„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2015 m. gruodžio 23 d., Nr. 6 (282)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kaip tampama ekstremistu?
Prancūzų antropologės analizė

Kaip islamo ekstremistai pasiekia jaunų žmonių protus, juos radikalizuoja, o po to paverčia juos gyvais ginklais? Šis klausimas buvo užduotas daugybę kartų, sužinojus apie Vakaruose gimusių ir užaugusių jaunuolių išvykimą į Artimuosius Rytus kovoti teroristinės „Islamo valstybės“ gretose arba atsigręžimą prieš savo pačių bendrapiliečius, sušaudant visiškai atsitiktinai pasitaikiusius ir niekuo dėtus žmones, net bendratikius musulmonus kaip lapkričio 13 dienos teroro aktuose Paryžiuje.

Atsakymų dažnai ieškoma radikalizuotų jaunuolių aplinkoje, kuriai neretai perkeliama didelė atsakomybės dalis: esą jie buvo per uždari, suteikta per mažai galimybių, ypač tais atvejais, kai jie gyvena problemiškose šeimose ar kvartaluose. Tačiau to nepakanka norint paaiškinti, kodėl į teroristų gretas stoja ir pasiturinčių šeimų atžalos, įgijusios perspektyvią profesiją, dėl jų integracijos, rodos, nebuvo abejonių. Tad yra manančių, kad problema glūdi pačioje individualistinio reliatyvizmo kultūroje, kuri paplitusi Vakaruose ir suteikia nesuskaičiuojamas galimybes gerai leisti laiką, bet nesuteikia egzistencinio pamato ir krypties, kurios reikia jaunam žmogui. Tai leidžia absoliučiai savimi pasitikinčiai, istorinę misiją žadančiai ir konkrečius uždavinius nurodančiai ekstremistinei doktrinai prasiskinti kelią.

Išsamiai apie tai kalba radikalizavimo reiškinį tirianti prancūzų antropologė Dounia Bouzar, kuri prieš dvejus metus įsteigė ir vadovauja „Su islamu susijusių sektantiškų nukrypimų prevencijos centrui“. Šis centras bendradarbiauja su valstybe, rengdamas deradikalizavimo programą, kartu dirbant psichologams, policininkams ir ugdytojams. Antropologė jau sukaupė didelę ir konkrečią patirtį, dirbdama su į radikalizavimo pavojų patekusiais jaunuoliais ir jų šeimomis. Vienam prancūzų dienraščiui ji neseniai sakė, kad Centras jau dirbo su maždaug septyniais šimtais paauglių ir jaunuolių, o iš viso sulaukė per 4000 tėvų skambučių. Tai gali atrodyti nemažai, bet iš tiesų tėra maža dalis: pagalbos ir patarimo kreipiasi tik tie tėvai, kurie sugeba pamatyti, kad jų vaikai slapta mezga įtartinus ryšius, supranta, kad patys vieni su tuo nesusidoros, nebijo ir nesigėdija kreiptis pagalbos.

2014 metų lapkritį Dounia Bouzar vadovaujamas centras paskelbė gana išsamią analizę, kaip ekstremistinė propaganda pasiekia jaunuolius, išstumia abejones ir palaipsniui tampa vienintele perspektyva. Buvo analizuota 160 šeimų, kurios pastebėjo ar skaudžiai susidūrė su savo vaikų pokyčiais ir kreipėsi patarimo. 80 procentų iš jų nepraktikavo jokios religijos, o likusios išpažino įvairias religijas: budistų, musulmonų, katalikų ir kt. Visos šeimos turėjo prancūzų pilietybę ir tik dešimtadalis buvo antros kartos imigrantai. 84 procentai iš jų priskirtinos viduriniajai ar aukštesniajai socialinei klasei. Žvelgiant į jų vaikų ir jaunuolių amžių, du trečdaliai priklausė 15–21 metų amžiaus grupei, o likę 22–28 metų amžiaus grupei. Atrodo, kad 30 metų peržengusiųjų radikalizavimas labai retas. Tik 5 procentai turėjo užregistruotų prasižengimų ar nusikaltimų, tačiau net 40 procentų turėjo depresijos, atskirumo, didelio jautrumo požymių. Ypač mergaitėms buvo bendras troškimas įsipareigoti kokiai humanitarinei veiklai. 98 procentais atvejų pirmasis jaunuolių kontaktas su ekstremistiniu islamu įvyko per internetą. Pirmojoje radikalizavimosi stadijoje būtent ši virtuali erdvė, „teritorija be teritorijos“, tapdavo pagrindine tikrove, tuo pat metu traukant ryšius su aplinkiniu pasauliu: šeima, mokykla, draugais, įprastomis veiklomis. Virtualioje tikrovėje palengva skleidžiama ekstremistinė doktrina: tik ji leidžia pažinti autentišką Dievą, tapti tikruoju mokiniu, esančiu virš kitų – virš klaidoje pasklendusių musulmonų, kitatikių ir netikinčių. Tai žengia kartu su karo, kovos, „kankinystės“ dėl kitų musulmonų ir „teisingo pasaulio“ motyvais. Galutinėse indoktrinavimo stadijose viskas tapdavo konkretu: reikia stoti į „Islamo valstybės“ gretas, ginti jos teritoriją, ekspansiją ir santvarką. Visas radikalizavimo procesas gali vykti be jokio fizinio kontakto, lankymosi mečetėje ir išoriškai pastebimos religinės praktikos, iki pat nuvykimo prie Sirijos sienos, kur jau pasitinka ekstremistų agentas. Dažnai naudojamasi ir mečečių erdve, prisidengiant demokratine religijos laisve ir teisėtumu, raginant savo elgesį primesti šeimos nariams.

Indoktrinavimo sesijos rėmėsi begaliniu kartojimu, grupės egzaltacija, mažinant samprotavimo galią. Daug tėvų pasakė, kad po virtualių sesijų jų vaikai buvo tarsi užhipnotizuoti. Nekalbama iškart apie religiją, bet apie melą pasaulyje, pasinaudojant, beje, ir pasaulietiškais demaskuojančiais dokumentiniais filmais apie maisto pramonę, ekologiją, patiems kuriant holivudinio stiliaus video filmukus, naudojant vaizdus iš tokių populiarių filmų, kaip „Matrica“ ar „Žiedų valdovas“. Vėliau ne vienu atveju jaunuoliai kasdien ar kartais net kas valandą gaudavo, į savo mobiliuosius telefonus, nurodymus iš „brolio“ ar „sesers“ ką daryti, kokia maldą sukalbėti.

Lemiamas jaunuolio radikalizavimuisi būdavo jo atskyrimas nuo įprastų socialinių erdvių, institucijų, įtakų: jis nebegali pasitikėti tėvais ar susitikti su senais draugais, nes jie netyri, netikėliai, kalba netiesą, nebegalima klausyti populiarios muzikos, eiti į sporto klubą, kur yra merginų ar vaikinų, negalima net lankyti mokyklos ar kitos švietimo įstaigos, nes jos yra antiislamiškos. Visų atžvilgiu (net ir nuosaikių musulmonų) yra pasėjamas įtarumas, abejonės, kurios išvystomos iki paranojiško įtikėjimo sąmokslais ir būtinybe kovoti su pasaulį valdančiomis slaptomis organizacijomis, išradusiomis, pavyzdžiui, AIDS ar sionizmą, į kiekvieną produktą, ledus ar šokoladą, įdedančiomis musulmonams draudžiamos kiaulienos dalelių. Sunaikinamas dialogas su kitais, bet diegiamas besąlygiškas lojalumas „Islamo valstybei“ ir jos „kalifui“.

Dar vienas gerai žinomas dalykas yra daugelio teologinių ar istorinių islamo sąvokų perdirbimas pagal savo ekstremistinę doktriną, pretenzija į pranašyščių išpildymą, tačiau jaunuoliai, neturėdami plataus islamiško išsilavinimo, negali matyti, kad yra alternatyvių interpretacijų arba, dar kartą, įtikinami, jog tai – klaidos.

Paskutinėse stadijose, dažnai jau pačiose ekstremistų stovyklose, įvyksta galutinis nužmoginimas, tiek naujų ekstremistų, tiek aukų. Naujokai pripratinami prie smurto vaizdų ir priima smurto, už kurį jų niekas negali nuteisti, idėją. Jų aukos nėra jiems „lygios“, todėl jas galima kad ir sukapoti, sulyginti su šunimis, o gailestis joms – tik silpnumas.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija