juk savo sprendimu EŽTT paneigė ir daugelio Europos ir kitų pasaulio šalių vykdytą Lietuvos okupacijos nepripažinimo politiką. Taip Strasbūro teismo sprendimas paneigia tą politiką, kurios ilgus dešimtmečius laikėsi daugelis Europos valstybių, nepripažindamos Lietuvos okupacijos. Lietuva nebuvo Sovietų Sąjungos dalis, buvo tik okupuota valstybė. Sunku įsivaizduoti, kaip tarptautinės teisės dokumente okupantų parankinis gali būti apibūdinamas kaip LSSR „valstybės“ saugumo tarnybų pareigūnas. Kokią „valstybę“ buvus nori įrodyti Strasbūro teisėjai, valstybe pavadindami LSSR? Tad EŽTT, savo sprendimu pripažindamas sovietinių įstatymų galiojimą okupuotoje Lietuvoje, paneigia Lietuvos prijungimo prie SSRS neteisėtumą, kuriam priešinosi daugelis pasaulio ir Europos valstybių, tarp jų ir ES šalys. Galima kelti ir tokį klausimą: kokią lietuvių tautos dalį būtų reikėję sunaikinti, kad Strasbūro teismas pripažintų tai genocidu, net ir „neįteisinus“ tokio apibrėžimo kaip „genocidas“? Ar 300 tūkst. kankintų, šaudytų, naikintų žmonių nepakanka? Gal reikia vieno milijono? Ir dar klausimas: kodėl armėnų žudymas 1915 metais, kai genocido sąvokos dar nebuvo tarptautinėje teisėje, plačiai svarstomas ir pripažįstamas? Ponams iš Strasbūro teismo reikėtų priminti, kad 1979 metais Antano Terlecko, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo, iniciatyva buvo parengtas vadinamasis 45-ių memorandumas, kurį pasirašė 4 estai, 6 latviai ir 35 lietuviai. Tai – kreipimasis į daugelio pasaulio valstybių vyriausybes ir JTO Generalinį sekretorių, prašant padėti likviduoti Molotovo–Ribentropo pakto pasekmes Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Europos Parlamentas 1983 metų pradžioje, remdamasis Memorandumu, priėmė rezoliuciją, pripažinusią, kad buvusios trys Tautų Sąjungos narės – Lietuva, Latvija ir Estija – yra Rusijos aneksuotos ir turi teisę į politinį apsisprendimą. Taip per visą Baltijos valstybių okupaciją šių valstybių aneksijos byla atsidūrė JTO Dekolonizacijos komitete. Pastarasis EŽTT sprendimas pasityčioja iš daugelio pasaulio, o ypač Europos Sąjungos šalių vykdytos Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos.

EŽTT sprendimas abejotinas ir dėl to, kad jis buvo priimtas vos vieno balso persvara. Lietuvos atstovas Strasbūro teisme buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris pridėjo atskirąją nuomonę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija