„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2016 m. sausio 29 d., Nr. 1 (283)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Musulmonai prieš ekstremizmą

Daug kartų konstatuota, kad islamo terorizmas negali būti įveiktas vien ginklais, iš išorės, jis turi būti įveiktas ir „iš vidaus“ – ypač pačiame islame. Atsiminkime, kad „Islamo valstybės ISIS“ teroristinė grupuotė neatsirado tuštumoje, bet yra viena iš paskutiniųjų modernaus, jau keletą dešimtmečių skaičiuojančio islamiškojo ekstremizmo mutacijų. ISIS skirtingai negu jo pirmtakė „al-Qaeda“, kurioje išaugo ir nuo kurios atsiskyrė, sukūrė pseudovalstybę, kuri turi keliasdešimt tūkstančių kovotojų ir bando imituoti valstybės infrastruktūrą, laikydamasi pačios ekstremistiškiausios islamiškosios teisės, šariato, versijos, atgaivindama tokias barbariškas praktikas, kaip vergovė, skelbdama, kad jos atsisakymas nebuvo pažanga, bet „tikrojo islamo“ išsižadėjimas.

Turkija, Saudo Arabija ir Vakarai turi pakankamai galingas kariuomenes, kad mūšio lauke įveiktų ISIS, tačiau situaciją lemia ne vien kariniai pajėgumai. Geopolitikos tyrinėtojai vardija daug kitų veiksnių: mūšiuose miestuose žūtų labai daug civilių gyventojų, Vakarai nenori aukoti savo karių, o ir kitos musulmonų valstybės svetimomis rankomis žarsto žarijas Sirijoje ir Irake. Menka tikimybė, kad karinė pergalė sunaikintų tą, ypač per internetą plintančią ekstremistinę ideologiją, kuri tūkstančius žmonių iš 90 šalių, net ir Europos, pavertė džihadistais, atvykusiais kariauti į ISIS kontroliuojamas teritorijas, kartais su šeimomis. Nesunku suprasti, kad ISIS yra viena iš šio ekstremizmo išaugusi slibino galva, kurią nukirtus, netrukus išaugtų kita.

Kovą su islamiškuoju ekstremizmu apsunkina tai, kad jį sunku aiškiai atskirti nuo pagrindinių islamo tradicijų, doktrinų, istorijos. Šiuos panašumus ISIS moka išnaudoti. Yra pastebėta, kad didelė ISIS doktrinos dalis sutampa su Saudo Arabijoje išpažįstama islamo versija, sunitiškuoju vahabitizmu, kuris pastaraisiais dešimtmečiais buvo eksportuotas ir į kitas arabiškas ar islamiškas valstybes, ištisus šimtmečius išpažinusias nuosaikesnį ir tolerantiškesnį islamą. Ne viena apklausa parodė, kad labai daug sunitų ir vahabitų, nors ir nepritaria ISIS brutalumui, jaučia simpatiją jų intencijoms, jų siekiams. Šią simpatiją ISIS stengiasi paversti įsiliejimu į jos gretas.

Kitas ISIS ideologijos elementas yra patologiška neapykanta musulmonams šiitams. Tačiau kaip prieš ją kovoti, kai sunitų ir šiitų priešiškumas yra istoriškai būdingas ne vien radikalioms organizacijoms, bet ir plačioms musulmoniškojo pasaulio visuomenėms? ISIS ideologija šiuo priešiškumu minta, jį išnaudoja ir paverčia jį smurto strategija. Dar vieną kolektyvinį jausmą, kurį ISIS pasisavina ir perdirba, galima pavadinti „valstybiniu revoliucingumu“, XX amžiaus pradžią siekiančiu arabų nacionalistiniu judėjimu, siekiant sukurti „teisingą“ valstybę. Pirštu baksnodama į kai kuriuos dabartinius arabų režimus, garsius korupcija ar savivale, ISIS vilioja pažadu, kad ji įgyvendins tokios valstybės projektą ir sukurs naują islamiškąją imperiją.

Šiems pažadams demaskuoti, iškraipytoms islamo sąvokoms atstatyti ir istorijos perrašymo korekcijai skirtas veikalas neatsitiktinai pavadintas „Miražu“. Šį didelės apimties veikalą parašė Džamalas Sanadas al Suvaidis (Jamal Sanad Al-Suwaidi), Strateginių studijų ir tyrimų centro Abu Dabyje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, direktorius. Centrą globoja aukščiausieji šalies valdžios autoritetai. Knygoje pateikiama išsami ekstremistinių judėjimų apžvalga, istorija, panašumai ir skirtumai, daugiausia pastangų skiriant jų siekiamos politinės utopijos – miražo – kritikai, stengiantis nubrėžti skiriamąją liniją tarp religijos ir politikos, remiantis ir islamo, ir Vakarų istorijos pavyzdžiais.

Dž. Sanadas al Suvaidis sausio 17–18 dienomis pirmininkavo „Pirmajam arabų mąstytojų forumui“, kuriame spręsta, kaip pasipriešinti, pirmiausia pačių arabų ir musulmonų visuomenių viduje, ekstremizmui ir terorizmui. Į Forumą atvyko daug musulmonų intelektualų ir politikų iš regiono, iš Egipto ir Libano. Vienas iš pakviestų pranešėjų buvo t. Ajusas Gukso (Ayuso Guixot), Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos sekretorius. Jis kalbėjo būtent apie nuoširdų dialogą, kaip ekstremizmo priešpriešą.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija